Pirmą kartą rengiamame aktorės susitikime su žiūrovais N.Savičenko dalinosi savo mintimis apie teatrą, kūrybą ir gyvenimą. Savo gimtajame mieste – Vilniuje – gyvenanti aktorė dirba Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Vos per kelis metus ji sukūrė vaidmenis naujausiuose Oskaro Koršunovo, Gintaro Varno, Agniaus Jankevičiaus ir svečio iš Vengrijos László Bagossy spektakliuose. Vilniuje N.Savičenko užsiima aktyvia pedagogine veikla – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje būsimiems aktoriams dėsto scenos kalbą. „Keista, kad vis atsiranda žmonių, norinčių tapti aktoriais. Myliu kiekvieną savo studentą, nes visi jie labai stengiasi ir vargsta dėl specialybės, kuri niekada neatneš kalno pinigų“, – atviravo N.Savičenko.
Autoriniame vakare aktorė pasidalino savo prisiminimais apie vaikystę ir jaunystę: „Mokykloje visi buvo apsikrėtę teatro virusu: užtenka pasakyti, kad S.Daukanto vidurinę baigė Vytautas Kernagis ir kiti garsūs meno pasaulio žmonės. Buvome pamišę dėl teatro. Įstojau į Klaipėdą ir man, miesto ir centro vaikui, Klaipėda buvo visiškai svetimas miestas. Galvojau, kad pabaigusi mokslus, dumsiu atgal į Vilnių. Deja, tai nepavyko, nes trečiame kurse susilaukiau duktės.“
Pirmą kartą rengiamame aktorės susitikime su žiūrovais N.Savičenko dalinosi savo mintimis apie teatrą, kūrybą ir gyvenimą
N.Savičenko trisdešimt savo gyvenimo metų paskyrė Klaipėdos dramos teatrui. 1975 m. iš sostinės į pajūrį atvykusi aktorė įstojo į režisieriaus Povilo Gaidžio kursą. „P.Gaidžiui, savo mokytojui, esu dėkinga už du dalykus: už tai, kad reikalavo organikos ir tikrumo, ir už tai, kad mėgo dubliuoti – du aktoriai pasidalindavo pagrindiniu vaidmeniu. Tai sumažino konkurenciją, nes jis visada elgėsi taip, kaip geriau spektakliui. Norėjo, kad visada ieškočiau tiesos ir tikrumo.“
Aktorė atvirai pasakojo apie savo pirmuosius spektaklius Klaipėdoje, juokingus nutikimus ir karjeros pradžią: „Po vieno spektaklio, kuris vėlavo daugiau nei valandą, mes nusilenkėme ir salė neplojo. Tik tada, kai per mikrofoną buvo pasakyta, kad to spektaklio išvis galėjo nebūti, prasidėjo ovacijos.“
Klaipėdos dramos teatre praleisti metai N.Savičenko atnešė pagrindinius apdovanojimus: už vaidmenis, sukurtus O.Koršunovo ir P.Gaidžio spektakliuose, ji pelnė net du „Auksinius scenos kryžius“ bei klaipėdiečių „Padėkos kaukę“, 2009 m. aktorei už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui buvo skirta vyriausybinė premija.
N.Savičenko save realizuoja ne tik teatre, bet ir kine: Lietuvos ir užsienio filmuose ji sukūrė virš 20 vaidmenų. Už vaidmenį A.Puipos filme „Nuodėmės užkalbėjimas“ aktorė pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą. N.Savičenko pripažįsta, kad filmavimo aikštelėje žaidimo taisyklės labai skiriasi nuo tų, kurios būdingos teatro scenai.
 |
| Nelė Savičenko |
N.Savičenko papasakojo apie savo pirmuosius bandymus kine: „Jeigu vesčiau statistiką ir įsiminčiau kiekvieną vaidmenį, kuriame vaidinau, žinočiau skaičių. Dabar to nebereikia – vaidinu visai kituose filmuose ir gaunu kitokį atlygį. Pirmieji kino bandymai nebuvo labai vykę: turbūt neįtikdavau režisieriams, tačiau nejaučiau jokios baimės. Sovietmečiu aktorius filmas atrinkdavo labai sunkiai: būdavo kruopščiai žiūrima, ką atrinkti. Kai mane atrinko, labai išsigandau. Jaučiau bedugnę tarp savęs ir vaidmens, kurio visiškai neatitikau.“
Aktorė pripažino, kad sovietiniais laikais vaidinti kine nebuvo lengva: „Dėl savo neišmanymo filmavimo aikštelėje vis pasukdavau prožektorius, kurie erzino akis. Nežinojau, kad tais laikais režisierius turėdavo nufilmuoti vieną seriją ir vežti ją į Maskvą, kad patvirtintų. Mačiau, kaip režisierių nervina mano dilentantizmas ir nesugebėjimas susitvarkyti su savimi. Dažnai prašydavau, kad mane pakeistų kita aktore, nes aš nieko nemoku.“
„Atsimenu, kaip kažkada išgirdau, jog dėl manęs reikės perfilmuoti sceną. Tada bėgau į tualetą ir gal dešimt minučių kūkčiojau. Grįžau, viską pamiršau, bet negaliu sakyti, kad nuo tada tapau profesionale, tačiau įtampa dingo“, – savo patirtimi N.Savičenko.
Lygindama teatrą ir kiną, ji pasakė: „Teatras yra profesinės brandos ugdytojas, nes kiekvieną kartą išeini prieš gyvus žmones, o kinas – akimirkos pojūtis. Dėl dviejų minučių turi stengtis įtikėti akimirka ir savo personažu, reikia sugebėti paversti jį gyvu žmogumi. Šis patyrimas mane, taisyklinga lietuvių kalba tariant, veža.“
 |
| Nelė Savičenko |
N.Savičenko užsiminė, kad kartą buvo patekusi į absurdišką situaciją, kai filmavosi vokiečių gamybos filme apie karą: „Vaidinau milijonieriaus dukrą, vilkėjau prabangų paltą su kailiais, o buvo siaubingai karšta. Nuėjau atsivėsinti ir grįžusi neberadau savo autobuso. Likau viena, nemokėdama kalbos ir atrodydama kaip iš prabangaus beprotnamio: nugrimuota, su priaugintom blakstienom ir vilkinti paltą gegužės vidury.“
Noriai apie kiną kalbėjusi N.Savičenko pasakojo, kad kartais filmavimo aikštelėje tekdavo susidurti su groteskiškais paradoksais: „Pati liūdniausia, labiausiai groteskiška situacija įvyko Odesos kino studijoje. Tuo metu Lietuvoje buvo įtemptas laikas, nes artėjome prie nepriklausomybės. Filmo pabaigoje turėjau numirti. Buvo sudėtinga, bet pavyko, tačiau įvyko juostos brokas ir man pranešė, jog sceną reikia perfilmuoti. Vėl turėjau keliauti iš Lietuvos į Odesą. Tą sceną reikėjo filmuoti penkis kartus. Būna juokingų situacijų, bet toji tikrai nebuvo juokinga.“
Paklausta, kaip vertina lietuviškus serialus, ji atsakė: „Dabartinių televizijos serialų nežiūriu, bet neturiu teisės smerkti savo kolegų, nes jie dirba savo darbą. Jei serialai spręstų įdomias ir aktualias problemas – viskas būtų gerai. Manau, serialų kūrėjai nevertina savo auditorijos. Jie sulauks smūgio atgal tada, kai žiūrovai liausis žiūrėję. Nes žmonės nėra tokie primityvūs, kaip produktas, kurį jie siūlo.“
Visus vaidmenis vienodai branginanti ir nei vieno neišskirianti aktorė mano, kad svarbu – nepasiduoti automatizmui, nes dauguma spektaklių turi panašumų: „Myliu visus savo spektaklius, nes jie yra mano dalis. Iš visų jėgų siekiu, kad kiekviename būtų kas nors nauja – dar pustonis, dar viena spalva, dar tikresnė nuotaika, šiandienos, dabarties, šios akimirkos. Spektaklis – čia ir dabar. Gyvenimas jame – čia ir dabar. Turiu būti pasiruošusi, kad nepasiduočiau automatizmui, pasyvumui, nes spektakliai nuolat kartojasi.“
N.Savičenko teigia, kad pati režisuoti spektaklio nesugebėtų, nes „neturi tiek proto“. Kalbėdama apie darbą su režisieriais, aktorė prisipažino, kad O.Koršunovas – režisierius, su kuriuo lengva dirbti: „Sunkiausia dirbti su režisieriais, kurie neturi realios ir tikros koncepcijos. Su tais, kurie darbo metu ieško kelio. Režisierius turi būti vedlys ir vadovauti komandai. O.Koršunovas turi Dievo dovaną sujungti ir suburti, jis geba mus valdyti.“
