Kalbėdama apie savo profesijos pliusus ir minusus M.Kosinskaitė pabrėžė itin jai svarbią nepriklausomybę. „Darai, ką nori ir kada nori. Man tai nuo pat mokyklos buvo labai svarbu“, – sakė menininkė. O štai prie vienatvės, kurios šioje profesijoje išties daug, ji priprato. Tačiau tokia vienatvė, anot M.Kosinskaitės, nėra blogai: tai meditacija, kuria ir mėgaujiesi, ir kankiniesi.
– Kaip pasukote dailininkės keliu?
– Gana paprastai. Aš – vilnietė ir rajone, kuriame gyvenau, kaip tik atsidarė nauja mokykla, o joje buvo sustiprintų dailės dalykų klasė. Manęs paklausė mama, ar noriu eiti į paprastą mokyklą, ar į piešimo. Aš atsakiau – žinoma, į piešimo, nes galvojau, kad nereikės mokytis, o tik piešti. Ir taip vienuolika metų mokiausi toje vidurinėje, kurioje buvo sustiprinta dailė.
Labai greitai paaiškėjo, kad mokykloje reikia ne tik piešti, bet ir mokytis. Mes turėjome labai didelį krūvį – grįždavome vakare, kadangi visą vidurinės mokyklos kursą turėjome ir papildomai daug valandų dailės dalykų. Tad buvo nelengva.
Mano dailės mokytoja ir auklėtoja buvo tapytoja. Ir tarp mūsų buvo labai geras ryšys. Tuomet galutinai apsisprendžiau, kad noriu stoti į tapybą. O stojant į Dailės institutą, dabartinę Dailės akademiją, vyko labai dideli konkursai. Bet man kažkaip pavyko iš pirmo karto įstoti. Paprastas ir aiškus kelias nuo pat vaikystės, bet iš tiesų niekada nieko kito ir nenorėjau.
– Kas tokio patrauklaus yra dailėje?
Mes, dailininkai, esame visi vienišiai, individualistai ir dėl to mums reikalingi plenerai – pasibuvimai kartu. Tai galimybė pabūti drauge su kolegomis, artimiau pabendrauti, apsikeisti informacija, energija. Nes likusią dalį metų sėdime vieni, uždaryti savo dirbtuvėse ir ten „murkdomės“.
– Ko gero, ir pats procesas, ir rezultatas. Smagu yra tai, kad esi nepriklausomas. Pats kūrybos procesas yra individualus ir nepriklausomas – neturi viršininkų, režisierių ir pan. Darai, ką nori ir kada nori.
Ir man tai nuo pat mokyklos buvo labai svarbu. Aš galvojau: na, ne, neisiu į jokią tarnybą, kur reikia keltis iš ryto į darbą, sėdėti numatytas darbo valandas. Aišku, kartais būna taip vieniša. Galvoju, kad kiti žmonės turi kažkokius kolektyvus, drauge švenčia, leidžia laisvalaikį, o tu čia vienas ir vienas. Nėra ko paklausti patarimo ar pasikonsultuoti – dirbdamas eini teisinga linkme ar ne. Esi vienas pats už viską atsakingas. Tad būna tokių niuansų, bet pliusų mano profesijoje yra daugiau nei minusų.
– Tai ta vienatvė nėra blogai?
– Aš įpratusi, visą mano gyvenimą taip yra. Toks mano darbas ir toks pasirinkimas, tokia profesija. Mes, dailininkai, esame visi vienišiai, individualistai ir dėl to mums reikalingi plenerai – pasibuvimai kartu. Tai galimybė pabūti drauge su kolegomis, artimiau pabendrauti, apsikeisti informacija, energija. Nes likusią dalį metų sėdime vieni, uždaryti savo dirbtuvėse ir ten „murkdomės“.
– Yra tos kančios?
– Ne, tai ne kančia. Tai meditacija. Procesas, kuriuo ir mėgaujiesi, ir kankiniesi. Visko būna. Bet toks gyvenimas – visi savo darbe turi ir pasitenkinimo, ir nemalonumų. Ar yra toks darbas, kuris nuo pradžios ligi galo tėra euforija? Mano manymu, nėra.
– Kada pirmą kartą patikėjote, kad štai šis mano darbas – labai geras?
– Tai tikriausiai buvo mokykloje. Man ten visai neblogai sekėsi, kviesdavo net į televiziją. Vykdavo anuomet tokie konkursai, jeigu neklystu, vadinosi „Mano pasaulis“. Ne kartą tapau juose laureate, tad klasėje buvau viena iš pirmaujančių jaunųjų dailininkių. Tuomet ir patikėjau.
Nors įstojus į Dailės institutą iš karto paaiškėjo, kad aplink mane pilna labai gerų ir reikia smarkiai pasistengti, kad bent jau išsilaikyčiau kažkur per viduriuką, nes mūsų kursas buvo labai stiprus.
Buvo įdomu mokytis. Ir dabar įdomu pažinoti savo kurso draugus – visi žmonės gyvena iš profesijos, tai yra labai reta.
– O jūs išgyvenate?
Mano studijų laikais Dailės institute buvo gana niūrus laikotarpis. Tai buvo sovietinio sąstingio pabaiga. Nebuvo tokio dėstytojo ar profesoriaus, kuris man būtų itin svarbus autoritetas. Sėmiausi iš visų po truputį.
– Taip, daug metų sukuosi. Gal tiktai metus po baigimo esu dirbusi tarnyboje – muziejuje masinio skyriaus darbuotoja. Sudarinėjau sutartis su įvairiomis įmonėmis, kad jų darbuotojai eitų į muziejų ir dar būrelį turėjau vidurinėje mokykloje. Tai buvo labai trumpas epizodas, po to supratau, kad mano kelias yra visiškai individualus.
Išėjau iš darbo ir nuo tada neturėjau jokios tarnybos. Sukausi, visko buvo – ir sunkiau, ir lengviau. Ir piešiau iliustracijas vaikiškiems žurnalams. Dabar gal 10-12 metų, kai tikrai ramiai galiu pragyventi iš savo tiesioginio darbo – iš savo profesijos.
– Iš Dailės instituto pasisėmėte ne tik amato žinių?
– Mano studijų laikais Dailės institute buvo gana niūrus laikotarpis. Tai buvo sovietinio sąstingio pabaiga. Nebuvo tokio dėstytojo ar profesoriaus, kuris man būtų itin svarbus autoritetas. Sėmiausi iš visų po truputį. Esu gana nekonfliktiškas žmogus, manęs niekas ten negniuždė ir nekankino, kaip kitų. Nes tarp mano kolegų yra tokių, kurie nenori prisiminti ir jiems bloga vien nuo minties apie tų laikų mokslus.
Man taip nėra. Bet paskutinius trejus metus mokiausi pas a. a. profesorių Vladą Karatajų. Tuomet buvo trys profesoriai – Augustinas Savickas, Vincentas Gečas ir V.Karatajus. Pas A.Savicką eidavo patys tikriausi menininkai, pas jį studijuoti buvo prestižas, jis šiek tiek buvo alternatyvus tai sovietinei sistemai.
V.Gečas buvo instituto rektorius – pati sistemos vinis. O V.Karatajus – gero, kokybiško, meistriško ekspresionizmo atstovas, to mus ir mokė – amato. Tad iš jo pasisėmiau nemažai, bet nuėjau kitomis kryptimis.
Visos mokyklos uždeda antspaudus savo mokiniams. Man atrodo, ir šiais laikais lygiai tas pats vyksta – mokytojų kūryba turi didelės įtakos studentams. Iš mūsų visų buvo „laužiami“ tokie ekspresionistai – tikroji lietuviška arsininkų mokykla. Bet tai buvo daroma primygtinai ir visi privalėjo taip daryti. Bet baigę studijas žmonės nori visiškai priešingai kurti. Man norėjosi viską užbraukti ir daryti tai, ką aš noriu.
– Kokios temos mėgstamiausios?
– Jeigu pavartyčiau savo mokyklinius sąsiuvinius ir pasižiūrėčiau, kas ten paraštėse nesąmoningai paišyta, tai pamatyčiau, kas ir eina per visą mano gyvenimą – tam tikros figūros, veidai. Aš nuo jų niekur negaliu pabėgti. Peizažus šiek tiek piešiau tik mokykloje, bet esu ne peizažistė, nepiešiu natiurmortų, iš natūros. Mano tema yra žmogus, labiau moteris ir jos vidinis pasaulis.
– Kokia ta moteris?
– Visos jos būsenos – vakar ir šiandien esančios, nuolatos besikeičiančios. Nuo – iki. Nuo visiškos desperacijos iki euforijos, nuo gyvuliškumo iki romantiškumo. Per daugelį metų tiek daug moters transformacijų padariau, kad turbūt ten jau visko galima rasti. Kaip ir savame gyvenime patiriame visokių akimirkų, etapų. Juk per 10 metų daugybė dalykų žmogaus gyvenime įvyksta.
Visos moters būsenos – vakar ir šiandien esančios, nuolatos besikeičiančios. Nuo – iki. Nuo visiškos desperacijos iki euforijos, nuo gyvuliškumo iki romantiškumo. Per daugelį metų tiek daug moters transformacijų padariau, kad turbūt ten jau visko galima rasti.
Šiandien ta moteris ypač moteriška. Su visomis savo gėrybėmis ir blogybėmis, užaštrėjusiomis juslėmis ir kuo tik nori.
Kartais mano moteris būdavo visiškas kareivis, kovojantis už būvį, kartais – švelni ir atsipalaidavusi, paskendusi romantikoje. Kartais – ir to, ir to pusiausvyra. Už vyrą ji įdomesnė tikrai, apie ją visuomet galima daugiau pasakyti, bent jau iš mūsų profesijos pusės. O vyrų esu nupiešusi, bet jie buvo tokie dekoratyvūs ir daugiausia pavaizduoti iš nugaros.
– O vyrai dailėje stipresni už moteris?
– Kaip kam – turbūt. Aš kažkaip nepajaučiau. Dažnai klausimas šis iškyla, ar nejauti diskriminacijos, kai kviečia į kokias prestižines parodas. Bet aš nejaučiau to nei besimokydama. Matyt, tokioje liberalioje aplinkoje augau ir mokiausi. Niekas man neuždėjo jokio antspaudo, kad turėčiau bijoti kokio nors vyro, kaip konkurento. Galbūt jie aktyvesni, moka geriau susigaudyti, su kuo čia geriau bendrauti. Galbūt taip yra, bet man tai jau neberūpi.
– Koks jausmas būna prieš atidarant parodą?
– Iš tikrųjų bet kuri paroda yra įvykis, prieš kurį jaudiniesi. Tik dabar gal kiek reaguoju ramiau. Bet anksčiau paskutinė naktis būdavo baisiausias dalykas, buvo tikrai nemalonu šnekėti prieš auditoriją, pasakyti kažkokią kalbą. Dabar darome su kolega tokias duetų parodas – tai išvis nebėra jokio jaudulio. Labai smagu. Dviese pasidaliji atsakomybe, rūpesčiais, tad dabar jaučiu tik malonumą. Kai paveikslai ant sienų – jaudintis nebereikia.
– Jeigu ne dailė...
– Gal būčiau pasukusi muzikos ar teatro keliu. Vaikystėje buvo labai daug muzikavimo, lankiau dramos būrelius. O pasaulis be dailės – tiesiog atsirastų daugybė kitų dalykų, kurie užpildytų šią nišą. Didžiulis, labai emociškai stiprus menas, mano nuomone, yra muzika. Pirmiausia muzika, paskui tik literatūra, dailė, teatras.
Tiesa, teatro mokymosi studijų laikais buvo išties daug mano gyvenime. Mes visi tuomet buvome teatro maniakai, nes kitaip buvo neįmanoma. Lankydavome visus spektaklius, mintinai žinojome repertuarus. Po to staiga iš Vilniaus atsidūriau Kaune, atsirado šeima, vaikai, kurie, kaip ir kiekvienai moteriai, atėmė laiko ir teko kai kuriuos interesus „nurašyti“. Bet skaitymui visuomet randu laiko.
– Menas išgelbės pasaulį?
– Atsitiktinai prisiminiau, kad prieš pusantrų metų mūsų Naujųjų metų karnavalo tema buvo „Menas išgelbės pasaulį“... Taip, menas, be abejo, gelbėja. Nežinau, ar visą pasaulį, bet atskirus individus – be abejonės.
Jeigu būna kokia nors krizė, depresija, tai niekas kitas taip neišgelbėja, kaip kasdienis tepimas ir meditacija. Tai padeda susitvarkyti su nerimu. Tai, žinoma, man naudingas procesas, amatas. Bet apskritai be meno pasaulis būtų tiesiog nykus.
