L.van Beethovenas apie klausos praradimą pirmą kartą užsiminė 1801-aisiais, būdamas 30 metų amžiaus. Jis skundėsi, kad jam sunku girdėti aukštas instrumentų ir balsų natas.
1812 metais žmonės jau turėdavo šaukti, kad kompozitorius juos išgirstų, o 1818 metais jis pradėjo bendrauti rašteliais. Paskutinius kelerius metus prieš mirtį 1827-aisiais jo kurtumas jau atrodė absoliutus.
Naujausiame „British Medical Journal“ (BMJ) numeryje trys olandų mokslininkai analizuoja L.van Beethoveno styginių kvartetus.
Mokslininkai sugrupavo šiuos darbus į keturias grupes pagal laikotarpius, pradedant 1798-1800 metais ir baigiant 1824-1826 metais.
Ekspertai nagrinėjo pirmąsias kiekvieno kvarteto smuiko partijas ir suskaičiavo natas, aukštesnes nei sol, kuri atitinka 1 568 hercus.
Pasirodė, kad kompozitoriaus kurtumo laipsniui didėjant, aukštesnių natų naudojimas mažėjo. Tai L.van Beethovenas kompensavo naudodamas daugiau vidutinio ir žemo dažnio natų, kurias galėjo geriau girdėti, kai muzika būdavo atliekama.
Tačiau vėlyvuosiuose kvartetuose, parašytuose tuo metu, kai jis jau buvo visiškai kurčias, aukštesnės natos grįžta.
„Kai jis pradėjo kliautis vien savo vidine klausa, jam nebereikėjo kurti tokią muziką, kurią jis galėtų realiai girdėti atliekamą, ir pamažu grįžo prie savo vidinio muzikos pasaulio ir ankstyvosios komponavimo patirties“, – sakoma straipsnyje.
Tyrimą atliko Edoardo Saccenti, Age Smilde ir Wimas Sarisas iš Nyderlandų metabolomikos centro Leidene.
Vaizdo klipą apie šį tyrimą galima pažiūrėti:
