Jaunosios kartos tapytoja Dovilė Bilkštienė skinasi kelią į meno pasaulį – šiemet pristatyta pirmoji personalinė autorės paroda, menininkė nominuota Jaunojo tapytojo prizui. Savo kūryboje jungdama fotorealistinę ir poparto tradicijas, D.Bilkštienė renkasi netikėtas kompozicijas bei perspektyvas, kuriančias ryškų jaunos menininkės braižą.
Dovilė Bilkštienė 15min pasakoja apie pėdsaką jos gyvenime palikusius filmus.
Filmas, kuris pakeitė (gyvenimą, dieną, supratimą apie kiną ar kt.)
Filmų, kurie mane pakeitė, padarė įtaką mano asmenybei yra labai daug. Dažniausiai tai būna sukrečiančios dramos, kurios atkreipia dėmesį į visuomenėje egzistuojančias problemas, su kuriomis tiesiogiai beveik nesusiduri, todėl apie jas ir nepagalvoji.
Tokie filmai priverčia iš naujo įvertinti savo gyvenimo problemas, kurios dažnai yra menkavertės, palyginus su tikrai sudėtingais iššūkiais, su kuriais tenka susidurti kitiems. Pirmas į galvą šovęs tokio pobūdžio filmas yra Juliano Schnabelio sukurtas „Skafandras ir drugelis“ (The Diving Bell and the Butterfly, 2007).
Filmas, kurį matėte daugiausia kartų
Jei reiktų įvardinti filmą, kurį teko žiūrėti daugiausia kartų ir ne visai savo noru, tai tikriausiai būtų „Vienas namuose“. Šį filmą rodo kiekvienais metais ir man tai tapo jau beveik tokiu pat Kalėdų laikotarpio simboliu kaip ir mandarinai.
Yra nemažai juostų, kurias peržiūri po kelis kartus ir kiekvieną kartą pamatai kažką naujo. Tačiau yra vienas filmas, į kurį buvau daugiausia kartų nuėjusi kine. Tai Anderso Thomo Janseno juosta „Adomo obuoliai“ (Adam’s Apples, 2005). Šį filmą rodė kažkurio „Kino pavasario“ metu, o vėliau jį dar ilgai buvo galima išvysti „Skalvijos“ kino teatre, tad iš viso jį mačiau gal 4 ar net 5 kartus. Ir kiekvienas iš jų buvo juokingas.
Mėgstamiausias filmas, kai jums buvo šešiolika
Įsimintiniausias matytas filmas, kai man buvo šešiolika, yra Tarsemo Singh „Celė“ (The Cell, 2000). Nors žmogaus pasąmonės tematika man visada buvo įdomi, didžiausią įspūdį paliko ne pats filmo siužetas ar vaidyba, bet įvairios mizanscenos, pavyzdžiui, į gabalus stiklo plokštėmis sukapotas gyvas arklys, kurio atskiros dalys vis dar pulsuoja krauju, ir herojė, kuri vaikščiodama tarp tų plokščių laisvai gali apžiūrėti funkcionuojantį gyvūno organizmą iš vidaus.
Geriausia meilės istorija kine
Roberto Benignio komedija „Tigras ir sniegas“ (The Tiger and the Snow, 2005). Šis filmas yra labai graži istorija apie tai, kad meilei nebaisios net karo sąlygos.
Guilty pleasure
Niekada niekam nesu prisipažinusi, jog Jono Åkerlundo sukurta juosta „Dozė“ (Spun, 2002) man tikrai patiko ir ją esu žiūrėjusi ne vieną kartą. Beje, garso takelis paliko tokį gerą įspūdį, jog klausydavausi jo ir atskirai. Tačiau bijočiau rekomenduoti savo artimiesiems ar draugams žiūrėti šį filmą, nes rizikuočiau likti nesuprasta.
Slapta meilė kine
Julie Delpy komedijų „Dvi dienos Paryžiuje“ (2 Days in Paris, 2007) bei „Dvi dienos Niujorke“ (2 Days in New York, 2012) abu pagrindiniai personažai Mingus ir Marion. Nes jie tokie mielai išprotėję ir smagūs. Mūsų su mano vyru santykiai panašūs.
Filmas, kuriame norėtumėte apsigyventi vienai dienai
Woody Alleno „Vidurnaktis Paryžiuje“ (Midnight in Paris, 2011). Tikrai norėčiau atsidurti pagrindinio filmo veikėjo vietoje ir vienai dienai apsigyventi XX a. pradžios Paryžiuje bei susitikti su Dali, Picasso ar Hemingway'umi. Žavi filmo atmosfera, smagios situacijos ir skambantis džiazas priverčia užsimerkti ir pamėginti save įsivaizduoti ten.
Geriausia ekranizacija
Algimanto Puipos režisuota Jurgos Ivanauskaitės knygos „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2012) ekranizacija. Puikus scenografų darbas, nes į kiekvieną sceną galima žiūrėti, kaip į atskirą meno kūrinį. Taip pat tikrai įtikinanti aktorių vaidyba.
