Iš Maroko kilę briuseliečiai Adil El Arbi ir Bilall Fallah savo pirmam ilgo metražo filmui pasirinko sudėtingą temą – jaunimo gaujas ir jų tarpusavio karus, kylančius iš įsisenėjusių rasinių konfliktų. Flamandų rašytojo Dirko Bracke‘o romanais Black ir Back paremtas filmas realistiškai perteikia daugiakultūrės Belgijos sostinės gatvės vaikų kasdienybę: smurtą, vagystes, prievartą ir socialinę atskirtį. Visi pagrindiniai aktoriai, išskyrus baltaodžius policininkus, rasti tiesiog gatvėje, imigrantų rajonuose. Pasak režisierių, jie siekė parodyti įvairesnes Belgijoje gyvenančias bendruomenes. Reklaminėje medžiagoje teigiama, kad būtent aktoriai lėmė tokią didelę filmo sėkmę – esą jiems artima vaizduojama realybė, personažų mąstymas ir elgsena (nors vargu, ar kuris jų iš tikrųjų priklauso gaujai). Tokia autentika beveik visada paveiki, tačiau ji slepia ir nemenkus pavojus.
Filmo siužetas banaliai paprastas – naujoji afrikiečių klano „Black Bronx“ narė Mavela įsimyli marokiečių klano „1080“ narį Marwaną. Jiedu leidžia laiką kaip tipiniai įsimylėję paaugliai, tačiau pagal nerašytus gaujų įstatymus jų santykiai draudžiami ir nusipelno griežčiausios bausmės. Tiek Mavela, tiek Marwanas anksti suvokia, kad priklausymas gaujai nieko gero nežada, ir ieško būdų ištrūkti. Nepaisant vadeivų gąsdinimų ir draudimų, jaunuolių meilė vienas kitam vis auga, o tarp gaujų ilgainiui įsiplieskia mirtina neapykanta. Kur tai nuves? Ką pasirinks Mavela ir Marwanas – vienas kitą ar ištikimybę gaujai? Tiksliau, ar jie iš viso gali rinktis?
Tačiau po visa šia pavojaus romantika, veikėjų kilnumu ir drąsa nuspalvinta istorija slypi realūs iššūkiai, su kuriais nuolat susiduria daugiakultūrė visuomenė. Nors asociacijos su Romeo ir Džiuljetos istorija ar miuziklu „West side story“ akivaizdžios, filmo potekstė neišvengiamai nurodo į šiandienos aktualijas – integracijos (ne)galimybę, tolerancijos ribas. Vienoje iš scenų Mavela pašiepia savo mamą, besiruošiančią į imigrantams skirtą bendruomenės renginį. Mergina mano, kad stengtis neverta, nes aplinkiniams rūpi tik jų odos spalva. Įtempti gaujų ir baltaodžių policijos pareigūnų santykiai taip pat rodo abipusę panieką, o komisarai elgiasi ciniškai. Galiausiai, visas filmas yra apie tai, kaip į visuomenę integruotis nesugebėję (ar jos pamiršti) jaunuoliai tampa kriminalinio pasaulio dalyviais ir kokių gniuždančių pasekmių tai turi.
Kinematografine prasme šis filmas – tarsi šviežio oro gūsis, nors kai kuriose vietose juntamos pradedančiųjų kino kūrėjų klaidos. Neišvengiama klišių, tačiau bendrai lieka neblogas įspūdis. Greita kadrų kaita, grėsminga nuotaika, šokiruojančios scenos ir įstringantys miesto vaizdai, derinami su energingu repu, suteikia stiprių įspūdžių. Istorija pasakojama iš jos dalyvių – jaunų visuomenės paribiuose esančių žmonių – perspektyvos, todėl nejusti globėjiško, moralizuojančio tono.
Kita vertus, esama pavojaus, kad pasižiūrėję šį filmą žmonės pradės tapatinti imigrantus iš Afrikos ir Maroko su gaujomis ir žiaurumu. Dažnai nesutariama, ar tokie filmai griauna etninius stereotipus, ar kaip tik – juos dar labiau stiprina. Šiuo atveju atsakyti irgi sunku – viena vertus, filme sutinkame vos keletą teigiamų herojų, kita vertus, jautriai perteikta pagrindinės veikėjos Mavelos istorija leidžia giliau ir atidžiau, tačiau be smerkimo, pažvelgti į heterogeniškos Belgijos visuomenės iššūkius.
Apibendrinant – filmą verta pamatyti kriminalinių dramų mėgėjams: jis išlaiko žanro savybes, tačiau siūlo naują požiūrio tašką. Įdomu bus ir tiems, kurie domisi socialinėmis problemomis. Na, ir aišku, jau aplankiusiems ar dar ketinantiems aplankyti Briuselį – mirgančios šio įvairialypio didmiesčio šviesos, niaurūs užkampiai ir skersgatviai tampa lygiaverčiu filmo pasakotoju.
