Matyt, girdėjote, kad tai perversiška istorija apie kankinimus, sadistinius malonumus. Kad tai siaubo trileris, šokiruojantys reginys, europiečio režisieriaus intelektualiniai žaidimėliai su ryškiu perversijos prieskoniu. Bet visa tai nesąmonė. „Funny games“ - visiškai rimtas filmas, todėl pasistenkime suprasti, kas gi vyksta ekrane.
Turtinga, socialinio statuso elitui priklausanti jauna pora su dešimtmečiu sūnumi važiuoja ilsėtis į užmiesčio sodybą. Pas juos užeina jaunuolių pora pasiskolinti kelių kiaušinių, mat kaimynai pritrūko jų kažkokiam patiekalui. O toliau, „bum“, „bum“ ir žiūrime kankinimus ir perversiškus žaidimėlius.
Filmo paslaptis
Bet „Funny games“ paslaptis greičiau mikro, o ne makro lygmenyje. Jau pradinėse scenose, kai mezgasi konfliktas, nuvedantis žudynių link, pabrėžtinai mandagus kalbėjimas tarp jaunuolių ir Naomi Watts slepia kažin kokį keistą pažeminimą.
Naomi Watts yra pabrėžtinai mandagi, bet kartu visiškai nenuoširdi su jaunuoliais. Ji užsidėjusi kaukę, kuri slepia visai kitokią nuostatą. O būtent, kad - „aš jums duosiu tuos kiaušinius, o jūs kuo greičiau nešdinkitės iš mano namų“. Arba – ‚aš jums duosiu tuos kiaušinius, bet tai nereiškia, kad mes draugai‘. Arba – ‚aš jums duodu tuos kiaušinius, bet ne todėl, kad aš suprantu, kaip jums jų reikia, o todėl, kad aš esu mandagi ir išauklėta“.
Ir kas gi toliau? O toliau, jaunuoliai kankina abu sutuoktinius ir jų sūnų tam, kad galiausiai išgautų iš jų tikrumą, apnuogintų jų sielą, kad šie išauklėti socialinio elito žmonės pagaliau prabiltų ne iš savo išlavintų protų, o iš savo sielos, emocinio branduolio, iš savo „gyvasties“, iš to, kas tikrai yra tikra, kas yra jų egzistencijos pagrindas.
Ir tai įvyksta. Tai yra filmo apogėjus ir kartu, filmo herojų aukščiausio nušvitimo momentas. Tai įmanoma nesunkiai pastebėti net ir perdaug nesigilinant į filmo pamatinį lygmenį.
Kančia keičia herojus
Pažiūrėkime, ką mūsų herojams atneša šios visos kančios.
Sūnus, baltapūkis blondinas, kuris yra protingas ir išauklėtas, bet kurio vaikiškoje sieloje, tai greičiau yra suvaržymai, o ne privalumai, pavirsta drąsiu žmogumi, su šautuvu rankose ketinančiu nušauti savo tėvų kankintojus.
Motina, priversta išsirengti kankintojų akivaizdoje, pažeminta iki „negalėjimo“ pavirsta tvirta moterimi, iš paskutiniųjų su gyvulišku ištvermingumu ginančia savo šeimą.
Tėvas, vyras palydėdamas savo žmoną, sako „atsiprašau“ su ašaromis akyse ir mes suprantame, kad tai tikra meilė, kad šios poros gyvenime dar niekada nebuvo tokio tikrumo, tokio ypatingo ryšio, tokio gryno ir stipraus meilės suvokimo.
Šie kankinimai, šie perversiški jaunuoliai atveda mūsų herojus prie didingiausių jų gyvenimo momentų. Dar niekada ši šeima negyveno taip gyvai, taip tikrai. Šie kankinimai, lyg chirurgo skalpelis perskrodžia visas kaukes, ir atveria gyvą pulsuojančią sielą, ir leidžia šiems žmonėms pajausti pilnatvę.
