Tai istorija, įrėminanti visą „Žvaigždžių karų“ istoriją. Sužinojus, kad Imperija sukūrė visa griaunančią „Mirties žvaigždę“, sukilėlių grupė, kuriai priklauso Džyn Erso (aktorė Felicity Jones), Kasijanas Andro (aktorius Diego Luna), kuria planą, kaip gauti „Mirties žvaigždės“ planus ir užkirsti kelią šio destruktyvaus ginklo panaudojimui. Bet kokia kaina.
„Marvel“ produkcija, sulaukusi masinės sėkmės ir dėmesio, taip pat sukūrė palankias sąlygas „Žvaigždžių karų“ prisikėlimui. Klestint superherojų filmams ir fantastikos žanrui, „Žvaigždžių karai“ vis nenustoja tampyti savo gerbėjų už virvučių. Jis ir vėl skuba apie save priminti, nors nostalgijos kupini metai dar net nesibaigė.
„Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti“ filmo priešistorė susikūrė iš mažų detalių per ankstesnius „Hario Poterio“ filmus. „Šelmis-1“ šiuo atžvilgiu yra visiška anomalija. Nors siužeto skylės niekada nebuvo geras dalykas, tačiau šį kartą scenaristai pranoko patys save. Iš pirmojo „Žvaigždžių karų“ filmo paimta scenarijaus skylė sukūrė visą „Šelmio-1“ istoriją. Kad ir kaip gerbėjams smagu matyti naują filmo dalį, geriau pagalvojus, tai gana liūdna. Būtent toks yra šis filmas.
Filmo sumanymas labai aiškus. Akivaizdu, jog tikslinis žiūrovas yra užkietėjęs „Žvaigždžių karų“ gerbėjas. J.J.Abramso „Žvaigždžių karai: galia nubunda“ sėkmę lėmė seniai nematyti šio fikcinio pasaulio vaizdai ir neginčytinas panašumas su pačiu pirmuoju serijos filmu – tik su trupučiu 2016 metų technologijų ir politinio korektiškumo pataisymų. Vis dėlto „Šelmis-1“ yra labiau senų laikų „Žvaigždžių karų“ stiliaus negu dar vienas J.J.Abramso sukurtas tęsinys.
Kyla klausimas, kodėl taip prastai atliktas darbas buvo taip dažnai rodomas.
Istorija gana aiški, o pabaiga nuspėjama, nes filmas vienaip ar kitaip turi jungtis su pirmojo filmo pradžia.
Žiūrovai, nostalgijos apimti, stengiasi investuoti savo dėmesį į senų personažų sugrįžimą ir naujųjų personažų istorijas bei išgyvenimus, tačiau tai sunkiai įgyvendinama.
Nors filmo kūrėjai tikrai stengėsi priminti mums senuosius „Žvaigždžių karus“ ir dar kartą papasakoti istoriją apie „Mirties žvaigždę“, tačiau pasirinkti taškai buvo labai prasti. Pavyzdžiui, Peterio Cushingo vaidintas Tarkino personažas gavo labai daug laiko ekrane, bet problema ta, kad šis aktorius jau seniausiai miręs ir prikelti jį ekranui buvo reikalingi specialieji efektai, kurie ne tik aiškiai matėsi, bet ir erzino. Kyla klausimas, kodėl taip prastai atliktas darbas buvo taip dažnai rodomas.
Apskritai, visi šio filmo aktoriai atliko savo vaidmenis puikiai, tik problema, kad scenaristai jų vaidinamus personažus kuo toliau, tuo labiau stengėsi įstatyti į vis didesnius laiko rėmus bandydami parodyti kuo daugiau įvykių. Viso to pasekmė – personažai, neturintys iki galo išpildytų istorijų ir visiškai jokio ryšio su žiūrovu. Kiekvienas šio filmo personažas gaudavo tik truputį laiko papasakoti savo praeitį ir motyvus. Tačiau to niekada neužtenka.
Tiesa, buvo keletas personažų, sukeliančių teigiamas emocijas. Vienas iš jų – tai Alano Tudyko įgarsintas droidas K-2SO, kuris buvo ne tik juokingas, bet ir emociškai labiau artimas mums negu kiti šio filmo personažai.
Paskutiniosios šio filmo scenos pelnė daug pliusų ir G.Edwardso perspektyva kovos lauke buvo vienas iš jų.
Visgi nereikia pamiršti, kad „Šelmis-1“ yra režisieriaus G.Edwardso rankose, o tai, kas atsiduria jo rankose, visada turi fantastiškumo ir realistiškumo viename (neskaitant Tarkino veido, žinoma). Paskutiniosios šio filmo scenos pelnė daug pliusų ir G.Edwardso perspektyva kovos lauke buvo vienas iš jų.
Filmas yra žymiai tamsesnis už „Žvaigždžių karai: galia nubunda“, jam dar daug trūksta, kad primintų senąjį mūsų mylimos serijos stilių, kur nors ir nebuvo beveik jokio humoro, vyko gėrio ir blogio kova su pačiu savimi, o ne tik tarp frakcijų. „Šelmis-1“ atrodo kaip daug rimtesnis „Marvel“ filmas, kuris be humoro turbūt prarastų šių dienų žiūrovą.
Apibendrinant, „Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija“ tai bandymas atiduoti skolas užkietėjusiems šių filmų gerbėjams. Jeigu jums šis filmas yra geriausias dalykas, nutikęs šiais metais, tai turbūt nostalgija, o ne objektyvus sveikas protas.
