„Devynioliktasis amžius yra tam tikra mūsų sąmonėje egzistuojanti pilkoji zona. Daugiau žinome apie Vytautą Didįjį, pokario partizanus, Lietuvos išsilaisvinimus, ir tai suprantama – įdomiausi, veikliausi devynioliktojo amžiaus žmonės buvo Lietuvos bajorai, kalbėję lenkiškai. Norint ką nors apie juos sužinoti tenka skaityti lenkiškai, todėl dažnai ne visai sąmoningai juos atmetame“, – taip savo siekį romane atskleisti mažiau žinomus istorijos puslapius aiškino R.Dima.
Neseniai iš verslo pasaulio į literatūrinį pasukęs R.Dima naujojoje knygoje „Bronislovas ir imperatorius“ skaitytoją perkelia į didžiųjų imperijų lenktynes dėl dar neužgrobtų Azijos žemių. Į šias varžybas įsivelia tikra istorinė asmenybė, pagrindinis knygos herojus – jaunas žemaičių bajoras Bronislovas Grombčevskis iš Telšių pavieto.
Veikliausi XIX amžiaus žmonės buvo Lietuvos bajorai, kalbėję lenkiškai. Todėl dažnai ne visai sąmoningai juos atmetame.
Elegantiškai panaus siužeto centre besisukančio Bronislovo Grombčevskio britai bijo, kinai bando sunaikinti, o Rusijos imperatoriaus rūmuose Bronislovą tai glosto, tai varo šalin. R.Dimos teigimu, niekas nežinojo, kas sukosi karininko galvoje, kuriai žvalgybai jis dirbo: „Tai prieštaringa, mįslinga asmenybė. Skaitant Bronislovo memuarus man netgi kilo minčių, kad panorėjęs jis būtų galėjęs tapti rašytoju – su tokia nepaprasta fantazija jis aprašė savo gyvenimą“.
R.Dima pasakojo, kad idėja aprašyti žemaičių bajoro Bronislovo Grombačevskio gyvenimą kirbėjo jau rašant „Vilniaus plovą“: „Beveik ketverius metus po truputį skaičiau apie šią asmenybę. Gaila, kad lietuvių kalba nepavyko rasti beveik jokios informacijos, bet angliskų, rusiškų ir lenkiškų šaltinių gausu. Tai, ką perskaičiau, po truputį sėdo į galvą ir galiausiai išsikrapštė į paviršių“.
– Kiek romanas „Bronislovas ir imperatorius“ istorinis, lyginant su pirmuoju Jūsų romanu „Vilniaus plovas“?
– Jei sakiau, kad „Vilniaus plove“ yra net 95 proc. istorinių faktų, tai rašydamas naująją knygą leidau sau labiau atsipalaiduoti, netgi truputį pasiautėti su faktais, atsirado ir pora išgalvotų personažų. Vis dėlto Bronislovo Grombčevskio gyvenimo linija išliko nepakitusi, tai tiesiog mano individuali istorinės visumos interpretacija.
– Kodėl pasirinkote rašyti būtent istorinius romanus, kas Jus traukia prie šio žanro?
– Paprasčiausiai darau tai, kas įdomu. Daug skaitau apie istoriją, pripilu į save kaip į kibirą žinių, o tada išpilu ant popieriaus. Geriausiai idėjas generuoti man sekasi mašinoje, stovint Vilniaus spūstyse, nes neturiu radijo. Sėdžiu vienas – gera, ramu. Kitomis aplinkybėmis sunku ištaikyti valandą pabūti tik su savimi, o spūstys tai leidžia.
Geriausiai idėjas generuoti man sekasi mašinoje, stovint Vilniaus spūstyse.
Beje, mane domina ne tik istorija, bet ir kelionės, todėl naujojoje knygoje veiksmas rutuliojasi Azijoje. Ten, kur vaikščiojau aš, vaikšto ir mano knygos herojai. Pirmą kartą Aziją apkeliavau dar jaunystėje, su draugu sovietiniais laikais ten patekome autostopu, išvaikščiojom kalnus. Sunku paaiškinti, kodėl man ten taip patinka. Juk ten klaiku – jei, pavyzdžiui, jurtoj miegi, tai ryte su blusom atsikeli. Tikriausiai vilioja smagumas, nes azijiečiai – nepaprastai svetingi, vaišingi žmonės.
– Ar yra tokių istorinių asmenybių, kurios Jus ypatingai žavėtų?
– Prisipažinsiu – nelabai tikiu, kad istoriniai herojai yra tokie gražūs, kokie būna aprašyti, bet man smagu skaityti apie didžiojo žaidimo, kuris vyko tarp Rusijos ir Britų imperijos, herojus. Neturėdami didelių karinių jėgų, atplėšti nuo metropolijų, iš esmės palikti vieni, šie žmonės gebėdavo sugalvoti puikius politinius diplomatinius ėjimus. Pavergti vienos ar kitos srities valdovą vien savo vidine jėga ar asmenybės žavesiu.
– Kaip suprantu, Jums nepatinka literatūros veikėjų heroizavimas, tačiau istorinis romanas yra tas žanras, kuriame pagrindinis veikėjas dažniausiai yra herojinė asmenybė. Kaip savo kūryboje bandote to išvengti?
– Tą padaryti sunku, nes iš tiesų egzistuoja istorinių romanų standartai. Pagrindinis veikėjas turi būti didvyris, savo kartos Aleksandras Makedonietis, užkariautojas – viskas viename. „Vilniaus plove“ jaučiuosi pernelyg romantizavęs pagrindinį herojų, bet rašydamas dabar Bronislovą vaizdavau kaip besiblaškančią asmenybę, tikiuosi, tai suteiks tikrumo.
– Bronislovas romane pavaizduotas kaip itin vyriškas veikėjas. Jūs savo kūriniuose mėgstate pabrėžti herojų vyriškumą, kodėl?
– Nes vyriškumo, pripažįstu, trūksta ir man ir visiems aplinkiniams, o rašymas veikia kaip tam tikra savigyda. Kodėl vyrams šiais laikais taip trūksta vyriškumo? Neatsakysiu į šį klausimą pilnai, nes yra be galo daug priežasčių, ne visas jas ir pats žinau. Tiesiog vyrams trūksta vyriškumo, todėl moterims pradeda trūkti moteriškumo. Tikriausiai visi tai matome – sunku tikėtis iš šiuolaikinių vyrų tokių žygdarbių, heroiškų poelgių, kaip seniau.
– Papasakokite šiek tiek apie save. Visai neseniai dirbote verslo srityje, kaip sumanėte pereiti į tokią skirtingą sferą, grožinę literatūrą?
– Tai įvyko pamažu. Pradėjau nuo tinklaraščio rašymo, ten ne vienus metus pliurpiau visiškai bet ką, įvairiausiomis temomis, kol surinkau nemažą skaitytojų ratą. Tada parašiau keletą straipsnių į įvairius žurnalus ir sulaukiau pasiūlymo iš leidyklos savo mintis sudėti į knygą.
Taip retai žmogų virš penkiasdešimties kažkas dar jaudina.
– Kaip reagavo šeima, kai pasakėte, kad būsit rašytojas?
– Pati pirmoji mano knyga buvo ne istorinis romanas, o minėto tinklaraščio įkvėptas rašinys, išleistas elektroniniu formatu – „Gyvenimo stebėtojo memuarai“. Žmonai apie tai nieko nepasakojau, padariau staigmeną. Kai knyga pasirodė, keliavome po Lenkiją automobiliu, ištraukiau planšetę ir daviau paskaityti.
Skaitydama pirmąją knygos dalį apie Aziją, žmona kvatojosi. Tačiau antra knygos dalis buvo apie ją, tai po tokios staigmenos pusę kelionės praleidome tylomis (juokiasi). Iš pradžių žmona labai jaudinosi, kas dabar bus, bet dabar jau įprato, žmonės kartais pasisveikina su ja kaip su viena mano knygos veikėjų. Ačiū dievui, visi šeimoje turime gerą humoro jausmą, tad susitvarkėm.
– Ar dažnai tenka sutikti savo skaitytojus, apie kokią auditoriją galvojate rašydamas savo knygas?
– Labiausiai noriu, kad mano kūrinius skaitytų jauni žmonės, ir džiaugiuosi, nes matau daug susidomėjusio jaunimo. Kad istorinę knygą skaitytų jaunas žmogus, ta istorija turi būti visiškai beprotiška, tokia, kad nuo jos akys ant kaktos liptų. Juk jaunas žmogus lieka nustebintas, kad mes, lietuviai, šalis net kažkur Azijoje užkariaudavome.
– Kokias knygas, be istorinių šaltinių, pats mėgstate skaityti?
– Pačias įvairiausias, patinka Ch.Dickenso kūryba, nepaprastai žaviuosi J.Kunčino „Tūla“. Šis romanas – tobulybė, tai, ko ieškau kiekvienoje knygoje. Jis atsiliepia į mano dūšią, o tai yra gerai, – nes taip retai žmogų virš penkiasdešimties kažkas dar jaudina (šypsosi).
