Su A.Barricco kūryba mano santykiai yra komplikuoti. Niekuomet taip ir nesupratau jo knygos „Šilkas“ grožio, mano manymu, ji, nors ir plastiškai surašyta, plaukiojo paviršiais, filosofavimai neįtikino ir ją drąsiai dėčiau kažkur netoli Richardo Bacho kūrinių. Žinoma, priklausau visiškai mažumai, nes didžioji dalis skaitytojų būtent šią knygą laiko italų autoriaus šedevru.
O štai man kur kas labiau įstrigo niūriu grožiu prisodrinta, melancholiška „Jūra vandenynas“, kurioje autorius priartėjo prie kone tobulo jūros stichijos pavaizdavimo. Na, ir, žinoma, „City“, kurioje autorius perėjo prie sudėtingesnės formos. Beje, lankydamas Vilniaus knygų mugėje autorius ir pats sakė, kad „City“ yra mėgstamiausias jo kūrinys.
Vėliau autoriui kažkas nutiko. Jis ėmė eksperimentuoti su žanrais, temomis, ir šie ekstravagantiški bandymai dažnai atrodydavo tarsi autoriaus bandymas surasti, ką jis iš tiesų nori rašyti toliau (beje, knygos „Misteris Gvynas“ herojų iš dalies galima vadinti rašytojo alter ego, nes šie kūrybinių paieškų labirintai ten irgi atsiskleidžia). Ir ne visada tie bandymai buvo sėkmingi. Nelabai aišku kam parašytas „Homeras, Iliada“, silpnokas „Emausas“, kitos knygos, taip ir nepasiekiančios „City“ lygio, autorius išbandė save ir įrašydamas albumą su grupe „Air“. Nors ir būdamas aktyvus literatūriniame pasaulyje, jis, regis, užsitarnavo eksperimentuotojo reputaciją. Kartais tai gerai, tačiau naujo „Šilko“ ar „Jūros vandenyno“ taip ir nesukūrė.
Todėl skaitant jo naujausią knygą „Misteris Gvynas“ apima džiugesys, kad tai – knyga, kurią galėčiau drąsiai dėti prie geriausių A.Barricco kūrinių. Puikus rašymo stilius, įdomi idėja ir keisti personažai, netikėta atomazga, sugebėjimas į vieną mišinį sulydyti kelis skirtingus žanrus – A.Barricco vėl demonstruoja savąją pasakotojo galią.
Jo knyga – įtraukianti, vienu prisėdimu perskaitoma istorija, paliekanti lengvumo ir skaidrios melancholijos įspūdį
Šios knygos herojus – vienišius rašytojas Džasperis Gvynas, turintis vienintelį draugą – literatūrinį agentą. Netikėtai pačiam sau pasiekęs šlovę jis ilgainiui supranta, kad literatūrinis gyvenimas jį ima varginti, knygų rašyti jis nebenori. Tad ryžtasi drąsiam žingsniui – laikraštyje paskelbia priesakus – 52 dalykus, kurių daugiau nebedarys. Vienas jų – jis niekuomet neberašys knygų.
Tačiau atsiribojimas nuo pasaulio Džasperiui Gvynui sekasi sunkiau, nei jis įsivaizdavo – jis suvokia, kad knygų rašymas buvo jo būdas patirti tikrovę. Jis supranta, kad turi rasti kitą būdą savo sąlyčiui su pasauliu, ir Gvynui šauna originali, regis, neįgyvendinama idėja: jis rašys žmonių portretus. Mintis, varanti iš proto jo literatūrinį agentą, tačiau Džasperas Gvynas tiksliai žino, kaip tai padaryti – tam reikia ne tik tinkamos patalpos, bet ir ypatingo rankomis pagamintų lempų apšvietimo, specialiai sukurto muzikos srauto ir, žinoma, žmonių, kurių portretai bus rašomi. Keistasis, už racionalaus suvokimo ribų, procesas prasideda.
Tai, kaip A.Barricco aprašo šių portretų rašymą, galima būtų pavadinti tipišku šiam rašytojui stilium. Grakštus, minkštas ir poetiškas, pripintas metaforų ir šįsyk su puikiu subtiliu humoru pasakojimas be jokių nereikalingų žodžių, visuomet paliekantis paslaptį – iki galo taip ir nepasakoma, ką iš tiesų rašo Džasperas Gvynas. Skaitydami jaučiame, kad Džasperas Gvynas bando rasti raktą į žmonių esmę, į jų sielas, tačiau kaip tai padaroma, paliekama mūsų vaizduotei.
Kuomet jau ima atrodyti, kad istorija vystosi pakankamai nuspėjamai, A.Barricco įjungia kitą pavarą – atsiranda savotiško detektyvo elementų. Ar skaitytojas sužinos, kas buvo rašoma portretuose ir kam jie buvo skirti?
A.Barricco puikiai valdo rašymo tempą, jo žaidimai forma – žaismingi, tačiau šįsyk neimantys viršaus ties turiniu, skirtingai nei kai kuriuose kituose jo kūriniuose. Knyga – kartu ir netradicinė meilės istorija, ir rašytojo meilės knygoms duoklė, ir pasakojimas apie tai, kaip galima rasti savus būdus užfiksuoti pasaulį, bei svarstymai apie kūrybos paskirtį.
Kiekvienas žmogus – tai istorija, kuri turi būti papasakota, knygoje teigia Alessando Barricco. Jo knyga – įtraukianti, vienu prisėdimu perskaitoma istorija, paliekanti lengvumo ir skaidrios melancholijos įspūdį.
