„Gėlių Dievo motiną“ J.Genet pradėjo rašyti 1942 metais kalėjime, kur jis atsidūrė po to, kai bandė iš knygyno pavogti Marcelio Prousto knygą. Kitais metais ji buvo išleista vos 350 egzempliorių tiražu, tačiau vėliau sulaukė pripažinimo tiek dėl drąsaus bandymo kvestionuoti visuomenės normas, tiek dėl poetiškos, siurrealistiškos kūrinio kalbos, novatoriško nelinijinio pasakojimo dėliojimo būdo.
Žinoma, J.Genet kūrinių vertę suprasti padėjo ir žymių rašytojų rekomendacijos – vien jau Jean-Paul Sartre įvertinimas bei jo parašyta įžanga vienam iš „Gėlių Dievo motinos“ leidimų atvėrė šiai knygai kelią į platesnes mases.
Tiesa, akivaizdu, kad knyga toli gražu ne kiekvienam – drąsios, atviros scenos, homoerotiniai epizodai, abejojimas bet kokiomis normomis ir taisyklėmis, – ši knyga nėra iš tos įprastinės knygų lentynos. Tai – tarsi geidulingas Marquis de Sade pasaulis, prisodrintas tamsios, karčios poezijos.
Papasakoti, apie ką yra ši knyga, nėra itin paprasta ir kažin ar išvis įmanoma. Nes šioje knygoje aiškaus siužeto kaip ir nėra. Yra trys pagrindiniai herojai (-ės), tačiau personažų veiksmai, jų charakteriai susilieja, perauga vienas į kitą, ir jeigu vertintume pagal tradicinės literatūros normas, sekti knygos veiksmą yra pakankamai sudėtinga. Tačiau siurrealistinis „Gėlių Dievo motinos“ pasaulis ir yra daugiau poema negu romanas.
Ji nukelia mus į prieškario Paryžiaus visuomenės dugną, kuriame savo metu gyveno ir pats autorius, – prostitutės, žudikai, transvestitai, vagys yra šio pasaulio veikėjai. Šiame dugne vertybės apvirsta aukštyn kojomis, o tiksliau – kiekvienas laisvas jas kurti pats. Todėl tai, kas paprastai visuomenėje laikoma nuodėme, J.Genet yra šlovinama. Nusikaltimai, neištikimybė, vulgarumas, ištvirkimas – į visa tai rašytojas mus verčia pažvelgti kitaip: tamsiausi troškimai čia įgyvendinami ir įprasminami.
Šios knygos skaitymas yra tarsi panirimas į sapną, kur vaizduotė nevaržoma ir kur viskas leistina. Tai – be galo liūdnas, begėdiškas ir nešvarus J.Genet pasaulis.
