Argentiniečių rašytojo J.Cortazaro vardas dažniausiai siejamas su jo romanu „Žaidžiame „klases.“ Romanas tapo tokiu kultiniu, kad iki šiol J.Cortazaro gerbėjai traukia prie jo kapo, kur palieka vyno bei lapelį su „klasių“ žaidimu. Kultiniu jis tapo tiek dėl savo turinio, tiek dėl formos, pasiūliusios skaitytojui pačiam nuspręsti, kokiu būdu skaityti šią knygą. Toks postmodernistinis kūrinio konstravimas skaitytoją įvedė į tam tikrą žaidimą, pasiūlė galimybę pačiam rinktis taisykles ir nemažai prisidėjo prie postmodernistinės literatūros formavimosi. Žaidimo motyvas itin ryškus visoje J.Cortazaro kūryboje, ne išimtis ir šis apsakymų rinkinys.
Leidyklos „Baltos lankos“ išleistas J.Cortazaro apsakymų rinkinys „Žaidimas baigtas“ sudėliotas į tris dalis pagal sudėtingumo lygį – 18 kūrinių pradedami nuo lengviausiai, paprasčiausiai suprantamų iki sudėtingiausių. Tačiau tai irgi atrodo tarsi žaidimas, skaitytojo išmonės ar vaizduotės išbandymas, norint įvelti jį į tas „ar suprasi, kas iš tiesų slypi viduje“ slėpynes.
Čia surinkti apsakymai tik patvirtina J.Cortazaro kaip mistiškojo pasaulio kūrimo meistro vardą. Skaitydamas jo apsakymus jautiesi tarsi keliautum iš sapno į sapną, iš vienos realybės į kitą. Tai, kas prasideda paprastai, galiausiai virsta visiškai keista, nenuspėjama istorija, visuomet paliekant daug vietos interpretacijoms. Galiausiai dar kartą suvoki, kad J.Cortazaras tikrai ne tas autorius, kurio apsakymai gali būti „suprasti“. Jie yra pajaučiami. Tai, kas slypi už uždangos, yra tik nuspėjama, sapno pakraštyje – kažkas, prie ko prisilieti, tačiau iki galo nesupranti.
Apsakymų nuotaika svyruoja nuo melancholijos iki įtampos, laukimo, kad atsitiks kažkas negero, nuo intymumo iki nevilties. Dažnai pagauni save lyginant jo kūrinius su Edgaro Allano Poe apsakymais, Juanu Rulfo, Jorge Luisu Borgesu, tačiau J.Cortazaras yra neabejotinai kitoks.
Iš apsakymų galima būtų išskirti „Upė“, „Nakčia, aukštielnikas“, kuris tarsi atspindi visų šių apsakymų šerdį – pasimetimą tarp realaus ir paralelinio pasaulio, ir, žinoma, rinkinį užbaigiantį nuostabiai liūdną „Žaidimas baigtas“. Tačiau neabejotinai kiekvienam šis favoritų sąrašas skirsis.
Taisyklių nėra, tu jas sukuri pats. Arba bent jau manai jas sukuriantis. Toks yra J.Cortazaro pasaulis. Nuoširdžiai linkiu įstoti į šį pasvirusį klubą.
