Rūta Šepetys gimė ir užaugo Mičigane. Ji – lietuvio pabėgėlio duktė, jauniausia iš trijų. Rūta augo menininkų šeimoje, tad nuo pat vaikystės buvo kūrybinga. Baigusi mokyklą, įstojo į koledžą studijuoti operos, tačiau vėliau pakeitė kryptį ir baigė tarptautinių finansų studijas Europoje, Paryžiuje. Vis tik įgijusi specialybę Rūta Šepetys nusprendė pasinerti į muzikos pasaulį Los Andžele, vėliau Tenesio valstijoje (šiuo metu Rūta Šepetys su šeima gyvena Tenesio valstijoje – aut. past.).
Rūta daug skaitė, taip pat rašė, dėstė universitete, daug keliavo. Remdamasi kelionių patirtimi kūrė istorijas. Ir štai, įkvėpta tėvo – lietuvio pabėgėlio – patirties, ji parašė pirmąjį romaną „Tarp pilkų debesų“. Rūta rėmėsi skaudžia Lietuvos, Latvijos ir Estijos istorija, kuomet 1941-aisiais šios valstybės buvo ištrintos iš žemėlapių iki pat 1990-ųjų. Apie jų likimą kalbama retai, tad Rūta norėjo suteikti žodį tiems šimtams tūkstančių žmonių, kuriuos pražudė Stalino užmojai „išvalyti“ Baltijos regioną.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Rūta Šepetys |
Išvežtųjų gyvenimo tragedija
Romane „Tarp pilkų debesų“ pasakojami įvykiai sukrečia ir verčia susimąstyti apie ištremtų žmonių išgyventas nerimo ir siaubo valandas, kai nežinai, ar ši diena tau nebus paskutinė, ar kitą rytą dar atsibusi gyvas.
1941 m. penkiolikmetė Lina rengiasi dailės studijoms, pirmiesiems pasimatymams ir kitokiems vasaros džiaugsmams. Tačiau vieną naktį į namus įsiveržia slaptoji sovietų policija ir sykiu su motina ir broliu išveža Liną į Sibirą. Linos tėtis, atskirtas nuo šeimos, pasiunčiamas mirti į kalėjimą. Viskas griūva. Lina narsiai grumiasi už gyvenimą ir prisiekia, jei liks gyva, įamžinti savo šeimos ir tūkstančių kitų panašios lemties žmonių kančias piešiniais ir aprašymais. Rizikuodama gyvybe, ji kuria ir siunčia meninius pranešimus vildamasi, kad šie kaip nors pasieks kalintį tėtį ir duos jam žinią, jog jie – dar gyvi.
Tai ilga ir šiurpi kelionė, tad vien neįtikėtina stiprybė, meilė ir nepalaužiama viltis palaiko Liną ir jos šeimą, padėdamos jiems ištverti dieną po dienos. Tik ar vien meile gali būti gyvas? Knygoje per vienos tremtinių šeimos – Vilkų – likimą piešiama nežmoniška 1941 m. birželio 14-ąją išvežtųjų gyvenimo tragedija. Čia atsiskleidžia visos žmogaus prigimties spalvos – nuo tamsiausių iki šviesiausių.
Ir net poliarinės nakties juodumoje, tarp pilkų debesų, šviečia vilties spindulėlis – sugrįžti, vėl susitikti...Tokią viltį puoselėja meilės sujungti, bet enkavėdistų išskirti jaunuoliai – Lina ir Andrius. „Tarp pilkų debesų“ – užburianti istorija, kuri užgniaužia kvapą ir pavergia širdį, atskleisdama įstabią žmogaus dvasios prigimtį.
Pranoko lūkesčius
Pasirinkdama šią knygą recenzijai, tikrai nesitikėjau, kad ji mane taip sužavės. Juk Rūta Šepetys yra nežinoma autorė ir tai tik pirmasis jos romanas. Tačiau jau nuo pat pirmųjų puslapių romanas „Tarp pilkų debesų“ taip mane įtraukė, kad jį perskaičiau per kelias valandas.
Knygoje pasakojama siaubinga tremtinių gyvenimo istorija, parodomos nežmoniškos jų gyvenimo sąlygos, kurios yra prastesnės nei gyvulių, tačiau čia nejaučiamos pesimizmo, nusivylimo ir pasidavimo nuotaikos. Romano „Tarp pilkų debesų“ veikėjai net ir sunkiausiose situacijose, kai atrodo, jog išeities nebėra, nepasiduoda žiauriems gyvenimo smūgiams. Būtent optimizmas ir tikėjimas šviesesniu rytojumi jiems padeda išgyventi tokiomis sudėtingomis sąlygomis.
„Įsivaizdavau, kaip kažkas kilsteli kilimo kampą, o didžiulė sovietų šluota lyg šiukšles sustumia mus po apačia“ – tokiais žodžiais savo ir visų ištremtųjų padėtį ir savijautą apibūdina viena iš pagrindinių knygos veikėjų Lina („Tarp pilkų debesų“, psl. 26).
Romane „Tarp pilkų debesų“ autorė parodo visišką sovietų nesiskaitymą su žmonėmis, patyčias ir pažeminimus, kuriuos tenka patirti ir 15-metei Linai: „Sargybinis griebė mano rankas ir atplėšė nuo kūno, prispausdamas man prie šonų. Tada nudelbė mane nuo galvos iki kojų ir išsiviepė. Paskui ištiesė ranką ir suėmė man krūtį. Jutau, kaip suskilę jo nagai skaudžiai brėžia odą“ („Tarp pilkų debesų“, p. 98).
Kad ir kokia nepakeliama būtų tremtinių kasdienybė, kad ir kokios ligos juos kankintų, žmonės nepasiduoda NKVD diktatui. Kūną sekinančios sunkios ligos, nuo šalčio geliantys sąnariai, po kūną bėgiojančios utėlės ir kiti fiziniai sunkumai neįstengia palaužti tvirtos žmonių dvasios. Kai kurie ištremtieji, tarp jų ir Linos mama, sulaukė enkavėdistų pasiūlymo dirbti jiems ir turėti žymiai geresnes gyvenimo sąlygas.
Buvo tokių, kurie sutiko ir taip užsitikrino sau sotesnį ir patogesnį gyvenimą. Bet tik ne Linos mama Elena Vilkienė! Kadangi ji gerai mokėjo rusų kalbą, enkavėdistai moteriai pasiūlė versti įvairius jų dokumentus. Už tai jai buvo siūlomas sotus ir saugus gyvenimas. Tačiau Linos mama negalėjo išduoti savo likimo draugų ir parsiduoti savo skriaudikams. Kitų niekas gražiuoju ir neklausdavo, o tiesiog priversdavo paklusti. Pavyzdžiui, Linos draugo Andriaus mama buvo priversta parsiduoti enkavėdistams ir tenkinti jų seksualinius įgeidžius, nes tik tokiu atveju jie pažadėjo nežudyti moters sūnaus...
„Tarp pilkų debesų“ – tai savotiškas žiaurių tremties metų metraštis. Rengdamasi rašyti šią knygą, autorė du kartus buvo atvykusi į Lietuvą, kad susitiktų su savo giminaičiais, kurie išliko gyvi tremtyje ir gulaguose, su istorikais, psichologais ir valstybės pareigūnais. Kaip teigia, Rūta Šepetys, daugelis situacijų ir įvykių, aprašomų knygoje, yra tikri ir papasakoti išgyvenusiųjų tremtinių, jų artimųjų: „be to, kaip jie tikino, atspindintys bendrą daugumos Sibiro tremtinių patirtį. Nors knygos veikėjai yra išgalvoti, daktaras Samodurovas – tikras asmuo. Jis pasirodė Arktyje kaip tik laiku, kad dar spėtų išgelbėti daugelį gyvybių” („Tarp pilkų debesų“, psl. 330).
Netikėta pabaiga
Knyga baigiama labai netikėtai. Kūrinio pabaigoje veiksmas persikelia į dabarties laikus: ekskavatorininkai, kasdami duobę, aptinka medinę dėžę, kurioje yra stiklainis, prikimštas įvairių popierių. Tai yra tremtinės Linos Arvydienės (ji dabar yra ištekėjusi už tremtyje sutikto mylimojo Andriaus Arvydo) laiškai, kuriuose atskleidžiamas visas Linos ir jos likimo draugų patirtas siaubas.
Laiškai ir piešiniai buvo vienintelis būdas ateities kartoms atskleisti savo patirtą siaubą, kraupią milijonų žmonių priverstinai saugomą paslaptį, kurią KGB iš visų jėgų stengėsi nugramzdinti užmarštin. Stengėsi, kad niekas niekada apie tai nesužinotų.
Reikia pasakyti, jog romano kalba yra paprasta ir lakoniška, nėra sudėtingų sakinio konstrukcijų. Viskas yra pasakoma tiesiai, be užuolankų ir nutylėjimų, kad ir koks skaudus įvykis ar situacija tai būtų. Knygos autorė kalba labai įtaigiai, sugeba pritraukti ir sudominti skaitytoją.
Jeigu kalbama apie itin skaudžius dalykus (Linos mamos mirtis ar sunki brolio Jono liga, kai jis tik laiku pasirodžiusio gydytojo dėka lieka gyvas) ir skaitančiajam norisi verkti, kad negali niekuo padėti kenčiantiems romano veikėjams. O kai kalbama apie džiugius gyvenimo įvykius (nors ir itin retus) ir skaitytoją apima nepaaiškinamas noras džiaugtis.
Sėkmė užsienyje
Šis, pirmasis, autorės romanas, vos išleistas, sulaukė didelio dėmesio. Šių metų kovo mėnesį pasirodžiusi knyga dvi savaites iš eilės pateko į „New York Times“ bestselerių sąrašą – perkamiausių knygų dešimtuką. Rūta jau dalyvavo knygos pristatymuose Italijoje, Londone, JAV. Šios knygos recenzija buvo išspausdinta „New York Times“ priede „Sunday Book Review“.
Tikiu, kad romanas „Tarp pilkų debesų“ patiks visiems, kurie domisi Lietuvos tremtinių istorija. O ja nesidominčius – sudomins. Nors knyga „Tarp pilkų debesų“ skirta jaunimui, pasak autorės, ją mielai skaito ir suaugusieji, negalintys atsistebėti lietuvių drąsa ir norintys susipažinti su žmonėmis, kurie panašų likimą išgyveno realybėje. Tikrai rekomenduoju perskaityti šią knygą. Tikiu, kad ji jūsų nenuvils!
Rūta Šepetys „Tarp pilkų debesų“, leidykla Alma litera, 2011 m., 336 psl.
