Tokią pravardę žmogžudystės aukos gavo dėl laukinių gėlių, nuklojusių jų bendrą kapą. Dėl Tesos parodymų įtariamasis nuteisiamas mirties bausme. Po daugelio metų į dienos šviesą iškilus keletui nuostabą keliančių įrodymų apie tą lemtingą naktį, kai ji buvo visai arti mirties, Tesa nusprendžia stoti į akistatą su praeities šmėklomis. Toliau – istorija apie tai, kaip žmogaus protas susidoroja su patirta trauma, pasitelkus laike šokinėjantį pasakojimą, kuriuo neseniai mėgavomės romanuose „Dingusi“ ir „Mergina traukiny“.
Tačiau „Juodaakės Suzanos“ išsiskiria tuo, kad glaudžiai remiasi J.Heaberlin žurnalistiniais tyrimais. Per tyrimus ji susipažino su tokiais žmonėmis kaip mitochondrinės DNR specialistė Rhonda Roby, JAV mirties bausmės advokatas Davidas Dow ir Anthony Gravesas – teksasietis, kuris 18 metų praleido kalėjime, nes buvo neteisingai apkaltintas už keletą žmogžudysčių, kurių nepadarė. „Juodaakių Suzanų“ išleidimo proga J.Heaberlin davė interviu apie romaną, atliktus kruopščius tyrimus ir savo pačios požiūrį į mirties bausmę.
– Nemaža „Juodaakių Suzanų“ istorijos dalis yra susijusi su jūsų žurnalistiniu darbu. Kas buvo pirma – istorija ar tyrimas?
– Sakyčiau, kad ši knyga gimė įkvėpta daugelio skirtingų dalykų. Buvau ką tik pabaigusi interviu su Rhonda Roby, viena svarbiausių mitochondrinės DNR eksperčių, kai reikia nustatyti žmonių tapatybę iš senų kaulų. Ji įkvėpė vieną iš šios knygos veikėjų, tačiau iš tiesų jos darbai nemažiau įspūdingi už fikciją. Po rugsėjo 11-osios tragedijos ji daug metų dirbo Niujorke: padėjo identifikuoti žuvusiuosius. Ji yra nustačiusi lėktuvų katastrofų, Vietnamo karo, žudikų maniakų aukų tapatybes.
Norėjau, kad romanas būtų tikroviškas. Man tikrai labai svarbu, kad mano knygos būtų kuo realistiškesnės, tikriausiai todėl, kad vis dar mąstau kaip žurnalistė.
Tuo pat metu skaičiau daug vadovėlių apie psichines traumas. Brandinau idėją apie gėlių lauke senų kaulų krūvoje rastą mergaitę, kuri neprisimena, kaip ten atsidūrė. Vakarais beskaitant vadovėlius, ji tarsi prabilo. Jos balsas skambėjo gana sarkastiškai, kai kuriais metodais ji abejojo. Taip mano galvoje gimė ši knyga.
Įpusėjusi knygą, susidomėjau mirties bausme. Norėjau, kad romanas būtų tikroviškas. Man tikrai labai svarbu, kad mano knygos būtų kuo realistiškesnės, tikriausiai todėl, kad vis dar mąstau kaip žurnalistė. Taigi pradėjau tyrinėti ir šitą temą.
– Rašydama šią knygą bendradarbiavote su išties daug žmonių. Kaip nusprendėte, į ką kreiptis atliekant tyrimą?
– Jau pažinojau Rhondą, su jatapome geromis draugėmis. Draugystė buvo naudinga, nes ji žinojo daugybę įdomių istorijų.
Mirties bausmės advokatui Davidui Dow el. laišką parašiau visiškai spontaniškai. Žinojau, jog jis turi kur kas svarbesnių užsiėmimų, nei kalbėtis su manimi, tačiau jis geranoriškai su manimi susisiekė. Tarp mūsų taip pat užsimezgė draugiški santykiai ir jis mane supažindino su Anthony Gravesu, savo klientu.
– Turint omenyje situaciją bendrauti su Anthoniu tikriausiai buvo sudėtinga?
– Tikrai nebuvo paprasta. Tačiau jis išties yra įspūdinga asmenybė. Labai stabilus žmogus. Visai ne piktas ir visiškai pasišventęs savo misijai. Prieš susitikdama su juo skaičiau jo interviu, jaučiau, koks jis nuoširdus, kalbėdamas apie tai, ką jam teko patirti.
– Ar rašant šį romaną atliktas mirties bausmės tyrimas kaip nors pakeitė jūsų pačios požiūrį?
– Aš niekada netikėjau mirties bausme, nors užaugau radikalioje Teksaso valstijoje. Mano mama atsargiai ant laikraščio iš namų išnešdavo vorus ir juos paleisdavo į žolę. Mūsų namuose nebuvo mirties bausmės [juokiasi]. Tokioje aplinkoje užaugau, todėl ir vėliau buvau prieš, manau, tai nesąžininga sistema. Kartu su Davidu Dow stovėdama prie pastato, kuriame buvo atliekama egzekucija, buvau priblokšta, kokia menka minia susirinko. Jaučiausi per mažai nuveikusi dėl to, kuo tikiu. Tačiau mano knygos veikėja šiuo klausimu nėra apsisprendusi. Manau, net ir pačioje pabaigoje ji vis dar nėra tikra. Stengiausi ją įtikinti, tačiau, jei sugriautų mano gyvenimą, nežinau, ar nesiekčiau keršto. Galime tvirtinti, kad taip nepasielgtume, bet ar tikrai galime būti tikri?
– Užsiminėte apie įsitikinimus. Tai priminė epizodą iš knygos: egzekucijos vietoje protestuoja negausi minia, nors Facebook‘e knibžda aktyvistų. Man ši mintis pasirodė juokinga ir kartu teisinga. Ar jūs pati prisidedate prie aktyvistų?
– Ne, neprisidedu. Esu parašiusi straipsnį U.K. ir Houston Chronicle apie mirties bausmę, vienas iš jų – apie Anthony Gravesą. Mūsų pokalbio pabaigoje jis manęs labai mandagiai paprašė vienintelio dalyko – papasakoti apie jo fondą. Atskleisdamas savo istoriją jis siekia ką nors pakeisti. Viename straipsnyje aš pasakoju apie savo pačios patirtį, kitame – apie mirties bausmės statusą Jungtinėse Valstijose. Manau, kad jei ir galiu kažką padaryti, tai tik naudodama savo rašymo ir pasakojimo įgūdžius.
– Kas jus labiausiai nustebino dirbant laikraščiuose?
– Kai dirbau redaktore, mano dėmesį patraukdavo istorijos apie nusikaltimus, kurie aprašomi ne vos įvykę, bet praėjus keleriems metams. Pavyzdžiui, vyras bandė išžudyti visą savo šeimą, o paskui pabėgo. Jį rado tik po daugelio metų, gyvenantį ramų gyvenimą. Tačiau istorija atskleidė, kas nutiko išgyvenusiems vaikams, jam sėdus į kalėjimą. Arba istorija apie moterį iš Teksaso provincijos. Ji nužudė du savo vaikus, pati susižalojo ir teigė, kad tai padarė kažkoks į jos namus įsibrovęs juodaodis. Ta džiaugsmu trykštanti blondinė niekada nepripažino savo kaltės. Kartą ji savo vaikų kapus nupurškė šventiniais aerozoliniais siūlais. Tai buvo tikrai labai keista moteris. Tokios istorijos man kaip žurnalistei buvo įdomiausios, jos mane paskatino pradėti rašyti knygas apie nusikaltimus.
– Ar rašydama grožinę literatūrą jaučiate daugiau laisvės, nes nereikia prisirišti prie faktų?
– Ne visai. Kadangi mano knygose dominuoja temos iš tikrovės, jaučiu, net ir kurdama, kad mano istorija turi plėtotis natūraliai. Įdomu sukurti kokį nors veikėją, bet parašyti pačią istoriją tikrai sudėtinga. Tikriausiai mano atsakymas skamba painiai, bet reikia tiek daug visko ištirti, kartais atrodo, kad net per daug. Turėjau kažkaip iš viso to, kas man pasirodė įdomu ir labai subtilu,supinti istoriją. Reikėjo daug pastangų išlaikyti intrigą, pasakojimo ritmą ir tinkamą stilių, taigi negalėčiau to vadinti laisve.
– Ir tai darote pasitelkusi pasakotoją, kuri turi atminties sutrikimų. Kokie iššūkiai jūsų laukė kuriant būtent tokio tipo veikėją?
– Atminties spragos palengvino situaciją, tačiau pabaigoje vis tiek reikėjo viską gražiai tarpusavyje susieti. Dalį istorijos jau žinojau, taigi tai nebuvo sudėtinga ir man padėjo palaikyti pasakojimo tempą. Norėjau kiekvieną skyrių užbaigti atviru klausimu, kad skaitytojas skubėtų į kitą puslapį. Norėjau, kad jis greitai perskaitytų šią knygą. Tai turėtų būti knyga, kurią norisi praryti vienu ypu. Tikiuosi, man tai pavyko.
