Istorija pradedama XX amžiaus pradžioje, kai Urugvajaus kaimelyje dingsta naujagimė, ir tik po metų mergaitė visiškai sveika randama medyje, todėl jai išrenkamas vardas – Pacharita („mažasis paukštelis“), ir baigiama Salomėjos, Pacharitos anūkės, laišku savo dukteriai. Atrodytų, kad pasakojimą dar būtų galima tęsti: romaną sudaro trijų moterų gyvenimai, kruopščiai į lentynėles suguldyti atskiruose skyriuose (Pacharita, Eva, Salomėja), tačiau galima būtų pridėti ir ketvirtąjį – pasakojimą apie Viktoriją, ketvirtąją šeimos moterį, bet autorė to nedaro. Toks pasirinkimas nestebina – romaną sudaro 462 puslapiai, kurių užtenka papasakoti istorijai apie nepaprastai tvirtą šeimos moterų ryšį. Kiekviena jų – stipri, tikinti, daranti ryžtingus sprendimus, dažnai – nepriklausanti nuo vyrų, kurie vaizduojami kaip įžūlūs... bevaliai.
Moterys stebina savo drąsa: viena jų atsisako asmeninių interesų ir kovoja dėl tautos ateities, kita – savo gyvenimo partnere pasirenka kirpėją, kuri, pasirodo, pasidariusi lyties keitimo operaciją beveik iškart po kadaise kartu praleistos nakties. Romanas stebina ne tik ryškiais personažais, bet ir nepaprastu jautrumu pasakojant apie šeimos santykius, kurie dažnai nutrūksta, bet net praėjus daugeliui metų gali vėl sutvirtėti.
„Nematomas kalnas“ – tarsi riba, skirianti žmones, kartais sėdinčius visai greta vienas kito: „Koks lygus juodu skiriančio stalo paviršius. Rodos, toks kietas... Ir tereikia vieno kirvio smūgio, visai netikėto, kad jis persiskirtų, kad jo dalys išlakstytų į skirtingas puses.“ (p. 75) Knygoje teigiamos vertybės skatina susimąstyti, koks žmogus gali būti laimingas šią akimirką, būdamas su artimu žmogumi, ir kiek nedaug tereikia, kad tarp jų atsirastų riba. Nematoma riba, kurios niekas kitas nebegali sujungti, tik tikėjimas. Romanas baigiamas vilties kibirkštėle, kurios mums taip dažnai gyvenime pritrūksta.
Knygą rekomenduočiau moterims, norinčioms šaltus vakarus praleisti su puodeliu geros arbatos, ir pasiilgusioms širdį virpinančių istorijų.
