Nuo seno gero rokenrolo iki instrumentinės ar net elektroninės muzikos – šiemet šio festivalio organizatoriai kaip niekada sugebėjo nustebinti ir nepalikti abejingų.
2 stovyklavietės, 3 festivalio scenos, rokenrolas dieną ir naktį. 35-ios genialios muzikos grupės iš kurių 8-ios – iš Lietuvos. Išlaikyta muzikinė kryptis, kruopščiai atrinktos aktualios, vienos geidžiamiausių šių laikų muzikos grupių, o šalia jų – perspektyvūs, nauji, roko istorijoje savo žymę jau spėję palikti muzikantai.
Kiekvienais metais yra stengiamasi rasti balansą tarp sunkiosios muzikos mėgėjų veteranų ir į modernius vandenis sukančio jaunimo.
Niekada neleidžiantis liūdėti festivalis šiemet ypatingai viliojo savo programa: Rytų scenoje dominavo įvairūs muzikos žanrai – nuo lengvo bliuzroko, postroko iki postpanko ir darnių eksperimentinių melodijų.
Kiekvienais metais yra stengiamasi rasti balansą tarp sunkiosios muzikos mėgėjų veteranų ir į modernius vandenis sukančio jaunimo.
Šios scenos konceptas – patiekti geriausius Rytų scenos atlikėjus per visą festivalio istoriją. Ne taip ir svarbu – ar rokas, ar metalas – tūkstantinė, rankas iškėlusi, minia ir gyva rinktinė muzika privertė sulaikyti kvėpavimą.
Be muzikinės savo pusės „Devilstone“ puoselėja originalaus ir įtraukiančio nekoncertinio veiksmo tradicijas. Šiais metais buvo rengiama šiuolaikinių menininkų darbų ekspozicija, kviečiami performansų atlikėjai labai drąsiai meninės raiškos koncepcijai plėtoti.
Abejingų neliko: dieniniai vorkšopai, piešimas ant molbertų, trafareto technika, odos dirbiniai, kūno vibracijos, auskarų vėrimas, piešiniai ant kūno, šaržai.
Vidury lauko buvo pastatytas senas pianinas, dominęs kiekvieną praeivį. Įkvėpimo pagauti ne vienas sėdosi paliesti klavišų.
Gama scena kaip visuomet buvo koncentruota į darbą su žiūrovu: kalbėta apie įvairių dažnių ir jų kombinacijų poveikį emocijoms ir vaizduotei, kryžminio ritmo koncepciją bei vokalinės ritminės sistemos „Konnakol“ pagrindus. Apie muzikos kritiką šalyje, kurioje visi visus pažįsta, muzikos komunikacijos paslaptis, nuklydimus.
Gamtos apsuptyje, pamiškėje skendinčioje festivalio teritorijoje – patogūs atstumai tarp scenų ir stovyklaviečių, rami ir jauki paupio zona, norintiems ramiai praleisti laiką ant lieptelio ar išsimaudyti upėje, nuolat migruojantys įvairaus amžiaus ir aprangos stilių dalyviai, vis kur sušmėžuojanti apsaugos komanda.
Vakarų scena buvo skirta patiems pagrindiniams festivalio šou, ekstremalios muzikos gerbėjams. Daug emocijų sukėlė naktį iš penktadienio į šeštadienį vakarų scenoje pasirodžiusi juodojo metalo grupė iš Lenkijos – Batushka.
Festivalio dalyviai galėjo ne tik skaniai pavalgyti, juos taip pat džiugino skani kava ir užuovėja su arbata, degustacijos ir meditacija prie laužo.
Tai, ko gero, didžiausia 2015-ųjų mistika visoje sunkiojoje scenoje. Šios grupės debiutinis grupės albumas „Litourgiya“ susilaukė milžiniško susidomėjimo bei itin pozityvaus kritikų vertinimo.
Į savo kūrybą jie inkorporuoja stačiatikių bažnytinius giedojimus. Ir jiems tai pavyko puikiai – sunki harmonija. Lygių nėra.
Festivalio komunikacija buvo labai tvarkinga. Atviras ryšio su savo dalyviais palaikymas, dalijimasis visais nuveiktais ir dar organizuojamais darbais, kokybiškas leidinių, vaizdinės medžiagos, šmaikščių informacinių lentelių ir kitų priemonių srauto parūpinimas kiekviename visos teritorijos kampuose.
Festivalio dalyviai galėjo ne tik skaniai pavalgyti, juos taip pat džiugino skani kava ir užuovėja su arbata, degustacijos ir meditacija prie laužo.
Anykščiuose vykstantis „Devilstone“ taip pat yra vienas ryškiausių alternatyvios muzikos festivalių Baltijos šalyse. Kokybiška muzika, puiki nuotaika, įspūdinga aplinka.
Tikiu, kad po šių metų festivalio daugelis tapo dar didesniu rokenrolo gerbėju.
Iki susitikimo kitais metais, kolegos.
