Albumas mane lydėjo kiekviename pastarųjų poros metų gyvenimo žingsnyje, o Justino Vernono kūrybą (tiek grupėje „Bon Iver”, tiek ir jo kituose projektuose) aš jau buvau išmokęs mintinai. „Bon Iver” tapo mano gyvenimo kultu, muzikiniu kelrodžiu, dvasiniu guru, muzikinės raiškos idealu ir mano geriausiu draugu, kuriam vos prabilus, pasaulis ne tik nusidažydavo kur kas ryškesnėmis spalvomis, bet ir įgaudavo kur kas daugiau prasmės.
Hamburge, klube „Docks”, turėjo įvykti šio kolektyvo antrojo albumo „Bon Iver” koncertinio turo pasirodymas. Kaip ir galima buvo tikėtis, prieš keletą mėnesių nusipirkęs bilietus jau iš anksto žinojau, kad pirmasis lapkričio sekmadienis taps mano laukiamiausia metų diena…
 |
| „Bon Iver” koncertas Hamburge |
Atsiradę prie klubo (čia atėjome likus maždaug pusvalandžiui iki durų atidarymo) radome didžiulę minią žmonių, kuri bylojo apie tai, kad prieš kelis metus menkai žinomas Viskonsino kolektyvas per pastaruosius metus sugebėjo suburti didžiulę savo kūrybos gerbėjų armiją. Kai paklausėme už mūsų stovėjusių jaunuolių, ar tikrai durys atsidarys septintą (mat koncerto pradžia buvo nurodyta aštuntą), sulaukėme ne tik teigiamo atsakymo, bet ir gryna amerikietiška tartimi ištarto klausimo, iš kur esame.
Pasakę, kad „Bon Iver” pamatyti atvykome iš Lietuvos, sužinojome, kad mūsų pašnekovas – Peteris. Jaunas, maždaug 21-erių vyrukas studijuoja Londone, o gimė Justino Vernono gimtinėje Viskonsine. Į salę įėjome drauge, apdardami visą Vernono gyvenimo kūrybą, projektus ir gyvenimiškas frazes, pasiekėme sceną ir ėmėme laukti koncerto.
Sausakimša salė ir bejėgiai apsauginiai
Kaip ir galima buvo tikėtis, tuo metu, kai laikrodis išmušė koncerto pradžią, ant scenos pasirodė apšildanti atlikėja. Po pirmos dainos sužinojome, kad tai – Justino Vernono kolegė kanadietė Kathelyn Edwards, grupę „Bon Iver“ lydinti turo Europoje metu.
Dainai artėjant į pabaigą išvydau, kaip scenos apsauginis šalia manęs stovėjusiai merginai padavė servetėlę. Jos skruostais it pasruvusiais upeliais tekėjo ašaros…
Po Kathelyn pasirodymo į patį scenos centrą „atvažiavo“ tuzinas gitarų (suskaičiavau mažiausiai 8), keli pučiamieji, styginiai ir… dveji būgnų komplektai, kurių vienas, kaip visada, būna skirtas etatiniam grupės nariui Seanui Carey, o kitas – muzikantui, prisidėjusiam prie legenda tampančios Viskonsino grupės tik šio turo metu.
„Someone‘s smoking weed“, – staiga mano mintis stebint besikeičiantį scenos vaizdą pertraukė šalia stovintis Peteris. Įkvėpęs pajutau, kad jis nemelavo. Kažkas salės viduryje iš tiesų sugalvojo įpūsti žolės. Prie pat scenos stovėję apsauginiai, regis, pajuto tą patį. Pradėję dairytis ir žadėdami imtis rimtų priemonių, jie visų mūsų, priekyje stovėjusių žmonių, veiduose sukėlė šypsenas, mat kad ir ką būtų darę minios viduryje esantys žmonės, pakeisti situacijos būtų neįmanoma. Publikoje buvo taip tiršta, kad net posūkis į dešinę ar į kairę tapo prabangos dalimi.
Galiausiai apsaugininkai grįžo į savo vietas, o sausakimšame „Docks“ klube pasigirdus pirmiesiems „Perth“, antrąjį albumą pradedančio kūrinio, akordams ant scenos žengė „Bon Iver“.
Tiems, kas žino Viskonsino berniukų muziką, tačiau nesidomi jų sudėtimi, didžiausią nuostabą turėjo sukelti 9 ant scenos pasirodę žmonės. Ilgą laiką koncertavę keturiese, „Bon Iver“ šio turo metu, norėdami išgauti maksimalų gyvos muzikos skambesį, į pagalbą pasikvietė dar keturis muzikantus.
Akibrokštas „Hamburger SV“ aistruoliams
Vernonas ant scenos pasirodė su „St. Pauli“ klubo marškinėliais. Tai – antra Hamburgo futbolo komanda, kurios didžiausias priešininkas, kaip ir galima buvo tikėtis, yra pirmoji Hamburgo komanda „Hamburger SV“. Žinant, ką vokiečiams reiškia futbolas, sakyčiau, šis Vernono žingsnis buvo rizikingas. Tačiau nuaidėjus, galima spėti, marškinėlių išprovokuotam masiniam „šaršalui“, netrukus salė pamiršo futbolą. Liko tik muzika, „Bon Iver“ ir tūkstančiai susirinkusių pakvaišusių jų muzikos mylėtojų.
Po „Perth“ ir trumpo „labas vakaras“ sekė „Minesota, WI“. Jeigu šie du kūriniai buvo sutikti pakankamai santūriai, tai netrukus pradėjęs skambėti „Holocene“ parodė, ko verta yra ne tik grupė, bet ir „Docks“ klube susirinkusi melomanų kariuomenė. Įtariu, kad kone kas antras ten buvęs pilietis dainą, kurios vaizdo klipe nuostabiai pavaizduotas Islandijos kraštovaizdis, traukė mintinai… O priedainio eilutes „And Once I Knew I was not Magnificent…“ minia traukė taip atsidavusi, kad kiekvienose akyse, įtariu, buvo galima įžiūrėti milžinišką muzikinę euforiją.
Skambant lyriškajai „Holocene“ ne tik jutau visu mano kūnu bėgiojančius šiurpuliukus, bet ir niekaip nenustojau galvoti ir ieškoti atsakymo į klausimą: „Ar tai vis dar sapnas, ar aš iš tiesų jau esu „Bon Iver“ koncerte?“
Dainai artėjant į pabaigą išvydau, kaip scenos apsauginis šalia manęs stovėjusiai merginai padavė servetėlę. Tai buvo ta pati vokietaitė, kuri visų trijų dainų žodžius mokėjo mintinai. Tik šįkart niūniuoti ji jau nesugebėjo, mat jos skruostais it pasruvusiais upeliais tekėjo ašaros… Iš tiesų atmosfera tapo tokia karšta, it virš mūsų tvyrotų didelis susikaupusių nuostabių emocijų debesis, kurio išsklaidyti skambant šiai muzikai tiesiog nebebuvo įmanoma…
Sentimentalų ir lyrišką „Holocene“ greit pakeitė kiek judresnis „Towers“ ir senas geras „Creature Fear“. Beje, pastaroji daina, prasidėjusi visiškai sinatrišku ritmu ir trimito garsu, ilgainiui perėjo į tokį stiprų ir įtaigų rokenrolą, kad sunku buvo patikėti, jog prieš mūsų akis stovi lyriškieji „Bon Iver“. Apskritai koncertas parodė, kokie kūrybingi ir neįtikėtinai muzikaliai apsukrūs (žinoma, gerąja prasme) yra šie Viskonsino kūrėjai.
Prikėlę naujam gyvenimui senas albumo „For Emma, Forever Ago“ dainas muzikantai privertė publiką ne tik aiktelti, bet ir judėti tose vietose, kurios, anksčiau natūraliai reikalavo išskirtinės romantinės aplinkos, vyno taurės ir spragsinčio židinio jausmo.
Nuskambėjus dar keliems kūriniams, tarp kurių buvo ir legendinio Peterio Gabrielio pamėgtas „Flume“, atėjo metas dar vienam ramybės lašui. Iš scenos pasitraukė visi muzikantai, o į ją po akimirkos sugrįžo vienas Justinas Vernonas, kuris apgaubtas balkšvos kontrinės šviesos atliko vieną gražiausių savo akustinių baladžių „Re: Stacks“. Tokios kurtinančios tylos iš tūkstantinės gvardijos, atėjusios pasiklausyti „Bon Iver“, nebuvo įmanoma nė įsivaizduoti.
Galėjome girdėti kiekvieną (net ir patį smulkiausią) stygos trūktelėjimą, kiekvieną falcetą įvaldžiusio muzikanto atsikvėpimą ir... kiekvieną moterų nosies pūtimą. Grodamas vieną jautriausių savo dainų Justinas Vernonas sugebėjo sukurti tokią trapią intymumo akimirką, kad tas minėtas emocijų ir muzikinės aistros debesis skambant „Re: Stacks“ tiesiog pratrūko…
Vernonas kalbėjo nedaug, tačiau kalbų, ko gero ir nereikėjo, mat muzika kalbėjo už jį. Jis puikiai jautė situaciją, matė žmonių veidus, regis, girdėjo netgi plakančias jų širdis ir praktiškai galėjo daryti su jais ką tik panorėjęs.
Netrukus ant scenos sugrįžo visi grupės nariai. Tik šįkart jie nepuolė prie savo instrumentų. Sustojo už Vernono nugaros į jaukų puslankį ir pritarė jam dainuoti „Skinny Love“. Žinoma, pritarė jam ir publika, kuri bent jau traukdama eilutes „my My my….“, vietomis euforijos apimti spiegdavo kur kas garsiau nei pati grupė.
Apskritai „bekai“ buvo dar viena nepriekaištinga šio vakaro muzikinė dalis. Visi koncertuojantys atlikėjai turėjo savo mikrofonus, todėl kartais aranžuotos jų dainos suskambėdavo net 7 balsais. Harmonija ir dermė buvo tiesiog nepriekaištinga.
Koncertas ėjo į pabaigą ir kai „Skinny Love“ pakeitė „Calgary“, visi suprato, kad svajonės išsipildymo procesas netrukus bus baigtas. Pagrindinės dalies finalinis akordas buvo padėtas su kūriniu „Wolves“. Kaip visada, lėtai ir lyriškai prasidedanti daina įsibėgėjo taip stipriai, kad pasiekusi savo epogėjų ji priminė jau nebe lyriškųjų „Bon Iver“ pasirodymą, bet didžiulės ekstazės apimtą kokios nors roko-reivo grupės sceninę euforiją.
Atrodė, kad su „Wolves“ pamišo ne tik publika, bet ir scenoje esantys muzikantai, todėl nenuostabu, kad po šios dainos, nusilenkę ir išėję iš scenos, jie buvo priversti sugrįžti. Minia šaukė, trypė kojomis ir neilgai trukus Vernonas ir kompanija grįžo paskutiniam bisui. Kaip vėliau sužinojau, bisą sudarė viso labo dvi dainos.
Pirmoji – Bjork kūrinio „Who is it“ koveris, kuris, pritariant iššaukiančiai atrodžiusio juodaodžio bytboksui nuskambėjo labai įtaigiai. Na, o antroji – mano viena mėgstamiausių dainų – kūrinys „For Emma“. Tai buvo tiesiog nepakartojamas taškas, padėtas visos „Bon Iver“ istorijos Hamburge pabaigoje.
P.S.
Vientisas, nuoširdus, pasakiškas, harmoningas, gražus ir išbaigtas – tai pirmieji žodžiai, šaunantys man į galvą prisiminus tą stebuklingą praėjusį savaitgalį įvykusį „Bon Iver“ koncertą. Ar koncertas pateisino mano lūkesčius? Su kaupu. Milijardai mano nugara bėgiojusių šiurpuliukų Justino Vernono muziką mane privertė pajusti kiekviena savo kūno dalimi… Tai nebuvo vien tik koncertas. Tai buvo didžiulė muzikinė pasaka ir svajonė, kurioje savo vietą buvau atradęs ir aš.
Taip, „Bon Iver“ nesudainavo nei „The Lump Sum“, nei „Blindsided“, nei Bonie Raitt koverio „I Can‘t Make you Love Me“, tačiau vieno koncerto šiai grupei yra paprasčiausiai per maža. Jie tiesiog turi per daug geros muzikos, kurią „sutalpinti“ į trumputį, vos pusantros valandos tetrukusį pasirodymą, yra paprasčiausiai neįmanoma.
Kita vertus, tai tik dar vienas įrodymas, kad vieną kartą pamatyti „Bon Iver“ yra negana. Salėje užsidegė šviesos, žmonės pradėjo judėti išėjimo link. Nusipirkęs bokalą alaus išėjau ir aš. Tik kažkodėl dar ilgai negalėjau atitraukti akių nuo klubo, kuriame ką tik išsipildė mano muzikinė svajonė. Toldamas nuo koncerto vietos ėjau ir mąsčiau, kad XXI amžiaus gyventojai gali būti velniškai laimingi: jų kelyje pasitaikė galimybė būti vieno didžiausių mūsų laikų genijaus – Justino Vernono kūrybos liudininkais.
