„DAF gimė įkvėpti pankroko dvasios. Pankrokas leido mums daryti, ką norėjome. Buvome tikri maištininkai anarchistai. Pasakėme pankroko scenai: „Mieli pankai, mums patinka jūsų idėjos, bet esame elektroniniai pankai“. Netgi ta tipinė pankroko muzika mums buvo nelabai prie širdies, tik pankroko dvasia ir energija. Pankai irgi nelabai suprato DAF. Buvome pankų pankai“, – LRT.lt pasakoja grupės įkūrėjas ir muzikos autorius Robertas Goerlas.
1978 m. susikūrę „elektroniniai pankai“ buvo atsvara tuo metu vyravusiai pankroko muzikai arba „steriliai“ elektronikai, kokią kūrė grupės „Kraftwerk“ ar „Tangerine Dream“. Kompozitorius R.Goerlas ir dainininkas Gabrielis Delgado (Gabi) pirmą kartą sujungė elektroniką ir gyvus instrumentus. Nors jie laikomi techno ir electronic body music (EBM) pionieriais, patys nesutinka būti įsprausti į jokius rėmus ir tikina, kad kuria muziką, kurios niekada nebuvo girdėję.
„Ir dabar, jeigu parašome naują dainą, o ji kažką primena, tiesiog ją išmetame. Net jeigu kūrinys labai geras. Taip, esame tokie griežti ir užsispyrę“, – LRT.lt sako R.Goerlas.
Praėjus beveik 40 metų, DAF vis dar aktyviai kuria ir koncertuoja. Tiek R. Goerlas, tiek G.Delgado turėjo ir turi daug kitų projektų bei leidžia solo albumus.
Ir dabar, jeigu parašome naują dainą, o ji kažką primena, tiesiog ją išmetame. Net jeigu kūrinys labai geras. Taip, esame tokie griežti ir užsispyrę, – LRT.lt sako R.Goerlas.
61 metų R.Goerlas, kuris šiuo metu gyvena Berlyne, sako, kad dėl kūrybos ir koncertų neturi laiko net atostogoms, tačiau pokalbiui su LRT.lt jo surado.
„Lietuvoje groti dar nėra tekę, o labai norėčiau. Kažkada girdėjau istoriją apie tai, kaip sovietų laikais kažkas į Lietuvą vežė tuomet valdžios cenzūruojamus DAF albumus. Man tokios istorijos visada atrodė įkvėpiančios“, – savo mėgstamiausioje kavinėje Berlyno centre pokalbį pradeda atlikėjas, o vėliau LRT.lt skaitytojams išduoda kelias iki šiol neatskleistas paslaptis.
– Kai tik susikūrė, DAF buvo kelių muzikantų grupė, o tada likote dviese. Kas nutiko?
– Viskas prasidėjo nuo mūsų dviejų. Sutikau Gabi Diuseldorfe, nusprendėme sukurti grupę. Suvokėme, kad reikia daugiau muzikantų, kad dar nesame pasiruošę duetui. DAF po kurio laiko sudarė penki nariai. Tai truko labai trumpai. Pajautėme, kad geriausiai mums sekasi dviese.
Sakau labai atvirai – man nelabai patinka, kai grupėje yra daug narių. Tai reiškia kompromisus, nes visi nori pasisakyti, visi turi savo idėjų. Tada prasideda ir ginčai. Nemėgstu kompromisinio meno. Todėl tiek daug kuriu solo.
– Prieš kelerius metus turėjote pirmą kartą koncertuoti Rusijoje, tačiau pasirodymas buvo atšauktas paskutinę minutę. Greičiausiai dėl politinių priežasčių, tačiau jūs visada atvirai deklaravote, kad nesiekiate būti politiškais. Kaip manote, kodėl DAF gali tokiais palaikyti?
– Buvo labai apmaudu. Mums būtų buvę labai įdomu pagroti Maskvoje. Galvojome, kad Rusijoje dabar modernūs laikai, viskas pasikeitė.
DAF yra laisva grupė. Nepalaikome vienos konkrečios pusės. Nesilaikome taisyklių. Taip, provokuojame, bet gerąja prasme. Provokuoti reiškia raginti žmones mąstyti, tai nieko bendro su politiškumu.
Be to, mūsų daina „Der Raeuber und der Prinz“ buvo tikras gėjų scenos himnas. Manau, dėl to irgi kažkas gali pagalvoti, kad esame politiški.
– Galbūt politiškais jus laiko tie, kurie nelabai supranta jūsų dainų žodžiuose esančios provokacijos?
– Taip. Nenorime nieko spausti, tiesiog darome tai, ką norime, kas mums smagu. Net jeigu esame provokuojantys. Turime tokią teisę. Esame menininkai, o menininkai privalo galėti save išreikšti. Jiems tai gyvybiškai svarbu. Kaip gali ką nors sukurti, jei esi ribojamas?
– DAF dažnai laikoma pankroko grupe. Daugelis įsivaizduoja, kad pankrokas būtinai turi būti politinis, atliekamas tik gitaromis ir kitais „gyvais“ instrumentais, tik ne elektronika. DAF – pankai, nors tų tradicinių pankroko normų neatitinkate.
DAF gimė įkvėpti pankroko dvasios. Pankrokas leido mums daryti, ką norėjome. Buvome tikri maištininkai anarchistai.
– Visiškai teisingai. DAF gimė įkvėpti pankroko dvasios. Pankrokas leido mums daryti, ką norėjome. Buvome tikri maištininkai anarchistai. Pasakėme pankroko scenai: „Mieli pankai, mums patinka jūsų idėjos, bet esame elektroniniai pankai“. Be to, mums nepatiko gitaros. Netgi ta tipinė pankroko muzika mums buvo nelabai prie širdies, tik – pankroko dvasia ir energija. Pankai irgi nelabai suprato DAF. Buvome pankų pankai (juokiasi).
– Sakote, kad nemėgstate gitarų ir pan. Kuo jus taip sužavėjo elektroninės muzikos instrumentai?
– Norėčiau papasakoti istoriją. 1978 m. buvo metas, kai tik kelios grupės išgalėjo sau leisti įsigyti sintezatorius. Pavyzdžiui, „Kraftwerk“ ar „Tangerine Dream“. Sintezatoriai ir elektroninės muzikos įranga buvo labai brangi. Tiesiog beprotiškai brangi! „Kraftwerk“ turėjo sintezatorius, kurie kainavo milijoną markių. Bet jie buvo turtingų tėvelių vaikai, o DAF buvo iš gatvės.
Tada iš Japonijos mus pasiekė svarbios naujienos – į prekybą paleidžiamas labai geras sintezatorius ir sekvenceris „Korg“ [sintezatorius „MS20“ ir sekvenceris „SQ-10“, – aut. past.]. Tuomet tai kainavo 1200 markių. Tiek mums vis dar buvo dideli pinigai, bet įsivaizduokite kainų skirtumą. Susidėjome trise ir nusipirkome. Vis dar turiu savo mieluosius „Korg“... Ir jie vis dar puikiai veikia.
– Skaičiau jūsų interviu prieš vieną koncertą, kurio antraštė skambėjo: DAF pagros savo garsiausius hitus. Ar ne apmaudu, kad kuriate naujas dainas, tačiau gerbėjai reikalauja tų, kurios buvo parašytos prieš daugiau nei 30 metų?
– Ne, mums dėl to viskas O.K. Sukūrėme tiek daug dainų, išleidome 7 albumus. Visko viename koncerte nepagrosime, nes niekada negrojame ilgiau negu valandos. Ką gali pagroti per 60 minučių, kai turi 7 albumus? Tada groji hitus. Mums jie vis dar patinka.
Bet mes ir toliau rašome naujas dainas. Labai greitai DAF išleis naują singlą. To beveik niekas nežino, jūs esate viena pirmųjų, kuriai tai išduodu. Šį rudenį išleisime DAF komplektą. Jame bus DAF istorija, albumai, knygos su pasakojimais apie mus, nuotraukomis, netgi kasetė. Bus ir DAF dainų remiksai, kuriuos padarė kiti labai garsūs muzikantai.
Taip pat rinkinyje bus Gabi remiksas ir Roberto remiksas. Kiekvienas pasirinkome dainą, kurią norėjome. Aš perdarysiu „Liebe Auf Den Ersten Blick“, o Gabi – turbūt garsiausią mūsų hitą „Der Mussolini“. Bet jau per daug paslapčių jums išdaviau, daugiau nieko nepasakosiu (juokiasi).
– Daug kas jus vadina techno ir EBM muzikos pionieriais. DAF iš esmės pakeitė ne tik elektroninę muziką, bet ir elektroninės muzikos pasirodymus. Viename interviu kritikavote „Kraftwerk“, kad jie scenoje labai sukaustyti. O jūsų koncertai priešingai – visada buvo labai galingi. Kokių reakcijų sulaukdavote?
– Taip. DAF sumaišė elektroniką ir tikrus būgnus. Šis galingas mišinys yra išskirtinis DAF bruožas. Jo esmė – gryna energinga elektronika ir akustiniai būgnai. Niekas iki mūsų to nedarė. „Kraftwerk“ buvo tik elektronika. Gryna elektronika labai sterili. Mūsų muzika turi purvo, kartais specialiai vos vos nuderiname kai kuriuos garsus.
9-ajame dešimtmetyje turėjome daug konfliktų su muzikos kritikais ir žiniasklaida. Jie tiesiog nesuprato DAF. Stilius buvo naujas ir netradicinis. Jie taip pat kritikavo tai, kad DAF elektronika per koncertus grojama iš juostų. Turėjome jiems paaiškinti, kad mūsų elektronikos gyvai pagroti tuomet nebuvo techninių galimybių. Kaip gali gyvai groti sintezatoriumi su sekvenceriu, kai kiekvienai dainai reikia kitos konfigūracijos? Pagroji vieną dainą, ką darai tada? Sakai publikai: „Labas, DAF fanai, galite eiti išgerti alaus, nes turime viską perjungti. Tai užtruks apie 30 minučių“? Ir taip po kiekvienos dainos.
Kritikai mūsų tada negailėjo. Turėjome kovoti už savo idėją. Bet nieko neslėpėme nuo fanų, scenoje visada parodydavome juostą ir sakydavome: „Štai mūsų elektronika, kurią naudosime koncerte.“ Atvirumas buvo mūsų ginklas prieš kritikus. Gerbėjai dėl to ėjo iš proto. Po kurio laiko kritikai tiesiog nutilo.
– Iš kur semiatės įkvėpimo?
Man nereikia kažkur eiti, kad būčiau įkvėptas. Inspiracija ateina iš vidaus. Galiu ramią popietę tiesiog nueiti prie ežero pasivaikščioti, tai man suteikia daug idėjų.
– Man nereikia kažkur eiti, kad būčiau įkvėptas. Inspiracija ateina iš vidaus. Galiu ramią popietę tiesiog nueiti prie ežero pasivaikščioti, tai man suteikia daug idėjų. Smegenys tarsi išsivalo, atsiranda vietos naujoms šviežioms mintims. Manau, tas vidinis įkvėpimas dar susijęs su amžiumi. Sendamas tiesiog labiau atsipalaiduoji, nejauti tiek daug streso, nes jauti balansą.
– Kaip kuriate muziką? Iš anksto nusistatote temą, ar tiesiog pasiduodate įkvėpimui?
– Įvairiai. Naują dainą pradedu nuo muzikos. Būgnai atsiranda kiek vėliau. Bet prisideda ir jausmas. Nerašau muzikos, turėdamas kažkokią temą. Kai kurie muzikantai taip daro... Ypač kompozitoriai, kurie kuria filmams. Tada muzika turi atitikti siužetą. O man nereikia prie nieko taikytis. Viskas priklauso nuo nuotaikos. Taigi sukuriu muziką. Tada Gabi reaguoja į ją ir parašo žodžius. DAF kūrybos procesas yra kaip pingpongas.
Studijoje dirbti mums labai paprasta, nes turime gerą darbo sistemą. Ji pagrįsta laisvu mąstymu. Tada idėjos ateina savaime.
– DAF kūrė visiškai naujus stilius, bet jūs puikiai žinojote, ką darote. To paties nepasakyčiau apie šiuolaikinę elektroninę muziką. Atrodo, kad dauguma tiesiog kopijuoja tai, kas jau buvo sukurta. Ar sutinkate?
– Taip, dabar labai daug kopijuojama. 9-ajame dešimtmetyje buvo daug grupių, kurios stengėsi būti originalios, daryti savo dalykus. Tokia buvo tų laikų idėja.
Po kurio laiko net didžiosios įrašų kompanijos, kurios viską stebėjo, suprato, kad nauji stiliai veikia. DAF koncertai būdavo išparduodami per kelias minutes. Tada prasidėjo kopijų metas. Ir jis dar tebesitęsia. Taip yra su kiekviena meno forma: yra metas originalioms idėjoms, tada atsiranda sekėjai, kurie tiesiog jas kopijuoja. Kartais atsitinka taip, kad tie kopijuotojai tampa netgi garsesni už originalus.
Ir dabar, jeigu parašome naują dainą, o ji kažką primena, tiesiog ją išmetame. Net jeigu kūrinys labai geras. Taip, esame tokie griežti ir užsispyrę. (juokiasi)
– Turite naują projektą „Glucksritter“. Tai – tik gyvos muzikos projektas (angl. live music only). Taip pat labai naujas reiškinys muzikos scenoje. Kaip gimė tokia idėja?
– Prieš kelerius metus norėjau išleisti solo albumą, kurį norėjau pavadinti „Glucksritter“. Ieškojau muzikos kompanijos, kuri tai padarytų. Tada supratau, kaip smarkiai pasikeitė muzikos verslas per kelerius paskutinius metus. Dabar visi gali muziką atsisiųsti internetu nemokamai. Daug muzikantų net nebepardavinėja savo albumų. Nepalyginsi su 9-uoju dešimtmečiu, kada grupės parduodavo tūkstančius albumų. Gali nusipirkti vieną grupės dainą iš „iTunes“ už 57 centus. Muzikantas už tai negauna nieko, jis paliktas vienas.
Norėjau, kad galutines albumo dainų versijas sutvarkytų ta įrašų kompanija geroje studijoje. Jie man pasakė, kad gali išleisti albumą, bet kad net nesitikėčiau jokių išankstinių investicijų, apmokėtos studijos ir pan. Žodžiu, viską turiu padaryti pats, o pristatyti jau visiškai paruoštą albumą. Toks požiūris mane tikrai sunervino. Nusprendžiau, kad neturiu tam laiko, netrukus gimė „live music only“ idėja.
Pranešiau savo draugams ir gerbėjams, kad nebus įmanoma nusipirkti net skaitmeninių kūrinių versijų. Pasakiau: „Jeigu norite mane išgirsti, ateikite paklausyti gyvai“ (juokiasi). Ir idėja suveikė. Grojau nemažai koncertų, klausytojai tai labai teigiamai vertina.
Dar kiek vėliau bandžiau rasti ir kompaniją, kuri rūpintųsi bent mano koncertais. Kelios kompanijos paklausė manęs, ar galiu atsiųsti jiems įrašą. Bet tame ir viso projekto esmė – įrašų nėra, o jie niekaip negalėjo suprasti. Pasakiau jiems: „Klausykite, jūs žinote, ką aš darau. Esu žinomas muzikantas, kuriu labai ilgai“. Bet žmonės tokie konservatyvūs.... Ko jie tikisi? Kad staiga pradėsiu kurti mėšlą? Tiesiog dainuosiu kažkokias dainas su gitara? Jeigu taip ir daryčiau, vis vien padaryčiau gerai.
– Kaip manote, kas turėtų atsitikti, kad tokia situacija muzikos versle pasikeistų? Atrodo, viskas eina tik blogyn.
– Taip, ir tai vyksta jau kelerius metus. Bet problema dar platesnė. Tai dar surišta ir su naująja interneto era ir pigia muzika. Už 10 eurų per mėnesį galite internetu klausyti 5 mln. dainų. Pagalvokite, ką už tai gauna jų kūrėjai? Nė vieno cento! Kažkas turi pasikeisti... Pankai turi sugrįžti! (juokiasi)
– Pabaigai, pasidalinkite savo ateities planais. Sakėte, kad DAF išleis komplektą gerbėjams. Bet man teko skaityti, kad dar rašote ir savo autobiografiją. Ar jos sulauksime greitu metu?
– Visus metus dirbsiu prie naujo solo albumo, bet jį išleisiu 2018 m. DAF taip pat išleis savo knygą kaip grupės biografiją. Ir tai vyks dar šiemet. Beveik tuo pačiu metu, kai išeis minėtas komplektas. Taigi DAF gerbėjams bus ir knyga, ir komplektas. Dvi didelės dovanos. O savo autobiografiją rašau jau kelerius metus, noriu ją pabaigti savo solo albumo išleidimo proga 2018 m.
