Grupę apšildęs atlikėjas iš Škotijos Melvitronica absoliučiai nepatraukė mano dėmesio ir buvo tiesiog praleistas pro ausis. Visiškai „foninė“ muzika, kad dėl nervinio tiko judanti koja neatrodytų tokia vieniša ir jos trypimas būtų pateisintas.
Paties koncerto pradžia suteikė vilties – nuaidėjęs aštrus ritmas ir šiek tiek mūsiškius „Deeper Upper“ primenantis skambesys, tik su kiek daugiau elektroninių tonų, privertė pasilikti. Tuo metu veikusios vaizdo projekcijos, kūrusios kosmoso erdvę, puikiai papildė garsą – shoegaze‘išką, kiek gruboką, tačiau kartu lengvai plaukiančią sintezatoriaus ir elektrinės gitaros dermę.
Deja, bet elektroninės tarpgalaktinės kelionės metu aukščiausias malonumo taškas nebuvo pasiektas – visiškai ne vietose nuskambėdavęs čaižus blizgučių, a la krentančių žvaigždžių garsas dirgino ausis, o prieš akis kaskart prabėgdavo filmų visai šeimai klišės.
Visiškai ne vietose nuskambėdavęs čaižus blizgučių, a la krentančių žvaigždžių garsas dirgino ausis, o priešaky visad prabėgdavo filmų visai šeimai klišės.
Blogiau už tokius vienišas širdutes minkštinančius efekčiukus yra vokalas, kurio, ačiū Dievui, neteko išgirsti daugiau nei 2 kartus. Jis toks „disnėjiškai“ naivus, visiškai prasilenkiantis su grupės dark-wave spalvomis. Džiaugiuosi, kad patys muzikantai pripažįsta, kad vis dažniau jo atsisako, taip suteikdami vietos puikiam instrumentalui.
Vidury koncerto minėtos projekcijos dingo drauge su projektoriaus signalu, tad viską nutvieskė ryški mėlyna spalva, kurią po to mėginta kiek sušvelninti raudonomis šviesomis. Taip, visko nutinka, technika paveda.
Ir tikrai, šįkart, mano manymu, buvo visai neblogai išsisukta, tačiau yra vienas „bet“ – kodėl tiek daug stroboskopo, kuris net neatitiko ritmo? Vieną akimirką tikrai pagalvojau, kad ištiks mažų mažiausiai epilepsijos priepuolis.
Bet kokiu atveju, nei muzika, nei šviesų šou nekvietė šokti, nors tikrai nebuvo sunku užsimerkti ir pasinerti į gitaros rifų keliamus pojūčius – jie it žaibai skrodė ne tik „Lofto“ erdvę, bet ir kūną.
Nebuvo sunku užsimerkti ir pasinerti į gitaros rifų keliamus pojūčius – jie it žaibai skrodė ne tik „Lofto“ erdvę, bet ir kūną.
Turbūt labiausiai patiko dainos, turėjusios gryniausią tamsaus synthpop-shoegaze skambesį. Visa koncerto elektronika primena skaidrų, bet netyrą baltarusišką krištolą. Dėl to tai dar įdomiau.
„JoyCut“ yra vienkartinė patirtis. Gali išgirsti juos koncerto metu, stengtis įdėmiai klausytis, patirti muzikos teikiamą malonumą, tačiau tik vieną sykį. Mėginimai tai panaudoti kitaip nei foną namuose, neduoda tiek, kiek pats pirmas įspūdis jiems grojant gyvai.
