Tekstilininkė Monika Žaltauskaitė Grašienė dalinasi mintimis apie savo kūrybą:
„Sukurti šį darbų ciklą mane paskatino asmeniniai išgyvenimai. Kūdikio gimimas yra vienas svarbiausių įvykių šeimoje. Taip kaip mes ateiname į pasaulį yra ypač reikšminga tolimesniame gyvenime. Fiksuodama ką tik gimusius kūdikius buvau liudininkė, jog kiekvienas jų yra unikalus. Skirtingai įkvepia, atsimerkia, nusišypso, vieni jų verkia, kiti rėkia, treti kvėpuoja tyliai ir atsidūsta, tarsi jau suprasdami, jog iš vandens pasaulio atėjo į oro pasaulį. Mediciniškai įrodyta, kad kūdikio gimimo išgyvenimas yra fiziologiškai stipriausias potyris. Jis turi prisitaikyti prie pakitusios temperatūros, prie būvio ore, išmokti kitaip maitintis. Todėl oro įkvėpimas ypač svarbus gimimo įvykis.
Šias fotografijas ne atsitiktinai paverčiau austa struktūra. Kai nutrūksta bambagyslės „siūlas“, užmezgamas naujas siūlas – audinyje, pradedama nauja istorija. Manęs dažnai klausia: kodėl austi, jei fotografija gali atskleisti esmę? Tačiau mano požiūriu, audeklas sukuria materiją, kuri veika emociškai, taktiliai. Realistinė fotografija perkuriama į susipynusių siūlų kombinacijas, kurias tiksliau iššifruojame tik iš atstumo. Priartėjus – tai kažkokia paini taškelių sistema, kuri manau, veikia pasąmoningai – atrodytų, kad patekome į kažkieno vidinį būvį.“
