Atsiliepimai apie festivalį vis dar plaukia. Viename pagrindinių Rusijos literatūrinių laikraščių „Literaturnaja gazeta“ (2008 spalio 1–7) teatro kritikas Aleksandras A. Vislovas negailėjo pagyrų vilniečiams, didelę savo reportažo dalį paskyręs Mažojo teatro spektakliui.
„Ir mes galėtume kariauti / Su tais, kurie prieš mus, / Nes tie, kurie prieš tuos, kurie prieš mus, / Su jais be mūsų nesusidoroja“ – gal ir ne visai sklandžiai, bet labai jausmingai traukė mišrus lietuvių–rusų choras penktą valandą ryto viešbučio „Turistas“ fojė-bare, pritariamas dviejų nežinia iš kur atsiradusių gitarų.
Akivaizdi akimirka tegul ir trumpos, tačiau absoliučios dviejų tautų vienybės, atstovaujamos jaunų Omsko akademinio dramos teatro ir Valstybinio Vilniaus mažojo teatro artistų. O juk tik prieš kokias aštuonias–devynias valandas Rimo Tumino auklėtiniai žengė į Omsko sceną su tam tikra, kaip atrodė, pastebima įtampa – lyg baimindamiesi, ar ką. Ir ištikimai svetinga, be to, dramiškai „pasikausčiusi“ žiūrovų salė tomis pirmosiomis spektaklio minutėmis irgi, atrodė, užsisklendė keistoje netikrumo–neryžtingumo būsenoje. Lyg laukdama kažkokių paslaptingų, o galbūt akivaizdžių išpuolių, kuriais – laikykite įtempę ausis! – grasino iš scenos aidintis keistas tekstas didžialietuvių tautinio pasididžiavimo tema. Beje, šis trumpalaikis netikrumas iš senų ir kilnių sienų dingo gana greitai – tam padėjo menas: stebuklingas subtilaus metaforiškumo ir emocinės įtampos derinys, kuriuo garsėja nuostabi teatro valstybė, be to, tas stulbinantis, drąsiai balansuojantis tarp negailestingos autoironijos ir oraus didžiavimosi savimi atvirumas kalbant apie pačius skaudžiausius, „prakeiktus“ visuomenės klausimus, skambantis spektaklyje „Madagaskaras“. Visa tai sugebėjo ištirpdyti ne tik lengvą iš pradžių juntamą svetimumo šaltuką“.
Sudėtinga kalba įamžinęs spektaklio įspūdžius ir festivalyje tvyrojusią nuotaiką, A. A. Vislovas reziumavo: „Vilniečių „Madagaskaras“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę tapo viena festivalio viršūnių, galbūt jo kulminacija. Taip atsitiko dėl harmoningo ryškiausių bruožų komplekso: pačios temos reikšmingumo, visų teatrinių komponentų meistriškumo brandos, humoro, grožio, „baltiško“ prašmatnumo“.
