45 metų amžiaus K.Balčiūnas gyveno Šiauliuose. Čia jis turėjo nedidelę individualią siuvimo įmonę, bet 2002 metais, suprastėjus verslo reikalams, išvyko gyventi į Londoną. Jau 15 metų Anglijoje gyvenantis Kęstutis, žmones stebina savo gebėjimu pastebėti kasdienį grožį ir įamžinti jį nuotraukose, nors tai nėra jo profesija ar pragyvenimo šaltinis.
Išvykdamas gyventi į Angliją, Kęstutis nebijojo sunkumų – turėjo gerus užsienio kalbos pagrindus ir drąsiai ieškojo naujų galimybių. Tuo metu legaliai lengviausiai buvo galima įsidarbinti statybose, tad ilgai nesukęs galvos, Kęstutis pasirinko statybininko profesiją. Metus padirbęs pagalbiniu statybose suprato, kad nori įdomesnio kvalifikuoto darbo.
Šiandien Kęstutis yra pastolininkas: garsioji O2 arena yra viena iš daugelių vietų, kuriose jam teko dirbti. Bet tikriausiai prieš 15 metų jis net neįsivaizdavo savęs su sunkia foto kuprine besibastančio po Amazonės džiungles.
Pastolininkas savo laisvą laiką leidžia fotografuodamas architektūrą ar bet ką kitą, kas patraukia jo akį. Svarbiausia, kad jo nuotraukos nesislepia albumuose, bet skina laurus. Savamokslis fotografas šiais metais puikiai pasirodė prestižiniame „Pasauliniame „Sony“ fotografijos apdovanojimų“ konkurse, o Lietuvoje nacionaliniu lygmeniu jo nuotrauka laimėjo antrą vietą.
– Kaip susidomėjote fotografija? – paklausėme K.Balčiūno.
– Fotografija susidomėjau prieš beveik 10 metų atostogaudamas. Pradėjo populiarėti skaitmeniniai fotoaparatai, o man, niekada nestudijavusiam foto meno, patiko atostogaujant fiksuoti aplinką.
Labiausiai traukė peizažai. Su paprastu mažučiu kelioniniu fotoaparatu pafotografavęs metus „užsikabliavau“ ir pradėjau palengva suprasti žodį kokybė. Teko savarankiškai studijuoti fotografijos teoriją ir pirkti pirmąjį veidrodinį aparatą. Viskas atrodė puiku, kol neišbandžiau naujai atsiradusius fotografuojančių kolegų fotoaparatus ir objektyvus. Nuo tada, lyg gaudant laimės paukštę, aš be sustojimo keičiu objektyvus ir aparatus.
– Ką jums reiškia fotografavimas?
– Fotografija man – laisvė. Kai kiti saldžiai miega, aš trenkiuosi kažkur toliausiai su viltimi įamžinti gamtos ar žmonių sukurtą grožį ir padovanoti jį pasauliui. Galiu vienas leisti valandų valandas tampydamas sunkią foto kuprinę ir man tai patinka! Ir nors dauguma nufotografuotų kadrų pasiliks mano kompiuteryje – viltis miršta paskutinė.
– Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Internete yra milijonai nuotraukų, ir kasdien jų padaugėja tūkstančiais. Man patinka kasdien peržiūrėti šimtus nuotraukų, užduodant sau klausimus: o ar aš taip galiu? O gal galiu geriau? Naujos idėjos gula galvoje lyg popieriaus lapai atskiruose stalčiuose iki tam reikiamo momento, kai aš jas panaudosiu.
– Ką labiausiai mėgstate fotografuoti?
– Pradžioje labai patiko paveiksluoti peizažus; vėliau išbandžiau naktinę fotografiją, makro fotografiją, fotografavau daug Londono, kuriame gyvenu, vaizdų. Dar vėliau pradėjau domėtis infraraudonąja fotografija. Tai toks spalvų ruožas, kurio nemato žmogaus akis; jį galima užfiksuoti tik su specialia technika. Rezultatas – keistų spalvinių gamų vaizdai.
Infraraudonoji fotografija dažniausiai naudojama peizažams įamžinti, rečiau – portretams. Pastaruoju metu dažniausiai paveiksluoju architektūrines vertikalias panoramas. Įprastinių horizontalių panoramų kiekvienas iš mūsų yra matęs begales, o štai vertikalias fotografuoja labai mažai fotografų.
Dauguma žmonių, kurie matė mano vertoramas, apibūdina jas kaip „įdomias“ nuotraukas, bet beveik niekas nesako, kad jos gražios. Tiesiog žmogaus sąmonė negali staigiai perprasti tai, ko akys niekada nėra mačiusios realybėje. Tam reikalingas laikas „suvirškinti“ informaciją. Be to, vertoramų gamyba primena juostinę fotografiją – pabaigęs fotosesiją nežinai, koks bus rezultatas. Tik kompiuteryje sujungus 15-20 fotografijų, gimsta ta vienintelė nuotrauka.
– Ar sunku išlaukti geriausio kadro?
– Nesu labai kantrus, todėl supratau, kad nei makro, nei gyvūnų fotografija nėra skirta man. Manau, man architektūrinė fotografija puikiausiai tinka, nereikia pernelyg sukti galvos – bus rezultatas ar ne. O jei ir „pabučiuoju“ kokiai bažnyčiai spyną, susiplanuoju ir atvykstu kitą kartą.
Tiesa, dažnai fotografuojant trukdo žmonės, kurie atsipalaidavę vaikšto po salę ar bažnyčią, aplink nieko nematydami. Tiesiog pripratau ir žinau, kad turiu išlaukti tinkamo laiko. Todėl dažniausiai planuodamas fotografuoti atvykstu kaip įmanoma anksčiau, kol nėra žmonių.
– Tai fotografuodamas nesivadovaujate instinktu, bet laikotės plano?
– Fotografija šiais laikais tapo labai populiari, sakyčiau, pernelyg populiari. Deja, absoliučiai daugumai žmonių fotografija asocijuojasi su vieno mygtuko paspaudimu (paprastai telefone), patalpinimu Facebook'e ir kiek „Patinka“ ji surenka. Geriau padaryti šimtą kartų mažiau nuotraukų ir labiau pagalvoti – ar plačiajam pasauliui bus įdomi tavo nuotrauka?
Mano fotografija prasideda nuo namų darbų kompiuteryje. Jei kažkur ruošiuosi važiuoti, išsiaiškinu, ką įdomaus ten galima nufotografuoti, kokios fototechnikos reikės. Užsirašau katedrų, bažnyčių ir kitų tinkamų fotografavimui objektų adresus ir darbo laiką. Preliminariai įvertinu, ką yra būtina aplankyti, o ką – jei užteks laiko.
– Be kokios fotografavimui skirtos įrangos nevažiuotumėt į jokią kelionę?
– Skausminga tema, ypač važiuojant į kokį tolimą pasaulio kraštą. Per atostogas nesinori būti kupranugariu, bet dar labiau nesinori būti asilu, kuris dėl kokios nors namie paliktos smulkmenos, prarado pasakišką kadrą. Beveik visada tenka imti visą turimą įrangą, kad būtų galima padaryti kokybiškas nuotraukas. Į lagaminą susidėjus visą techniką ir priedus, su liūdesiu matau, kiek mažai vietos liko marškinėliams ir kelnėms.
– Ar turite mėgstamiausią fotografą?
– Neturiu ir niekada neturėjau. Turiu fotografų draugų Londone, su kuriais susitinkame, aptariame fotografinius darbus, kas patiko ir kas ne. Man labiau patinka stebėti šimtus įvairių šiuolaikinių fotografų ir mėgėjų nuotraukas kasdien, nei turėti vieną ar kelis mėgstamus fotografus ir tikėtis, kad jų kiekvienas naujas darbus bus genialus. Visuma – mano pasirinkimas.
– Ką esate laimėjęs fotografijos srityje?
– Fotografuoju savo malonumui, o ne dėl prizų ar pinigų. Mane labiau neramina klausimas – ar žmonėms bus įdomūs mano darbai? Tiesa, viename rimtame fotokonkurse Anglijoje prieš kelis metus buvau laimėjęs kelionę į Kolumbiją, o prieš pusmetį, didžiausiame pasaulyje „Sony“ fotokonkurse, mano nuotrauka su elniu rūke gamtos kategorijoje, iš beveik šimto tūkstančio nuotraukų, pateko į geriausių 50-tuką, o tarp visų konkurse dalyvavusių lietuvaičių užėmė antrą vietą.
Rimti iškovoti prizai pamalonina, bet niekada nenuvertinu mažų internetinių konkursėlių, kuriuose nėra jokių materialių prizų. Iškovotos prizinės vietos reiškia, kad tobulėju ir judu tinkama linkme.
– Ar sunku rasti laiko savo hobiui?
– Pagal profesiją esu kvalifikuotas statybininkas, dirbu gana ilgas valandas, tad hobiui paprastai lieka tik savaitgaliai ir atostogos. Sekmadienius leisti su fotoaparatu – malonumas. Kur kas yra sudėtingiau surasti naują įdomią idėją ar architektūrinį objektą.
– Ar nesvajojate savo hobio paversti darbu?
– Draugai, kuriems patinka mano darbai, ne kartą yra siūlę mesti sunkų darbą statybose ir tapti profesionaliu fotografu. Mesti savo svajonę ir fotografuoti vaizdus, kuriems nejaučiu malonumo? Ne, tai ne man...
– Kokį patarimą duotumėt visiems, kurie fotografuoja ar nori fotografuoti?
– Kasdienė fotografija tapo pigi ir nebekelianti jaudulio. Žmonės kiekvieną dieną padaro milijonus „tuščių“ nuotraukų. Prieš spausdamas fotografavimo mygtuką pagalvok, ar tavo nuotrauka tikrai bus įdomi pasauliui? Kokybė daug svarbiau nei kiekybė.
