Šis stilius mėgo kutenti nervus ir spausti ašaras. Jo atsargose būta visko, kas jaukia sielą: maištaujančių herojų, nelaimingų meilių, audrų, aistrų, vienatvės.
Géricault mirtis sukrėtė Paryžių. Delacroix dienoraštyje aprašytam „senukui“ buvo tik trisdešimt dveji. Jo agoniją nedaug kas matė, tačiau aibė žmonių prisiminė temperamentingą, aistringą, pašėlusį vaikiną, kurio energijos būtų pakakę dešimčiai. Paveldėjęs motinos turtus, jis lengva ranka juos švaistė, buvo puošeiva, mėgo riziką, šventai tikėdamas, kad jam nieko nenutiks. Carle’as Vernet, kadaise mokęs Théodore’ą amato, ne be pavydo sakydavo: „Nesu matęs kito tokio gražaus žmogaus… O jau kokios nuostabios jo kojos!“ Mirties patale gulintis skeletas neturėjo nieko bendra su tapytoju.
Miestiečiai dar ilgai aptarinėjo Géricault laidotuvių ceremoniją, prisigalvodavo nebūtų dalykų. Delacroix, grįžęs iš Per Lašezo kapinių, sunaikino savo tapybos darbus. Labai romantiškas poelgis, kupinas taurių jausmų, saviplakos, meilės draugui. Nors pats dienoraščio autorius rašė, kad Théodore’as nebuvo jam artimas – tik šiaip pažįstamas, su kuriuo kartu studijavo. Tačiau po Géricault mirties Delacroix jį minėjo dar keliasdešimt metų, pirko kūrinius, kone su lupa juos tyrinėjo, rašė liaupses ir pastabas. Tarsi būtų tikrinęs, ar jau prilygsta mirusiam bendramoksliui.
Dauguma Delacroix tyrinėtų kūrinių buvo animalistika. Géricault gyvenimas sunkiai įsivaizduojamas be žirgo. Vaikystėje jo niekas negyrė už gerą mokymąsi, nes mažasis Théodore’as amžinai zyliodavo šių taurių keturkojų aptvaruose. Ūgtelėjęs sugebėdavo įsisukti į karališkąsias Versalio arklides ir ten piešdavo savo numylėtinius. Pirmoji jo drobė, atkreipusi vangios visuomenės dėmesį ir sukrėtusi prancūzų tapybos pažibą maestro Jacques’ą Louis Davidą, vaizdavo piestu stojusį žirgą (nepalyginti įdomesnį už raitelį).
Žirgus Géricault tapė visada, net išvykęs į Romą studijuoti antikos ir trumpam nusėdęs Anglijoje…
Kaip nesukrės – kažkoks pienburnis padarė akibrokštą: trimetrinėje drobėje sutalpino kone natūralaus dydžio gyvulį! Žirgus Géricault tapė visada, net išvykęs į Romą studijuoti antikos ir trumpam nusėdęs Anglijoje… Žinoma, bendravimo per atstumą dailininkui nepakako. Porą metų jam teko sėdėti ant arklio, nes tokia buvo tarnyba: anuomet Géricault sumanė pažaisti muškietininką – trynė kelnes Liudviko XVIII gvardijos kavalerijos dalinyje. Vėliau jodinėdavo savo malonumui. Mirė jis irgi per žirgą – nevykusiai nuo jo nukrito. Prisidėjo džiova, bet su ja tapytojas dar galėjo pasiderėti. O ir priešmirtinės kančios nebūtų buvusios tokios baisios…
Plaustas
Géricault reikalai klostėsi netolygiai: jis sulaukdavo ir liaupsių, ir kritikos. Tačiau labai lengva aptikti jo karjeros viršūnę, įvardyti svarbiausią, daugiausia triukšmo sukėlusį kūrinį. Tai buvo drobė „Medūzos plaustas“. Nesvarbu, kad ją ne visi vertino palankiai. Vien Anglijoje 50 tūkstančių žmonių trypė eilėse ir tuštino pinigines, kad pamatytų tapytojo viziją. Deja, negalime dievagotis, kad minias traukęs magnetas buvo išskirtinės meninės kūrinio savybės. XVIII a., kai dar nežinota apie fotografiją, Géricault persikūnijo į paparacą – įamžino įvykį, kuris intrigavo visą žemyną.
1816 m. gegužę prie Afrikos krantų įstrigo prancūzų laivas „Medūza“, gabenantis į Senegalą naują gubernatorių ir kitus pageidavusius. Ant seklumos užplaukusią fregatą galima buvo išgelbėti, bet kapitonas nevargo: po kelių dienų visiems liepė ją palikti. Laivo vadas ir kiti nusipelnę asmenys mitriai sėdo į gelbėjimo valtis, o 147 keleiviams teko dalytis plaustu. Iš nuolaužų sukabinta dvidešimties metrų ilgio ir septynių metrų pločio platforma grimzdo nuo kūnų svorio; ant jos buvo taip ankšta, kad žmonės negalėjo nei judėti, nei miegoti. Jau pirmą vakarą dalį bėdžių nuplovė jūra. Antrą – žuvo dar keliasdešimt, nes kažkas, pagėręs vyno, išprovokavo muštynes. Trečią dieną padėtis tapo nevaldoma, nemigos ir karščio nualintai miniai prasidėjo klausos ir regos haliucinacijos. Vyno vis dar buvo, o maistas baigėsi, tad apkvaitusi publika ėmė dairytis, ką čia suvalgius…
Kai po dešimties dienų „Medūzą“ atsitiktinai aptiko keleivinis laivas, ant plausto buvo tik penkiolika nelaimėlių. Tačiau gelbėtojai rado dideles džiovintos žmogienos atsargas: ant virvių sukabintas kojas, rankas ir kitas kūno dalis, kurias išgelbėtieji valgė, užgerdami vieninteliu prieinamu skysčiu – šlapimu.
Du kanibalai, o tiksliau, geografas Alexandre’as Corréard’as ir laivo chirurgas Henri Savigny, parašė ataskaitas apie tai, kas vyko ant plausto. Jos pateko į spaudą. Vėliau išėjo knyga – ji buvo išversta į anglų, vokiečių, italų, danų kalbas. „Medūzos“ kapitonas gavo tik trejetą metelių, Prancūziją krėtė šios istorijos išprovokuoti skandalai ir politiniai perversmai, kiekvienas gatvės pokalbis prasidėdavo ir baigdavosi plaustu. Viską draugėn sudėjus buvo aišku, kad paveikslui šlovė garantuota. Géricault nepraleido progos. Nuo to laiko, kai dvidešimt vienų tapytojas laimėjo aukso medalį ir tapo kone pranašu („kuris švies ir stulbins pasaulį“), jo karjera trypčiojo vietoje. Dabar pasitaikė rimtas šansas.
Kad ir kokia būtų buvusi Géricault intencija, jis dirbo kaip apsėstas. Ėmėsi įmanomų ir neįmanomų žygių, kad nesumeluotų įvykio. Dailininkas susidraugavo su Corréard’u ir Savigny – šie tapo jo konsultantais (ir modeliais), susirado meistrą, kuris surentė identišką plaustą. Važinėjo stebėti jūros į Havrą, sėdėjo ligoninėse ir žiūrėjo į kančios iškreiptus veidus. Negana to, sugebėjo papirkti medicinos personalą ir namo parsinešdavo „natiurmorto detalių“: jo studijoje mėnesių mėnesius švinko amputuotos rankos ir kojos. Delacroix, kuris pozavo vienai figūrai (centre, rodančiai ranka į horizontą), ištrūkęs iš makabriškos dirbtuvės metėsi bėgti ir atsikvošėjo tik už kelių kvartalų. Neva tokį stiprų įspūdį padaręs nebaigtas paveikslas. Nors labiau tikėtina, kad tam „pasitarnavo“ rekvizitas ir jo skleidžiama smarvė.
Įdomu, kad Géricault entuziazmas buvo beprasmis. Jis negalėjo tapyti šiurpių istorijos detalių – Salonas nebūtų priėmęs darbo. O tai, kas matyti milžiniškoje (491x716 cm) drobėje, gana tolima tikrovei. Įspūdinga, dramatiška, meniška (bangos, debesys, besiranganti kūnų piramidė), tačiau priimtina tik kaip poetinė kančios ir vilties metafora. Beje, metaforų čia aptikta įvairių. Paveikslą ypač pamėgo karikatūristai: vos tik valdžia ko nors prisidirbdavo, šaržuoti jos atstovai atsidurdavo ant plausto. Per tas nepageidautinas asociacijas titaniškas Géricault triūsas nebuvo deramai įvertintas; kažkam tai nepatiko, kažkas per daug panėrė į politiką ir pražiopsojo estetinę kūrinio vertę. Todėl Géricault paveikslą suvyniojo ir išvežė į Angliją, kur buvo sutiktas išskėstomis rankomis. Svetingoje šalyje tapytojas užsibuvo porą metų.
Moteris
Géricault gyvenimas matuojamas iki ir po skandalingojo kūrinio. Neva Anglija „iškastravo“ tapytoją (anot Germaino Bazino); jo kūryba prarado maištingą dvasią, susmulkėjo, tapo kamerinė. Norėtume kiek paklibinti šią prielaidą, pasinaudodami grynai prancūzišku metodu: ieškokite moters (cherche la femme).
Alexandrine Modeste buvo Géricault dėdės, barono Jeano Baptiste’o Caruelo de Saint-Martino, žmona, dvidešimt septyneriais metais jaunesnė už vyrą. Kai Théodore’as palaidojo mamą, barono šeima ėmėsi jį globoti. Ypač daug dėmesio ir paguodos jaunam genijui skyrė Alexandrine – graži, artistiška, jausminga būtybė. Niekas nestovėjo su žvake, datos nefiksavo, bet broliški santykiai virto nevaldomu seksualiniu potraukiu ir beprotiška meile.
Iš pradžių situacija atrodė smagi ir romantiška: greiti bučiniai už kampo, slapti pasimatymai, laukimas, kada ponas baronas išvažiuos į miestą. Géricault iš laimės netvėrė kailyje, jam viskas sekėsi, ir šis laikas kaip tik sutampa su jo karjeros įsibėgėjimu. Ilgainiui aistros nemenko, bet konspiracija ėmė varginti, pradėjo reikštis ligi tol miegojusi sveika nuovoka. Staiga abu suprato savo padėtį: jokios ateities, jokių prošvaisčių. Géricault nuotaikos kaipmat paveikė kūrybą; pastarąją ėmė puldinėti kritikai. Vargšas įsimylėjėlis visaip mėgino gelbėtis, sudarinėjo sąrašus (reikia lankyti kursus, mokytis italų kalbos ir muzikos, tobulėti, skaityti, kopijuoti senuosius meistrus), kad tik para būtų sausakimša ir neliktų vietos meilei. O vieną dieną viską metė ir išvyko į Romą.
Veikiausiai tikėjosi, kad nuotolis apramins geismus, o griuvėsiai įkvėps naujiems profesiniams žygiams. Géricault pradėjo galvoti apie dešimties metrų drobę – joje ketino vaizduoti žirgų lenktynes, tyrinėjo Michelangelo (šis vėliau padarė jam nemažą įtaką). Tačiau reikalai klostėsi vangiai, dailininkas apsiribojo kukliais darbeliais, jautėsi prislėgtas, vienišas, nelaimingas. Atstumas negydė. Kai už poros metų Géricault grįžo namo, pirmiausia susirado Alexandrine. Pasimatymas nebuvo nekaltas: netrukus mylimoji pasakė, kad laukiasi.
Geriau nesvarstyti, ką juodu išgyveno. Senukas baronas (naudojęsis atskiru miegamuoju) iškart nustatė, kad ne jis vaiko „autorius“. Nežinia, kaip buvo tardoma Alexandrine, bet galiausiai kažkuris iš balandėlių prasitarė. Tarp Caruelo ir Géricault šeimų buvo amžiams iškastas karo kirvis. Skandalą (kokio nesapnavo nė Alexandre’as Dumas su Stendhaliu) šiaip taip pavyko užglaistyti. Naujagimis Georges’as Hippolyte’as buvo įregistruotas kaip nežinomų tėvų vaikas ir pateko į prieglaudą. Trisdešimt trejų metų tapytojo mylimoji buvo visam laikui ištremta į provinciją. Ji tapo dievobaiminga moterimi, kiauras dienas poteriavo ir sulaukė žilos senatvės (mirė devyniasdešimties), bet daugiau nematė nei Géricault, nei savo vaiko.
Gedulas
Sūnus gimė 1818 metais. Géricault jau kūrė „Medūzos plaustą“. Jo asmenine tragedija iš dalies paaiškinamas ir tas nesveikas entuziazmas, su kuriuo ėmėsi darbo. Vyras užsidarė dirbtuvėje, nusiskuto galvą. Atsiskyrėliu netapo, tiesiog ėmė kitaip gyventi: savigrauža, skausmingos dvejonės, kančios pasidarė įprasta būsena. „Mūsų žemiškos viltys ir aistros – tuščia iliuzija, kurios vaikomės. Jei pasaulyje ir yra vienas tikras dalykas, tai skausmas.“
Depresija nebuvo tam kartui. Géricault vis dažniau atrodydavo niūrus ir apatiškas, nevengdavo pasigerti; jo psichika irgi pašlubuodavo. Atsirado baisus netikėjimas savo jėgomis – kartais tai virsdavo anekdotu. Pasakojama, kad skulptorius Pradier, pamatęs vieną jo piešinį, nepagailėjo komplimento: „Tu didelis dailininkas ir tapsi tikru meistru!“ Tarė ir išėjo. O Géricault ėmė blaškytis. Ką jis norėjo pasakyti? Kodėl tas „meistras“ nukeltas į ateitį? Kodėl pagirtas piešinys, kuris toks nevykęs? Galiausiai tiek prisigalvojo, kad iškvietė Pradier į dvikovą, neva tas iš jo pasityčiojo…
„Vergų turgaus“, kitų epinių paveikslų apmatai rodo, kad Géricault apatija nenugalabijo talento, jis išties mokėjo tapyti. Tačiau paskutiniai žinomi Géricault paveikslai – kameriniai.
Jis buvo užsimojęs sukurti dar kelias milžiniškas drobes, kurios turėjo įrodyti, kad ankstesni genialumo blyksniai nebuvo atsitiktiniai. „Vergų turgaus“, kitų epinių paveikslų apmatai rodo, kad Géricault apatija nenugalabijo talento, jis išties mokėjo tapyti. Tačiau paskutiniai žinomi Géricault paveikslai – kameriniai.
Psichiatrinės medicinos pradininkas Étienne’as Jeanas Georget jam užsakė tuziną „diagnozių“ – atvaizdų, kurie taip ir vadinosi: „Pamišėlė“, „Kleptomanas“, „Epileptikas“ ir t. t. Tai labai geri portretai, bet tarsi atskiras kūrybos vingis. Sunkiai susiejamas su dailininku, kuris mėgino išjudinti inertišką prancūzų neoklasicizmą, buvo neprilygstamas judesio, gaivalo, konflikto, pastozinės tapybos meistras.
