„Plaukia sau dvi jaunos žuvys, sutinka seną, kuri linkteli ir sako: „Labas rytas, vaikinai, kaip vanduo?“ Jaunos žuvys plaukia toliau, o po kurio laiko viena atsisuka į kitą ir klausia: „Kas, po velnių, tas „vanduo“?“
Kartais pačias akivaizdžiausias ir svarbiausias tiesas sunkiausia suvokti. Tai atrodo siaubingai banalu, bet suaugusio žmogaus kasdienybėje banalybės kartais tampa gyvenimo ir mirties klausimu.
Atsikeliate, einate į darbą ir triūsiate ten 9-10 valandų. Dienos pabaigoje jūs pavargę, įsitempę ir vienintelis dalykas, apie kurį svajojate – grįžti namo, pavakarieniauti, porą valandų pailsėti ir pasistengti anksčiau nueiti miegoti, nes rytoj vėl anksti keltis ir vėl teks viską kartoti iš naujo. Staiga prisimenate, kad namie nėra maisto, nes paskutiniu metu tiek dirbote, kas nespėjote apsipirkti. Sėdate į automobilį ir važiuojate į prekybos centrą. Darbo dienos pabaiga, visur kamščiai. Jūs sugaištate marias laiko, kol nuvažiuojate, o parduotuvėje jau pilna žmonių. Visi skuba apsipirkti, jums į akis plieskia fluorescencinės lempos, skamba kažkoks kvailas popsas ir suvokiate, kad mažiausiai norite čia praleisti nors kiek laiko.
Bet negalite tiesiog išeiti. Esate priverstas vaikštinėti tarp ilgiausių lentynų, prasilenkinėdamas su miniomis pirkėjų, ieškodamas produktų ir manevruodamas vežimėliu tarp visų tų pavargusių ir skubančių žmonių. Aišku, aplink lėti kaip vėžliai senukai ir vaikai, užstojantys praėjimus – lieka tik sukąsti dantis ir mandagiai paprašyti jų pasitraukti. Pagaliau susirenkate viską, ko reikia vakarienei, o tada paaiškėja, kad, nepaisant vakarinio pirkėjų ažiotažo, dirba tik kelios kasos, todėl tenka stotis į ilgą eilę. Tai baisiai nervina, bet juk neišliesite savo apmaudo niekuo dėtai kasininkei.
Pagaliau prieinate prie kasos, sumokate už prekes, laukiate čekio, o jums sako: „Ačiū, kad pirkote“ tokiu balsu, kuris, atrodo, skamba iš po žemių. Paskui tenka vežtis maišus vežimėlyje iki purvinos mašinų aikštelės ir sugrūsti juos taip, kad stabdant niekas neiškristų. Ir slinkti per kamščius namo.
Būtent tokiose sekinančiose gyvenimiškose situacijose mes priimame svarbius sprendimus. Stovėdami kamščiuose ar braudamiesi pro minią prekybos centruose mes galime rinktis, į ką kreipti dėmesį, o į ką – ne.
Standartinis mąstymas mums pakiša mintį, kad visose šiose situacijose svarbiausias esu aš – mano nuovargis, mano alkis, mano troškimas kuo greičiau pasiekti namus, ir ima atrodyti, kad aplinkiniai tik ir taikosi man trukdyti, ir apskritai – kas jie man iš viso?
Pažvelkite, kaip dauguma jų atstumiančiai atrodo: koks tuščias jų žvilgsnis, kai jie stovi eilėse, kaip garsiai ir šiurkščiai jie šneka telefonu. Juk tai neteisinga: aš sunkiai dirbau visą dieną, aš alkanas, pavargęs ir negaliu atsipūsti dėl šitų kvailų žmonių.
Tokios mintys apima automatiškai. Toks mąstymas – tai gyvenimas autopiloto režimu, tai tikėjimas, kad esame visatos centras. Bet galima mąstyti ir kitaip. Įsivaizduoti, kad tame „Hummeryje“, kuris įžūliai išlindo prieš pat jūsų nosį, tėvas veža mažą sergantį sūnų į ligoninę, ir jis turi daugiau priežasčių skubėti, nei jūs. Ir tada pasirodo, kad ne jis jums trukdo, o jūs jam.
Mes galime rinktis, kaip vertinti situaciją: kas prasminga, o kas ne.
Taip mąstyti sunku, tam reikia valios ir pastangų, būna dienų, kad ir man, ir jums tai nepavyksta. Bet jei suvoksite, kad jūs pats renkatės, kaip reaguosite, gal kitaip pažvelgsite ir į tą storą ryškiai išsidažiusią tetulę tuščiu žvilgsniu, kuri eilėje rėkia ant vaiko. Gal ji ne visada tokia, gal ji tris naktis nemiegojo, budėdama prie nuo vėžio mirštančio vyro lovos. Mes galime rinktis, kaip vertinti situaciją: kas prasminga, o kas ne.
Suaugusiųjų kasdienybės mūšiuose nėra ateistų. Neįmanoma gyventi ir niekuo netikėti. Galime tik rinktis. Svarbiausia priežastis, dėl kurios mes renkamės, kuo tikėti (ar tai Jėzus Kristus, ar tai Alachas ar tai dar kokia nors dievybė ar etinių principų rinkinys) – tai suvokimas, kad jei tikėsime kažkuo kitu, tai mus pražudys.
Jei jūs meldžiatės pinigams ir daiktams – jei juose matote gyvenimo tikslą – jums niekada jų neužteks.
Jei jūs kaip šventovę garbinate savo kūną, grožį ir seksualinį patrauklumą – jums visada atrodys, kad estae nepakankamai patrauklus, o kai metai paliks jūsų kūne ir veide pėdsaką, jūs tiesiog milijonus kartų mirsite dar iki tol, kol jus palaidos.
Jei jūs garbinate valdžią – visada jausitės silpnas ir išsigandęs, ir trokšite vis daugiau valdyti kitus, kad galėtumėte suvaldyti savo baimę.
Jei jūs dievinate savo intelektą ir svajojate, kad jus laikytų protingu – jūs nuolat jausitės kvailiu ir apgaviku, kurį tuoj pat pričiups.
Viduje mes visi tai žinome – apie tai kalbama mituose, sakmėse, patarlėse. Tačiau sunku visas tas tiesas prisiminti kasdien. Tokie garbinimo objektai pavojingi tuo, kad dažniausiai jų nesuvokiame. Mus pamažu užvaldo standartinės nuostatos. Pasaulis jums nekliudys gyventi standartinio gyvenimo, valdomo valdžios ir pinigų, nes jį maitina baimė, panieka, nepasitenkinimas savimi, pasipūtimas ir savęs dievinimas. Mūsų kultūra išnaudojo šias jėgas, kad sukurtų turto, komforto ir asmeninės laisvės pasaulį. Laisvės būti vienišu miniatiūrinės karalystės mūsų kaukolėje valdovu. Tokia laisvė turi nemažai privalumų. Bet yra ir kitokių laisvių. Apie pačią vertingiausią laisvę jūs neišgirsite šiame pergalių, pasiekimų ir saviprezentacijų pasaulyje.
Tikroji laisvė reikalauja dėmesingumo, sąmoningumo, disciplinos,sugebėjimo iš tikrųjų rūpintis kitais ir aukotis dėl kitų – kasdien, diena po dienos, dirbant nereikšmingus, kasdienius darbus.
Tikroji laisvė reikalauja dėmesingumo, sąmoningumo, disciplinos,sugebėjimo iš tikrųjų rūpintis kitais ir aukotis dėl kitų – kasdien, diena po dienos, dirbant nereikšmingus, kasdienius darbus. Tai tikroji laisvė. O jos alternatyva – standartinis, neįsisąmonintas gyvenimas, vaikantis sėkmės ir nuolat kirbant jausmui, kad kažką be galo svarbaus turėjote, bet praradote.
Turbūt visa tai skamba ne itin džiugiai. Aišku, galite galvoti ir elgtis, kaip norite. Bet prašau jūsų: neatmeskite viso to, ką pasakiau, laikydami tai pamokslavimu. Aš kalbu ne apie moralę, religiją, dogmas ar globalias sąvokas, tokias, kaip gyvenimas ir mirtis. Tiesa iš didžiosios raidės – tai gyvenimas iki mirties. Kaip išgyventi iki 30 ar, galbūt iki 50 metų, nesvajojant paleisti sau kulką į galvą.
Kalbu apie paprastą sąmoningumą – suvokti, kas realu, kas iš tikrųjų svarbu, tačiau taip giliai slypi, kad vis reikia sau priminti: „Tai vanduo, tai vanduo!“
