Beveik aštuonis metus gyvuojanti, jau sugebėjusi sulaužyti bet kokios muzikos kanonus, ir apskritai išsiveržti iš bet kokių žanrinių rėmų grupė. Kartais esame įkalinti ties senomis ideologijomis, galbūt savaime, o galbūt kitų įtakos veikiami, ir šį izoliacionizmą yra bandoma išjudinti. Populiarių dalykų išdresiruotą lietuvišką tautą sukrečiantys, tai ir yra McLoud. Jei kažkas teigia, kad jie yra pakankamai radikalūs, „McLoud“ bando būti dar radikalesniais.
Pradėję nuo metal stiliaus, Lukas Malinauskas, Augustinas Vainius, Matas Srėbalius ir Justas Miculevičius save vadina aršios socialinės kritikos ekspertais, vieninteliais teatrališkos komedijinės muzikos atstovais, kurių gyviems pasirodymams Lietuvoje nėra lygių.
Sulig kiekvienu pasirodymu jie lyg magnetas pritraukia vis daugiau naujovių tuo pat metu išlaikydami individualų skambesį. Perėjimą į naują muzikalumo lygmenį atspindi naujausias albumas „Be pykčio“. Tai – neabejotina kulminacija grupės kūryboje, bylojanti apie gebėjimą tobulėti ir naujų galimybių paieškas.
Kristina Edita Krikščiūnaitė kalbina Luką Malinauską ir Justą Miculevičių.
– Jūs techniškai susikūrėte 2008 metais, ir nuo to laiko grupės sudėtis labai keitėsi. Dabartinių „McLoud'ų“ kolektyvas susiformavo 2014 metais. 2012 metais išleidote neoficialų albumą ,,Dvasinės lomkės‘‘. Kodėl tik 2015-ais metais išėjo jūsų debiutinis albumas?
– Tik dabar esame pakankamai profesionalūs, esame pakankamai pasiruošę pakalbėti apie temas, kurios mums įdomios ir yra aktualios ne tik mums. Tuo pačiu tai veikia kaip iniciatyvos trūkumas, prieš tai taip pat turėjome daug perspektyvos, tematika išliko, tačiau apie tai nebuvo išartikuliuota taip plačiai. Trūko tik iniciatyvos susiorganizuoti ir išleisti albumą. Tik vėliau į tai pradėjome žiūrėti kiek rimčiau. Ir su ,,Dievo nuleisti“ albumu mes uždarėme tą etapą.
– Suaugote, supratote, kas yra ir ko reikia šiuolaikinei generacijai, ir ,,Dievo nuleisti‘‘ tapo to apogėjumi. Kiek laiko blaškėtės, kol atradote savo muzikinį stilių, kuriuo dabar disponuojate?
– Tai tikrai buvo vienintelis apogėjus iki šiol. To, ką grojame, neįtalpintume į jokio muzikinio žanro rėmus. Visų pirma, mes prisistatome kaip socialinės kritikos grupė, kuri reiškiasi ir per muziką, ir per video medžiagą, gyvus pasirodymus. Jeigu vertintume iš muzikinio projekto pusės, tai nebūtų grupė, o pats projektas.
– Ar ,,Bučkis, Miau“, tokį kontraversišką pavadinimą turintis projektas buvo jūsų albumo pristatymo turas?
– Buvo planuotas tik rugsėjo 11-os dienos pasirodymas Vilniuje. Prie ,,Bučkis, Miau“ projekto dirbo apie 15-ka žmonių. Jis pasisekė, tad po koncerto Vilniuje surengėme vieną ir Kaune. Nesurinkome tiek publikos, kiek sostinėje, tad nusprendėme Vilniuje surengti dar vieną pasirodymą. Kol kas neplanuojame daryti kasmetinio ar kas kažkiek laiko vykstančio renginio ar festivalio. Tačiau šios idėjos neatmetame.
Mes prisistatome kaip socialinės kritikos grupė, kuri reiškiasi ir per muziką, ir per video medžiagą, gyvus pasirodymus.
Tai yra projekto „McLoud“ vienas iš produktų. Kuo mes džiaugiamės, kad mus koncerto metu apšildančios ir kartu su mumis grojusios grupės taip pat yra naujos, jaunos ir perspektyvios.
Anksčiau mes juokėmės iš įvairių festivalių, kurie koncentravosi į vieną žanrą, nes koncerte kiekvienas turėtų išgirsti nebūtinai visko, bet kažko plačiau. Todėl sugalvojome, kad mūsų metalo koncerte pasirodys reperis. Net ir norėdami groti su tokiomis grupėmis, kurios groja tokią muziką kaip mes, negalėtume, nes tokių apskritai nėra. Mes neturime rėmų, nesibodėjame žanrų.
– Ar galima jus vadinti alternatyvios muzikos atstovais? Ar tai būtų tas metaforiškas pjedestalas, ant kurio pakylate su savo gitaromis?
– Jei į mus žiūrėtume kaip į muzikinę grupę, mes muziką matome kaip kūrybą. O kūryba tampa apribota, jei yra sudedama į kažkokį žanrą, nes žanras yra tik viena iš priemonių kažką sukurti, tad tuomet mes priskirtume save prie populiariosios muzikos. Todėl ,,alternatyvi muzika“ nebūtų tikslu.
Esame grupė žmonių, kurie kritikuoja sociumą savo pasirinktomis priemonėmis. Ar tai pasirodymas scenoje, ar tai reklaminis klipas, įrašai socialiniame tinkle, kuriuos taip pat kuriame.
– Ką jūs norite pasiekti kritikavimo būdu? Žmones reikštis laisviau?
– Pabandykime sukonspektuoti. Iššaukti provokaciją, šokiruoti auditoriją, paskatinti išėjimą iš komforto zonos, kas kartu yra ir mokymosi zona, praplėsti akiratį žmonių, kurie ateina mūsų pasiklausyti.
Lietuva yra labai puiki šalis, mes labai ją mylime, bet ta bendroji masė turi nuolatos mokytis, patirti kažką naujo. Todėl mes, pasitelkdami visiškai popsines priemones, parduodame visiškai nepopsinį produktą, kuris neatitinka jokių standartų. Taip mes po truputį platiname suvokimo ribas.
– Kadangi jūsų projektas yra ganėtinai daugialypis, su visomis sugeneruotomis idėjomis ir specifiniais, kartais gana drastiškais jų įgyvendinimais, ar kada turėjote disonansą tarp grupės narių?
– Nesusipratimų neturėjome niekada. Tam galbūt ir buvo reikalingi visi tie metai iki ,,Dvasinių lomkių“ (2012) albumo. Visos idėjos atsirado natūraliai, kaip tai buvo nesugromuliuota, nesudėta į lentynėles, per tuos 7-ius metus, taip ir atkrito žmonės, kuriems tos idėjos nepatiko.
Buvome tam tikra draugų grupė, iš kurios ir gimė mūsų projektas. Skiriasi ir požiūris, ir amžius, tačiau yra viena idėja, sukurta paauglystėje, ir artikuliuojama iki šiol. Ir net nebekyla klausimų. Tai nesikerta su buitimi ar gyvenimu apskritai, nes visi esame pakankamai narsūs skelbti savo idėją. Viskas, ką skelbia „McLoud‘ai“ neprieštarauja nei vienai iš mūsų asmeninių idėjų.
– Tuomet pakalbėkime apie lyčių nelygybės idėją. Kodėl jūsų koncertų bilietai vyriškosios lyties atstovams kainavo brangiau nei moteriškosios?
Kūryba tampa apribota, jei yra sudedama į kažkokį žanrą, nes žanras yra tik viena iš priemonių kažką sukurti.
– Tai yra labai gerai pavykusi provokacija. Tai mums neša naudą, bet ne tik mums. Mes visi esame lankęsi visai nemažai metalo koncertų, ir nesame matę auditorijų, kuriose būtų tiek pat vyrų, kiek ir moterų, nes dažniausiai tai būna vyrai. O pas mus yra 50/50. Įsigyvendina lygybė.
Kitas dalykas – mes tikrai pirmą kartą išgirdome, kad vyrai Lietuvoje skųstųsi diskriminacija. Ir ne vieną kartą, net su realiais grasinimais. Tai yra fiksuojamas faktas, kai su kažkuo yra elgiamasi neteisingai, ir tai, kad skundžiasi – nėra blogai. Kažkuria prasme mes pasirinkome būti atpirkimo ožiais.
Mes norėjome paskleisti idėją šioje šalyje, kuri dar neseniai buvo homo sovieticus, todėl turėjome susilaukti dėmesio. Sulaukėme grasinimų lygių teisių komisija, tačiau nežinome, ar liaudis kreipėsi, ir ar toks mūsų gestas apskritai yra pakankamas pagrindas tam.
– Jūsų naujasis albumas. Kokia yra pagrindinė jo koncepcija?
– Pavadinimas ,,Be pykčio“ iškarto „užmeta“ dviprasmiškumą. Tie, kurie yra girdėję mus prieš tai, kartais įvardija mus kaip ypatingus agresorius, ypatingai ekstremalią grupę, būtent dažniausiai dėl tekstų . Mes sukuriame kontrastą, dėl to, kad tai, kas kartais iš pirmo žvilgsnio atrodo nelogiška, priverčia susimąstyti.
Mūsų tekstai gali būti dvejopo pobūdžio, nes dalyje albumo yra senieji Andriaus Kaniavos jaunesniojo, kuris mus paliko, tekstai, kuriuos puoselėjame, ir mūsų socialinių idėjų perėjimas į naują, kitokį lygmenį. Temos: prostitucija, prastas humoro jausmas, marozai, muzikinio skonio klausimai.
Doram katalikui mes atrodytume, galbūt, užsiimantys šventvagyste, nes iš dalies bandome atsakyti į ,,Jeigu aš būčiau Dievas“ klausimą, nors stengiamės neliesti su religija susijusių problemų. Nors homoseksualizmą propaguojame, apie tai kalbame, nes tai yra visiškai prigimtinis žmogaus pasirinkimas. Jau dabar kalbame apie žmogišką, o ne teisinę ar socialinę pusę. Rytų Europa dar to nesupranta.
– Ar nebijote, jog mūsų konservatyvioje šalyje galite susilaukti labai didelio pasipiktinimo?
Mūsų koncerte kiekvienas turi teisę elgtis taip, kaip nori, o mes galime leisti sau nepakenkiant kito laisvei deklaruoti savo laisvę.
– Mes į visus žmones, ar jis būtų neįgalus, ar homoseksualus, žiūrime kaip į eilinius piliečius. Mes juos mylime tokius, kokie jie yra, ir kalbų apie nelygybę nepropagavome dėl šlovės ar reklamos, tačiau tokio rezultato sulaukėme.
Mes nesakome homoseksualiems žmonėms, kad jie yra šaunuoliai, būkite tokiais, kokie esate, to net nereikia. Mes dainuojame žmonėms, kurie tam nepritaria, kad jie kvailiai. Esame labai radikalioje, liberalioje pozicijoje ir tokioje liksime. Mes skleidžiame daugiau neigiamos emocijos, nei teigiamos, tačiau per gyvus pasirodymus išeina atvirkščiai. Muzika, ir apskritai kūryba, mūsų nuomone, nėra podiumas.
Ten negali būti gėrio, nes iškart kyla asociacija su rusų laikais, kai scena buvo naudojama tokiam gėriui, kaip melžėjos apdovanojimui. Tai turi būti analizės vieta. Nesame priešiški ir asmenims, kuriuos galėtume pavadinti tuštučiais, kurie ateina pasilinksminti, geriau tegul tai daro pas mus, negu Brodvėjuje.
– Ar sutiktumėte su tuo, kad jūs, kaip grupė, ieškote ne galimybių, o garantijų?
– Abiejų. Mes susikuriame galimybes. Labai seniai dirbame pagal sistemą, kad mums pasiūlytų vietą. Idealiausia groti būtų „Karklės“ festivalyje ant mini stage‘o. Naktį. Kreipiame dėmesį į tai, ką mums siūlo, kur, ir už kiek. Žmones renkasi mus, ne mes juos. Jei niekas mūsų neribotų, mes atvežtume Ameriką į Lietuvą. Kokybę ir idėjas.
Mūsų koncerte kiekvienas turi teisę elgtis taip, kaip nori, o mes galime leisti sau nepakenkiant kito laisvei deklaruoti savo laisvę. Pavyzdžiui, išsinuoginti vakarėlyje, jei mes esame jo organizatoriai, ir jei tu atėjai į jį, ir tavęs tai netenkina, tu tiesiog išeini. Mes mylime pasaulį, mylime žmones, ir tai darome dėl jų.
