Regis, jau laikas būtų suprasti, kas svarbiausia mūsų žemės ūkyje. V.Putino Rusija iki šiol bent dukart per metus stabdydavo lietuviškų pieno produktų importą. Bet nei valdžios alchemikai, nei visuomenė taip nieko ir nesuprato.
Kaip buvo, taip liko ir po Rusijos sankcijų: jei gaisras, tai iš pieno rūmų turime visi viską metę gelbėti tik 4 didžiąsias bendroves.
Nė vienas ministras, viceministras ar Seimo narys nepaklausė ponų iš žvaigždžių, sūrių, žempienų ar Vilkyškių: mielieji, o prieš lįsdami į neprognozuojamą V.Putino rinką, ar atsiklausėte Vyriausybės? Ir ar klausėte mokesčių mokėtojų nuomonės, prieš kišdami didelius pinigus už savo reklamą į „Piervyj Baltijskij“ ir kitus Kremliaus propagandos ruporus, šitaip apmokėdami jo propagandą Lietuvoje?
Ar klausėte mokesčių mokėtojų nuomonės, prieš kišdami didelius pinigus už savo reklamą į „Piervyj Baltijskij“ ir kitus Kremliaus propagandos ruporus, šitaip apmokėdami jo propagandą Lietuvoje?
Jei mes, mokesčių mokėtojai, savo pinigais turime dabar gelbėti jūsų pelnus, tai, kaip akcininkai de facto, turėtume teisę ir spręsti, ar leisti jums už mūsų pinigus apmokėti Kremliaus propagandą?
Niekas to nepaklausė. Nepaklaus. Nepasakys, kad svarbiausia dabar – ne tos keturios didžiosios bendrovės, o Lietuvos ūkininkas. Ta ir taip jau beišnykstanti klasė, kai kalbame apie pieno ūkius ir gyvulininkystę.
Šiems ūkiams pieno bendrovės (ten, kur galėjo), pasinaudojusios Rusijos sankcijomis, jau sumažino įkainius, nors pirmojo pusmečio perdirbėjų pelnai nebuvo mažesni nei pernai.
Jei galvijų ir pieno ūkiai dabar, verčiami Rusijos sankcijų ir savų perdirbėjų, pereis į augalininkystę ir ims auginti kviečius, atgal jų iš ten už jokius pinigus nebeiškrapštysi. Išnykus ūkininkams, auginantiems jaučius ir melžiantiems karves (paskutinė karvė, jei taip eisis, ir be Rusijos sankcijų Lietuvoje būtų papjauta po 29 metų), metalo krūva virs ir keturios didžiosios pieno bendrovės.
Tai kodėl jos taip netoliaregiškai elgiasi? Regis, be valdžios alchemijos, egzistuoja ir verslo racionalizatoriai, kai svarbu bėra tik šių metų grynasis pelnas, o po metų kitų – nors ir tvanas.
Politinės alchemijos pavyzdžių – per akis. Kažkas Seime svarstant Rusijos sankcijų reikalą postringavo, kad turėtume ant lietuviškų pieno produktų klijuoti baltarusiškas etiketes, ir taip toliau eksportuoti į Rytus.
Atleiskite, mieli ponai, bet tai – ne valdžios, o verslininkų, kuriuos neretas vis dar vadinate spekuliantais, reikalas. Jei galės, verslininkai tai padarys ir be jūsų, o jei manote, kad nėra kam, yra išeitis – mandatą ant stalo, kuriate uabą ir pirmyn į Baltarusiją. Pavyzdžiai įkvepia: per pirmuosius penkis šių metų mėnesius Baltarusija į Rusiją eksportavo savo citrinų, bananų, ananasų, midijų ir kalmarų už 9 mln. Lt.
Ką tada daryti valdžiai? Pirmiausia netrukdyti verslui veikti.
Ką tada daryti valdžiai?
Pirmiausia netrukdyti verslui veikti. Vietoj mušimosi į krūtinę tuos Seimo vyrus ir moteris, kurie, gailėdami (o gal tik norėdami įtikti kokiai nevyriausybinei organizacijai) ne tik kačiukų ir žvirbliukų, bet ir mėsai auginamų jautukų, pasiūlė uždrausti ritualinį galvijų skerdimą, galima prikalti prie gėdos stulpo kurioje nors konservatorius labiau už Dievą tikinčioje bažnyčioje.
Antra, nesvaidyti mokesčių mokėtojų pinigų tiems, kurių pelnai bent trejus metus buvo solidūs. Bet svarbiausia, tai prieš kuriant žmonėms iliuzijas, valdžios alchemikai turėtų bent pagalvoti, ar jos turi bent teorinę galimybę tapti kūnu.
Kai prezidentė sako, kad Jurbarką su maišais sūriui, dešroms ir kindziukui nešti atgalios į sankcijų ištuštintą sritį tuoj tuoj užplūs išbadėję Karaliaučiaus rusai, vieni, kaip Jurbarko meras, tuo patiki. Tačiau, ką daryti netikintiems, kad Jurbarkas taps intensyvios pasienio prekybos sala? Tiems, kurie moka naudotis žemėlapiu ir neranda, pro kur tie rusai tiesiai į Jurbarko krautuves lėks? Į Pagėgius, Šakius, Vištytį, Kybartus, taip, tiesus kelias, bet į Jurbarką?
Tačiau net ir į Kybartus ar Pagėgius ko tiems rusams važiuoti, jei iki šiol jie sūrio, mėsos ar daržovių traukdavo į Geldapę, Elblingą, Branievą ar Bartošycę?
Jei Karaliaučiaus rusai maisto pirkti iki šiol važiuodavo į Lenkijos pasienio miestelius, o ne į Lietuvos, kodėl dabar turėtų būti kitaip? Lenkijoje maistas yra kone 40 proc. pigesnis nei Karaliaučiuje. Dabar, atsiradus maisto produktų deficitui Rusijoje, skirtumas dar didės.
Be abejo, vienas kitas rusas atvažiuos ir į Kybartus, Pagėgius. Tačiau dauguma rusų, kaip važiavo, taip ir toliau važiuos apsipirkti į Lenkiją. Nes į Lenkiją apsipirkti maisto važiuoja ne tik rusai, bet ir lietuviai iš Lazdijų, Marijampolės, Kalvarijos ir Vilkaviškio savivaldybių.
Faktai kalba Lenkijos, o ne Lietuvos naudai. Vien per praėjusį savaitgalį Rusijos-Lenkijos sieną kirto 19 tūkst. rusų automobilių – dešimtadaliu daugiau, palyginti su ankstesniu savaitgaliu. Ar Lietuvoje toks papildomas rusų antplūdis užfiksuotas?
Be abejo, vienas kitas rusas atvažiuos ir į Kybartus, Pagėgius. Tačiau dauguma rusų, kaip važiavo, taip ir toliau važiuos apsipirkti į Lenkiją. Nes į Lenkiją apsipirkti maisto važiuoja ne tik rusai, bet ir lietuviai iš Lazdijų, Marijampolės, Kalvarijos ir Vilkaviškio savivaldybių.
Todėl, kad Suvalkuose, palyginti su Lietuva, maistas daug pigesnis. Lenkija daržovėms, mėsai ir kitiems maisto produktams taiko juokingą 4-6 proc., o mes – 21 proc. PVM. Penkerius metus Lietuvos biudžetas dėl to praranda šimtus milijonų litų. Bet mes – nesvarbu, ar konservatoriai, ar socialdemokratai valdžioje, kaip ožiai laikomės savo: negi lietuvis finansų ministras pripažins, kad lenkas už jį protingesnis?
Laikysimės net ir dabar. Burdami iš 21 proc. PVM tirščių klestėjimą Jurbarkui ir toliau veždami savo pinigus į Suvalkus. Ypač po euro įvedimo ir Rusijos sankcijoms vis labiau pasireiškiant.
Racionalizatoriai okupacijos metais buvo net labai gerbiami. Graži ta valdžios alchemija. Tik nenaudinga.
