Kaare Jensenas iš Harvardo universiteto ir Maciejus Zwienieckis iš Kalifornijos universiteto palygino 1925 medžių rūšis, kurių lapų dydis siekia nuo vos kelių milimetrų iki daugiau kaip metro ilgio, ir nustatė, kad labiausiai savo dydžiu skiriasi gana žemų medžių lapai, rašo NewScientist.com.
K.Jensenas mano, kad to paaiškinimas slypi augalo medžiagų apytakos sistemoje. Lapuose pagaminamas cukrus paskirstomas pro vamzdelio formos ląstelių tinklą, vadinamą floema. Kuo didesni augalo lapai, tuo greičiau cukrus pasiekia likusį augalą. Tačiau floema stiebe, šakose ir šaknyse veikia kaip butelio kamštis. Galiausiai pasiekiamas taškas, kai toliau augdami lapai imtų tiesiog švaistyti energiją. Aukšti medžiai šią ribą pasiekia tuomet, kai jų lapai dar maži, nes cukrus turi judėti per tiek daug kamieno, kad pasiektų šaknis, o tai sukuria didesnį susigrūdimą.
K.Jenseno lygtys, apibūdinančios ryšį, rodo, kad medžiams augant, neįprastai dideli ar maži lapai miršta. Lapų dydžių skirtumai išnyksta pasiekus maždaug 100 metrų aukštį. Panašu, kad aukštesni medžiai negali išauginti gyvybingų lapų. Tai galėtų paaiškinti, kodėl aukščiausios Kalifornijos sekvojos augti nustoja pasiekusios 115,6 metrų.
