Supervulkanų suaktyvėjimas mokslininkams buvo sunkiai nuspėjamas, nes iki šiol naudotas modelis, pagrįstas mažesniais išsiveržimais. Tačiau Ženevos universiteto profesorius Luca Caricchis ir jo komanda pasitelkė modeliavimus bei simuliacijas ištirti kuo daugiau vulkano išsiveržimo veiksnių: nuo kylančios magmos šilumos, iki jėgos, reikalingos pralaužti magmos ertmės viršų.
Rezultatai parodė, kad maži ugnikalniai, pavyzdžiui Italijos Strombolis, išsiveržia, kai išsilydžiusios uolienos kyla iš žemės gelmių ir tuomet įstringa požeminėje ertmėje tol, kol susidaro pakankamas slėgis proveržiui į paviršių. Tačiau ertmės, kuriose kaupiasi magma didžiuosiuose vulkanuose, yra per daug didelės susidaryti tokiam slėgiui. Vienas iš pavyzdžių yra po Jeloustouno nacionaliniu parku tūnantis supervulkanas, pastarąjį kartą išsiveržęs prieš 2 mln. metų.
Kaip teigia Ženevos universiteto mokslininkai, šio tipo vulkanų gelmėse išsilydžiusios uolienos kaupiasi tol, kol absoliutus plūdrumas sukuria kitokio tipo slėgį. Jo dėka, magmos ertmės paviršius pirmiausia įtrūksta ir atsiveria, o tada įvyksta išsiveržimas.
Profesorius L.Caricchis ir jo bendradarbiai taip pat nustatė, kokio dydžio magmos ertmės teoriškai gali egzistuoti. Maksimalus neišsiveržusio ugnikalnio magmos kameros dydis priklauso nuo balanso tarp jos storio ir horizontalios apimties. Didžiausias galimas magmos ertmės plotis būtų apie 90 kilometrų, o tūris - apie 35.000 kubinių kilometrų. Joje tilptų septynis kartus daugiau magmos negu buvo išstumta per didžiausią žinomą išsiveržimą, vykusį prieš 28 mln. metų ir suformavusį La Garita kalderą.Kaldera – tai plati stačiašlaitė dauba ugnikalnio viršūnėje, susidariusi, sprogus užsikimšusiai kalderos tipo ugnikalnio stemplei arba įgriūnant ugnikalnį sudarančioms uolienoms.
Skirtingų dydžių vulkanų veikimo principų išskyrimas padės mokslininkams ateityje tiksliau nuspėti jų išsiveržimo galimybes bei mastą.
