Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Duomenų žurnalistika ir Tiesioginė prieiga

Žurnalistika – ne tik misija, bet ir verslas.
Tomo Urbelionio/BFL nuotr. / Žurnalistika – ne tik misija, bet ir verslas.
Šaltinis: Nezinau.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Retą tenkina šiandieninė žiniasklaida. Kai pakalbinu žmones aplink apie žurnalistus, nieko gero neišgirstu – replikų tonas būna nuo paniekos iki neišsipildymo liūdesio.

Bakstelėjimas pirštu į vieną kitą doriau dirbantį žurnalistą negelbėja, tik paryškina bendro fono pilkumą. Žiniasklaidos ir žurnalistikos nuosmukio priežasčių yra daug, bet neketinu jų čia vardinti. Rezultatas akivaizdus, beje, ne tik Lietuvoje. Prancūzijoje atlikto tyrimo išvados irgi labai aiškios: „Digital Natives don’t trust politicians, social institutions, the media or corporations“ (liet. skaitmeninės kartos žmonės nepasitiki politikais, valdžios institucijomis, žiniasklaida ar korporacijomis).

Nepasitikėjimas aiškus, bet dėl jo žinių sklaida nesustos. Tačiau ji gali keistis, kaip gali keistis žmonių santykis su valstybės gyvenimo informacija ir su politikais.

Duomenų žurnalistika

Pirma įdomi naujiena žurnalistikos pasaulyje – duomenų žurnalistika. Kas tai? Tai viešai prieinamų valstybinių, komercinių ir įvairiausių kitų duomenų bazių analizė, siekiant jose rasti svarbios informacijos. Tai kova prieš filtrus.

Juk kai pagalvoji, visą informaciją šiaip iš žiniasklaidos gauni jau prafiltruotą: kažkas apibendrina statistiką, kažkas paaiškina pinigų skirstymo subtilumus, kažkas paaiškina, dėl ko šalyje didėja kainos ar mažėja gyventojų pajamos. Paaiškina savaip – taip, kaip patogu aiškintojui. Žurnalistas labai retai būna pirminis tokios informacijos šaltinis – jis ją jau gauna apvirškintą iš statistikos tarnybų, politikų, verslininkų, įvairių organizacijų atstovų ir pan. Žinoma, žurnalistas gali tikrinti skaičius ir jų paaiškinimus, bet tai retai vyksta – žinia dažniausiai perduodama toliau, auditorijai.

Duomenų žurnalistika yra viešai prieinamų valstybinių, komercinių ir įvairiausių kitų duomenų bazių analizė, siekiant jose rasti svarbios informacijos. Tai kova prieš filtrus.Dabar smalsūs žmonės atrado, kad visiškai nebūtina pasitenkinti tokia redaguota informacija. Dėl įvairių institucijų skaitmenizavimo, viešumo ir e-valdžios procesų labai palengvėjo prieiga prie tiesioginio duomenų šaltinio – duomenų bazių ir išsamių, neapibendrintų statistikos ar tyrimų ataskaitų. Kiekvienas norintis gali pasikinkyti analizės algoritmus ir imti ieškoti jose platesnių atsakymų. Tam net nereikia būti žurnalistu. Lietuvos aukštosiose mokyklose, kiek man žinoma, kol kas net nėra duomenų žurnalistikos kurso – visi mes esame vienodai nepasirengę dirbti su pirminiais šaltiniais, išskyrus nebent… programuotojus. Štai jums ir sąsaja tarp IT ir bohemiškosios žurnalistikos.

Populiariausia duomenų žurnalistikos išraiška – įvairiausios diagramos ir schemos. Kas slypi po fraze „nesurinkti mokesčiai“, pavyzdžiui. Duomenų analizės profesionalai dažnai perspėja, kad toks pateikimas klaidina, bet jis tikrai yra geresnis, nei pora atrinktų ir „patvirtintų“ skaičių, kurie tinka valdžiai, partijai ar šiaip kokiai grupei. Iškasti tuos skaičius, sugrupuoti, susieti skirtingose duomenų bazėse, atlikti analizę ir pateikti aiškiai bei neiškraipant esmės – sudėtingas, bet didelį pasitenkinimą teikiantis dalykas. Juk iš esmės tyrėjas tampa originalios, svarbios, gausiai cituojamos informacijos šaltiniu.

Jei duomenys apskritai būna pateikiami viešai, tai jie būna pateikiami visiems – ne tik žiniasklaidai. Tuo užsienyje jau spėjo pasinaudoti aktyvesni tinklaraščių autoriai. Anksčiau kaltinta tradicinės žiniasklaidos skelbiamų temų pergromulavimu „socialinė žiniasklaida“ tampa originalių žinių šaltiniu, netgi atsvara tam, ką dažnai piliečiai laiko žiniasklaidoje skelbiama dezinformacija. Išskirtiniais atvejais žmonės netgi paskelbia slaptą, kitiems nepasiekiamą informaciją (WikiLeaks), bet netgi dabar viešai prieinamuose duomenyse galima rasti daugybę atvirai neskelbiamų dalykų arba atsekti tam tikrų procesų priežastis.

Duomenų žurnalistika, žinoma, patraukli ir progresyvesnei žiniasklaidai – Vakaruose universitetai vienas po kito skelbia naujas duomenų žurnalistikos programas. Šalia, manau, turėtų būti ir etikos kursas apie manipuliavimo duomenimis pavojus.

Taigi kova su filtrais prasideda, bet duomenų žurnalistika nėra vienintelis jos būdas. Kitas, gerokai paprastesnis, bet nebūtinai lengvas kelias yra

Tiesioginė prieiga

„Tiesioginė prieiga“ (angl. direct access) tėra tik viešumo principų pavadinimas internete. Nevyriausybinės organizacijos, pavyzdžiui, Transparency International, daugybę metų bando didinti valstybės turimų duomenų viešumą. Viešumo link ragina judėti ir kai kurios Europos Sąjungos iniciatyvos. Niekaip kitaip neatsirastų viešai prieinamos duomenų bazės, kuriomis remiasi jau minėta duomenų žurnalistika.

Su kai kuria informacija žmonės gali susipažinti tiesiogiai, be analizės. Tarkime, yra projektas KąVeikiaValdžia, kuriame kiekvienas norintis be tarpininkų gali sekti, kas dedasi Seime, Prezidentūroje, Vyriausybėje, ministerijose. Duomenų srautas ten milžiniškas, tačiau svetainė suteikia įrankius ją atrinkti. Pavyzdžiui, projekto idėjinis vadovas ir programuotojas Emilis man buvo paruošęs per RSS prenumeruojamą paiešką apie visus dokumentus, susijusius su autorių teisėmis. Naudodamasis ja aš esu nuolat informuojamas apie tai, kas pateikia naujas įstatymų pataisas, koks yra jų turinys, ką apie tai diskutuoja Seimas (iš Seimo stenogramų) ir daugelį kitos informacijos. Užklausą nesudėtinga pasidaryti pačiam – kad ir RSS srautą apie žiniasklaidą, žurnalistiką ir etiką (1041 rezultatas šiuo metu).

Šiek tiek pasėdėjęs prie KąVeikiaValdžia srauto, net nebūdamas politikos entuziastas, sugalvojau keletą pritaikymo sričių: „persekioti“ savo išrinktą deputatą, gaudyti „auksines“ frazes iš Seimo diskusijų (panašiai kaip iš žiniasklaidos parenka Artūras Račas) – galima net atskirą tinklaraštį joms sukurti, bandyti atsekti kokio nors kontraversiško įstatymo ar potvarkio iniciatorius.

Tiesioginė prieiga nėra vienpusė. Lygiai taip, apeinant „laiškus redakcijai“ galima bandyti kabintis politikams į atlapus, ypač mūsų išrinktiems. Gal jau esate pažįstami su Kerniaus projektu-pilietine akcija „Neišduok!“: joje bet kuris Lietuvos pilietis gali nusiųsti politikui laišką, iliustruotą paveikslėliu „neišduok!“. Tiesa, adresai automatiškai neužpildomi – juos iš pateiktų svetainių nuorodų reikia susirasti patiems. Netrukus turėtų atsirasti naujas projektas, kuriame kiekvienas mūsų galėsime tiesiogiai parašyti visiems mus atstovaujantiems politikams – Seime, savivaldybėse, seniūnijose.

Taip, aš žinau, kad daugelis iš mūsų bodisi tuo ir ko gero nė nebandys pasinaudoti. Politikais tikriausiai nepasitikime dar labiau nei žiniasklaida. Bet toks įrankis vis tiek svarbus. Kartu su monitoringu jis net ir nemasiškai naudojamas yra šioks toks spaudimo įrankis valdžiai. O jo, to spaudimo, jai realiai labiausiai ir trūksta.

Nezinau.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT