Nustebai sulaukęs pasiūlymo vaidinti?
Kažkada filmų scenaristui Jonui Baniui, geram draugui nuo „Dangaus“ laikų, juokaudamas užsiminiau, kad kada nors ir mane galėtų į kokį filmą įkišti. Jis juokais pažadėjo. Kai feisbuke pranešė, kad rašo scenarijų antrai filmo „Valentinas vienas“ daliai, brūkštelėjau: „Tai kaip su senais pažadais?“ Tai tikrai buvo tik pokštas, juokas! O Jonas ėmė ir atrašė: „Ar tikrai turėsi noro ir laiko?“ Žinoma, turėsiu! Tada jis pažadėjo ką nors parašyti ir man. Aišku, nenusprendė to pats vienas – pasitarė ir su režisieriumi, ir su prodiuseriais. O aš, kaip ir dera, ėjau į atranką, skaičiau režisieriui, vaidinau.
Į atranką ėjai su dideliu jauduliu?
Tai ne tas pats, kas atranka Londone. Beveik visi aplinkui – pažįstami, dėl to jaudulys tik didesnis. Žmonės jau susidarę išankstinę nuomonę: jis – dainininkas, joks aktorius. Bet ateini, darai, ką liepia, stengiesi per daug neišsišokti, ir viskas pavyksta. Regis, patikau – kitaip ir Jono Banio scenarijus nebūtų padėjęs...
Filme vaidinsiu save patį. Aš būsiu aš, ir tai turbūt dar sunkiau. Tai netgi pavadinčiau gana drąsiu žingsniu, nes filme iš manęs žiauriai lazdavojamasi. Filmuojantis ne kartą pagalvojau: „Oho, kaip riebiai!“ Kita vertus, labai gerai (šypsosi). Mėgstu pats iš savęs pasišaipyti, pasijuokti. Žinoma, mėgstu ir iš kitų, bet saviironija dar niekam nepakenkė.
Viena yra šaipytis iš savęs, visai kas kita, kai tai daro kiti. Juolab kad filmą „Valentinas už 2rų“ žiūrės pilnos salės žmonių, vertins, juoksis...
Neįsižeidžiau, nesupykau, vadinasi, viskas gerai. Dabar jau kitų reikalas įsižeisti arba ne. Kas žino, galbūt mano močiutė pažiūrės filmą ir sakys: „Kodėl, vaikeli, iš tavęs tame filme taip šaipomasi?“ O man reikės aiškinti: „Močiute, juk visa tai – netikra...“
Ir režisierius Evaldas Kubilius, ir prodiuseris Donatas Ulvydas klausė, ar ne „per riebiai“, ar aš su viskuo sutinku. Man viskas tiko. Sekso scena – irgi (juokiasi)...
Būčiau nustebusi, jei scenarijuje tau nebūtų buvusi numatyta meilės scena, – juk kažkas turi dailiosios lyties žiūroves priversti alpti.
Gal pasirodysiu šiek tiek nekuklus, bet, manau, tai bus viena gražiausių sekso scenų, nufilmuotų lietuviškame kine. Tiesiog taip galvoju (juokiasi). Žinoma, šiek tiek perdedu, bet tai bus gražu. Su partnere aktore Karina Stungyte vos susitikę atrankoje pajutome vienas kitam simpatiją, abu esame laisvi, niekam neįsipareigoję, todėl susitvarkyti su, regis, tokia „baisia“ scena buvo lengviau.
Nuvažiavome į Žemaitkiemio dvarą filmuoti, nufilmavome pirmąją „pamainą“, o atsikėlus filmuoti antrosios man ir sako: „Tai ką, šiandien – didžioji scena!“ Klausiu: „Kokia?“ – „Sekso!“ – „Ką?!“ Visai buvau ją pamiršęs. Scenarijuje nebuvo parašyta, kaip viskas turi vykti, bet buvo žmonių, kurie mums su Karina patarinėjo, aiškino, ką daryti. Buvo juokinga. Daug juokėmės, nes tai – vienintelis dalykas, kuris leidžia atsipalaiduoti, pašalinti įtampą. Net keista, kad šią sceną nufilmavome taip greitai, o režisierius liko patenkintas.
Meilės scena, matyt, buvo įkvepianti – juk ryšys su Karina nenutrūko ir po filmavimų.
Išties tapome geri draugai.
Tėvus ir močiutę perspėjai, kas jų laukia nuėjus į premjerą?
Mamai netgi pasakiau, jog nežinau, ar norėčiau, kad ji žiūrėtų. O ji tik nusistebėjo: „Negi ten viskas taip baisu? Negi ten bus kas nors, ko nesu mačiusi?“ Manau, ji tikrai nueis pažiūrėti. Jei tai būtų filmas „Gėda“ su Michaelu Fassbenderiu, vargu ar galėčiau sėdėti per premjerą šalia mamos (juokiasi).
Sakei, kad filmuotis meilės scenoje neturint įsipareigojimų lengviau. O jei jų turėtum, ne su visais režisieriaus nurodymais sutiktum?
Manau, daug kas priklausytų nuo mylimo žmogaus, bet pats tai priimu tik kaip profesijos, darbo specifiką. Su kolegėmis bučiuotis scenoje man teko ne kartą. Kartais trumpą akimirką trunkantis bučinys gali atrodyti net intymesnis už ilgai filmuojamą su visais „stop!“ ir „važiuojam!“ meilės sceną kine.
Jei reikėtų, net ir plikas radiatoriumi prisidengęs Vilniaus gatvėmis palakstytum?
Žinoma! Jei to reikalautų vaidmuo, jei mano personažas šitaip elgtųsi – kodėl gi ne. Seniai atsikračiau baimių. Teatro studijos ir patirtis labai padėjo. Jau mokantis Anglijoje kolegos sakė, kad esu drąsus. Mano profesijoje drąsos reikia, tik per daug jos turėti nėra gerai. Visada reikia jausti ribą ir nebijoti pasakyti, jei abejoji režisieriaus sprendimu, nebijoti turėti savo nuomonę. Geras aktorius yra protingas aktorius. Tiesa, šį kartą aš labiau klausinėjau, ką ir kaip man daryti, – juk debiutas. Laimei, manęs niekas nevertė daryti to, ko būčiau nenorėjęs. O ir neturėdamas patirties galėjau šį tą patarti, nes juk kas geriau už mane galėtų žinoti, kaip tam tikroje situacijoje elgtųsi ir ką pasakytų Vaidas Baumila (juokiasi).
Esi kinomanas. Kokio žanro filmus mėgsti?
Turbūt mėgstamiausias mano filmas yra „Žmogus su randu“. Dar – Francio Fordo Coppolos „Krikštatėvis“, patinka Martino Scorsese kūryba. Romantiškos komedijos, tokios, kokia yra „Valentinas už 2rų“, turbūt nebūtų pirmas mano pasirinkimas, bet ir tokius filmus pasižiūriu. Patinka gera fantastika, bet ir mėgstu gyvenimiškus filmus, kuriuose narpliojama pasaulio prasmės tema ir kurie turi stiprų moralą.
Iš tikrųjų norėčiau atsikratyti romantiko įvaizdžio, man patinka charakteringi vaidmenys. Bet manyje režisieriai mato romantiką – nieko nepadarysi.
