Ryte atkulniavusi į biurą patekau į tornado sūkurį. Įpykusi prižiūrėtoja, lyg vesdama sušaudyti, į vieną eilę surikiavusi kambarines rusiškai kažką pasakojo ir retkarčiais vis riktelėdavo. Šį pokalbį nesuprantančioms rusiškai į rumunų bei ukrainiečių kalbas vertė kitos prižiūrėtojos.
„Što eto? Eto kartačka. Katoraja včera našli kartu?“ – rėkavo latvė prižiūrėtoja, kiekvienai kambarinei pernelyg arti veido prikišdama auksu tviskančią „American Express“ banko kortelę, ant kurios buvo užrašyta kažkieno pavardė. Aš supratau tik tiek, kiek buvo galima numanyti – kažkas rado kortelę, tačiau apie ją nepranešė, o dabar dėl to kenčia visos.
Pagarbos darbuotojams nerasi nė su žiburiu
Aprimusi moteriškė toliau rusiškai bėrė, jog šiandien – ypatinga diena, mat viešbutyje lankosi jo savininkė. Viskas turi būti itin tvarkinga, nes šeimininkė tikrinsianti darbuotojas ir viską, ką tik įmanoma. Ši žinia ne juokais sutrikdė kambarines. Visos ėmė nejaukiai blaškytis, veiduose atsispindėjo nerimas, o kelioms pradėjo drebėti rankos.
Norite mesti, tai ir meskite, niekas čia jūsų nelaiko. Tik įdomu, kur jūs rasite lengvesnį darbą nemokėdamos kalbos ir būdamos tokio amžiaus.
Dvi vyresnio amžiaus moterys kažkodėl apsiašarojo ir pagrasino mesiančios darbą, nes sąlygos čia – nepakeliamos.
Negana to, kad per 20 minučių reikia išblizginti visą viešbučio kambarį su vonia, už tai dar kasdien gauna barti. „Norite mesti, tai ir meskite, niekas čia jūsų nelaiko. Tik įdomu, kur jūs rasite lengvesnį darbą nemokėdamos kalbos ir būdamos tokio amžiaus“, – paniekinamai tėškė prižiūrėtoja ir baigusi prakalbą tarsi didžiuodamasi tuo, ką pasakė, garsiai nusijuokė ir užbaigė neetišku epitetu: „nu, bet ir durnės“.
Aš prisišliejau prie savo mokytojos Olgos ir varčiau akis, nes buvau rami, kad manęs niekas dėl nieko netikrins, aš – naujokė, todėl turiu tam tikrą neliečiamybę. Nors kambarinė, kuri mane mokė, nerodė jokių nerimo ženklų, pradėjus dirbti pastebėjau, kad ji irgi labai išsigandusi. Kažkodėl nusprendusi, kad aš puikiai suprantu rusų kalbą, įbėgusi į pirmąjį kambarį Olga puolė prie manęs ir paklausė apie kortelę.
„Ką ji norėjo pasakyti rodydama tą kortelę? Jai ką, galva nedirba? Kokių velnių man tvarkant kambarius neštis kortelę, aš gi negaliu čia nieko nusipirkti. Užp**o tos nevisprotės. Viskas, Sumita, skubėkime, nes šiandien mus tikrins“, – mano vardo vis dar neprisimenanti dirbti susizgribo ukrainietiškoji Džordana Butkutė.
Moteris akivaizdžiai nesuprato, kad banko kortelė priklauso klientui, ir galvojo, jog kažkuri iš kambarinių įsimetė savąją. Nors bandžiau jai paaiškinti, angliškai Olga nieko nesuprato, tad nustojau stengtis.
Kojinių ir telefono tragedija
Kambariams keičiantis lyg kadrams filme, jutau, kad tampa vis sunkiau pakelti rankas. Vis labiau norisi vandens ir išvis – kristi į ką tik paklotą baltutėlę lovą, užsikloti galvą bei užsnūsti amžinu miegu. Deja, negalėjau to padaryti į duris barbendama kambarinės kortele ir nepaliaujamai kartodama: „Housekeeping, hello!“.
Eidama atsinešti švarių rankšluosčių, mano mokytoja sustingo ir atsitraukė atatupsta atgal į kambarį. Paklausiau jos, kas nutiko. „Viršininkė būti koridorius, mes negalėti eiti, kol ji ten būti“, – laužyta anglų kalba atsakė Olga. Kyštelėjusi galvą pamačiau mūsų vyriausiąją prižiūrėtoją – lenkę ir kažkokią moterį, atrodo, iš Tolimųjų Rytų, tikrinančias vežimaitį su patalyne bei rankšluosčiais. Trypčiodama iš nekantrumo mano kolegė rusiškai keiksnojo ir pyko, kad negali tinkamai dirbti bei gaišta laiką.
Nežinodama, kur dėtis, kolegė sprygo į orą kaip įgelta ir sviedė telefoną ant lentynoje sudėtų rankšluosčių.
Aš nesijaudinau nei dėl prižiūrėtojos, nei dėl savininkės, todėl ramiai nužingsniavau koridoriumi atsinešti, ko man reikia.
Išvydusi mane lenkė sutriko ir ėmė aiškintis savininkei, kad aš čia dirbu tik pirmą dieną, bei mus supažindino.
„Šita mergaitė atėjo pas mus iš gatvės. Įžengė per pagrindinį įėjimą ir pasiprašė darbo. Labai drąsi, manau, bus gera darbuotoja“, – padlaižūniškai paploninusi balsą gražbyliavo lenkė. Nužvelgusi mano aprangą moteris pastebėjo salotinės spalvos kojines, kurias nieko blogo nepagalvojusi ir apsimiegojusi apsimoviau prieš darbą. Pastebėjusi jos staiga pasikeitusią veido išraišką griebiau, ką reikėjo, ir nusprūdinau toliau tvarkytis.
