„Nuo 9 val. iki 22 val. – dieninis darbas, o naktį, 2 val., turiu būti naktiniame darbe. Va taip – miegu vieną valandą arba išvis nemiegu. Ir taip penkeri metai. Kai atvažiuoji užsidirbti, negalvoji apie miegą, galvoji apie tikslą, kad už tuos pinigus kažką gali įsigyti ir turėti. Nors dauguma žmonių pamiršta tikslą. Dėl jūros ir palmių mano alga nebus didesnė, nors ir matysiu tai kiekvieną dieną. Atvažiavai dėl pinigų ir dirbi – toks yra tikslas. Kam važiuoti į užsienį, jei nedirbi?“ – kalba Jūratė.
Naktimis lietuvė dirba padavėja klube, dienomis prekiauja suvenyrais. Susitarti su Jūrate, kada „Emigrantai“ su ja galėtų pasikalbėti, buvo sunku. Susitikimas įvyko ankstyvą rytą, kai ji buvo miegojusi vos porą valandų.
„[Po tiek valandų darbo] jaučiuosi pavargusi, bet mėnesio gale, kai pamatau savo algą, džiaugiuosi“, – neslepia emigrantė.
Jūratė gyvena Pafose – istoriniame mieste, kuriame stūkso griuvėsiai, o pakrantėje baltuoja jachtų burės. Tai – vieta, kurioje, pasak legendos, gimė senovės graikų deivė Afroditė. Jūratė laiminga, kad gyvena tokio grožio apsuptyje, ir tikina, kad parduotų jaunystės valandų jai nė kiek negaila – svarbiau ne dabartis, o ateitis.
„Turėsiu laiko vėliau. Kol esu jauna, noriu užsidirbti. Vietiniams nepatinka, kad atvykėliai dirba 2–3 darbus, nes jie atima darbo pozicijas. Esmė ta, kad darbas yra darbas, nesvarbu, ką tu dirbi. Arba tu nori dirbti, arba nenori. Jei tu nenori, atsiras, kas dirbs“, – sako Jūratė.
Per mėnesį atideda didelę sumą
Laiko emigrantė turi labai mažai, todėl ir taupyti paprasta: juk visą laiką būdamas darbe, daug neišleisi.
„Būna viena išeiginė, tai einam ir leidžiam, bet dažniausiai aš išleidžiu internetinėse parduotuvėse – kad nereiktų vaikščioti po parduotuves, užsisakau, po kelių dienų ateina siuntinys, ir viskas. O šiaip viską į banką – taupau.
Žiemą kas mėnesį atidedu po 500 eurų, o vasarą visa vieno darbo alga eina į banko sąskaitą. Kipre aštuonis mėnesius būna kaip ir vasara, tai susidaro pakankamai gera suma“, – atskleidžia „Emigrantų“ pašnekovė.
Jūratė net nesiginčija: 500 eurų per mėnesį santaupoms – labai didelė suma. Tačiau tikina nieko sau negailinti, skaniai valganti ir perkanti viską, ko reikia.
Naktimis lietuvė dirba padavėja klube, dienomis prekiauja suvenyrais.
„Šiaip tai leidžiu sau viską, man tiesiog atlieka. Kai dirbi du darbus – atlieka. Aišku, žiemą nėra kam leisti pinigų, dauguma vietų yra uždarytos, rūbų pirkti nereikia, dauguma išlaidų – maistui. Tačiau maistas čia yra gana pigus. Nuomą susimoki, ir viskas“, – sako Jūratė.
Per penkerius metus emigrantė jau sutaupė pakankamai pinigų, kad įgyvendintų savo svajonę: nusipirktų nedidelį namuką prie ežero, kur galėtų ramiai gyventi.
„Tai nėra kažkokia „vau“ suma, bet tokio amžiaus nusipirkti namą – kažkas ypatinga. Ne visi turi tokių galimybių be tėvų [pagalbos]“, – teigia moteris.
Nors namui reikalinga suma jau seniai Jūratės sąskaitoje, kol kas ji vis dar Kipre, jaunatviškas linksmybes ir netgi meiles iškeitusi į darbus ir taupymą. Mergina nori įspėti visus šiltuose kraštuose gyvenančius lietuvius: nepamirškite, ko čia atvažiavote.
„Būna, kad įsimyli, susiranda meilę, pripranta prie kurortinio gyvenimo, kadangi čia vasara trunka gana ilgai. Dirba, kad išleistų, o ne taupo. Po trijų mėnesių darbo nusprendžia: o kam taupyti, čia lengva darbą susirasti, viskas taip lengva. Nėra taip lengva, 8 mėnesius lengva, bet žiemą viskas uždaryta, nėra darbo, o nuomą reikia mokėti“, – sako emigrantė.
Santykiams pasipriešino mylimojo mama
Kadangi Kipras – meilės deivės Afroditės gimtinė, ši vieta dažnai pavadinama meilės sala. Kitas mitas byloja, kad Kipras – tai Antonijos dovana Kleopatrai, o vietinius augalus viena gražiausių moterų istorijoje naudojo savo ypatingų kvepalų gamybai.
Per penkerius Kipre praleistus metus Jūratė jau girdėjo ne vieną istoriją, kaip čia atvykę lietuviai staiga ima gyventi tarytum su rožiniais akiniais ir taip susigriauna gyvenimus. Ne išimtis ir ji pati – netrukus išgirsite istoriją apie nelaimingą meilę ir gyvenimo tarpsnį, kai Jūratė suprato: užsienyje įsimylėti neverta.
Nors namui reikalinga suma jau seniai Jūratės sąskaitoje, kol kas ji vis dar Kipre, jaunatviškas linksmybes ir netgi meiles iškeitusi į darbus ir taupymą.
„Labai daug įsimylėjusių mergaičių grįžta namo verkdamos, kad įskaudino, pasinaudojo. Didžiausias pavojus važiuojant dirbti į bet kokią turistinę šalį tas, kad vietiniai žino, jog tu esi naivi. Juolab kai sužino, kad tu pirmą kartą išskridai ir tuo bando pasinaudoti. Bando apgauti, bando siūlyti dalykus, kurių tu nenori ar nežinai. Kartais kai kurie žmonės pamiršta, kad viskas turi kainą“, – tvirtina Jūratė.
Iš tiesų – viskas turi savo kainą. Ir Jūratė tai labai gerai žino. Kad ir kaip stengėsi emigracijoje neįsimylėti, vieną sykį vis dėlto paslydo. Manė, kad meilės istorija baigsis laimingai, galbūt net vestuvėmis, o baigėsi ašarų upeliais.
„Susipažinome mano darbo vietoje. Jis buvo nekalbus, o man buvo labai nuobodu. Kažkaip užkalbinau, pradėjome kalbėti. Po pirmos savaitės pažinties nupirko kvepalų, padovanojo grandinėlę. Labai nedrąsiai pakvietė į pasimatymą išgerti kavos. Sutikau. Po gal kokių 4 mėnesių bendravimo pasiūlė draugauti, labai spyriojausi, sakiau, kad reikia dar du mėnesius man pagalvoti“, – prisimena emigrantė.
Iš pradžių Jūratė manė, kad ir darbams, ir meilei laiko neužteks. Tačiau, kaip dažniausiai ir būna, pragmatišką mąstymą meilė lengvai nugalėjo. Mergina tada net numanyti negalėjo, kokia skaudi bus santykių pabaiga.
„Pradėjome draugauti ir pradėjome gyventi kartu. Kai atėjo laikas susipažinti su jo šeima, broliais (jis yra iš penkių brolių šeimos), broliai mane pripažino, bet mama nepripažino. Kipre normalu, kad kiprietis vyras susipažins tik su kipriete, susituoks tik su kipriete, kuri turi gerą darbą, nuosavą namą, mašiną ir sąskaitą banke, ir eis pas žmoną gyventi. Čia yra normalu: ne kad mergina eina pas vyrą, bet vyras eina pas merginą gyventi“, – pasakoja Jūratė.
Istorijų, kad kipriečiai vyrai visada paklūsta tėvams, lietuvė buvo girdėjusi ir anksčiau, tačiau tikrai nesitikėjo, jog toks pats bus ir jos išrinktasis.
„Tuo metu nemokėjau taisyklingai kalbėti graikų kalba ir tai buvo didžiulis minusas, kadangi ji [vaikino mama – LRT.lt] nešnekėjo angliškai. Aš nebuvau kiprietė, buvau užsienietė. Užsienietės yra dėl pramogos. Lengvas grobis tiesiog dėl pasilinksminimo, o dėl kažko rimčiau jie renkasi vietines“, – sako Jūratė.
„Negali keisti vietinių mąstymo“
Poros santykiai truko apie dvejus metus. Viena diena, kai vaikinas pagaliau drįso užsienietę mylimąją supažindinti su savo šeima, buvo lemtinga – jųdviejų santykiai nutrūko visiems laikams.
„Jo mama iškart pasakė [kad nepripažins] – tą pačią dieną, kai susitikome. Iš karto ji man pasakė prie jo akių, ir jis negalėjo nieko pasakyti. Jeigu būtų prieštaravęs, jis būtų praradęs šeimą. Iškart jį nukerta nuo šeimos medžio, jis lieka vienas. O kipriečiams tai yra labai sunku, nes jie gyvena su tėvais iki 35 metų, kol susituokia, ir tėvai sprendžia. Nors ir turi nuosavą namą, dirba, tėvai yra tėvai. Jie viską sprendžia“, – tikina lietuvė.
Mylimojo tėvams Jūratė nesipriešino. Su šeimos atstūmimu ji iškart susitaikė, nevaidino dramų ir nesistengė jų nuomonės pakeisti. Tačiau prisipažįsta, kad buvo be galo liūdna. Juk ji manė, kad susipažinimas su tėvais – tik naujas santykių etapas, o tai tapo didžiausios jos gyvenimo meilės pabaiga.
„Galvojau, kad susipažinsime, bus geras vakaras. Nebuvo taip, kad susipažįstame ir rytoj tuokiamės. [Iki tol jau] pažinojau jo brolius, jiems patikau kaip kažkas įdomesnio – ne dėl to, kad užsienietė, bet dėl kitokio mąstymo. Bet tėvai yra tėvai, jeigu nepatinku jiems, nieko nepadarysi“, – sako Jūratė.
Nieko keisti nebandė ir lietuvės mylimasis. Išgirdęs motinos nuomonę, jis pasielgė itin nevyriškai.
Iš pradžių Jūratė manė, kad ir darbams, ir meilei laiko neužteks.
„Tiesiog nuleido galvą ir tada išvažiavome prie jūros pasėdėti. Labai supykau, labai nusivyliau, galima sakyti, apšaukiau, bet po to supratau, kad tai yra ne Lietuva. Tu negali šokinėti – atvažiavęs negali keisti mąstymo žmonių, kurie čia jau gyvena. Gal kokį mėnesį su juo nekalbėjau. Vis dar susitinkame, bet kaip draugai“, – sako Jūratė.
Prieš tą vakarienę Jūratė labai jaudinosi. Ji jautė, kad jau laikas įprasminti santykius. Deja, teko nusivilti.
„Kipriečiai prieš piršdamiesi supažindina su tėvais. Gal ir buvo tokia galimybė, bet nesužinosiu. [...] Dabar temos, apie ką šnekame, yra visiškai skirtingos, negu buvo prieš tai. Visiškai pasikeitė jo mąstymas, matosi mamos įtaiga, kad jam dabar reikia susirasti kiprietę. Kaip mama pasakė – užtenka žaisti, reikia susirasti kažką rimčiau. Kažkiek skaudina, bet gyvenimas nesustoja“, – teigia „Emigrantų“ pašnekovė.
Grįžo prie pagrindinio tikslo
Be to, šioje istorijoje emigrantė mato ir privalumą: jeigu būtų ištekėjusi, per mėnesį sutaupyti po 500 eurų vargu ar pavyktų.
„Aš supratau, kad [...] tai būtų ne mano gyvenimas – kariauti su anyta, kuri nemėgsta manęs ir nepripažįsta Lietuvos kaip šalies. Nes kai pasakai, kad esi lietuvė, dauguma sako – a, tu iš Rusijos. Jie rusų nemėgsta. Kažkiek yra nuoskaudos, bet gyvenimas dėl to nesustoja. Jeigu būčiau ištekėjusi, mano tikslas būtų buvęs nubrauktas: nebūčiau dirbusi, būčiau namuose sėdėjusi ir mano namukas, kurį noriu nusipirkti, būtų taip ir nuplaukęs“, – mano Jūratė.
Nieko keisti nebandė ir lietuvės mylimasis. Išgirdęs motinos nuomonę, jis pasielgė itin nevyriškai.
Emigrantė sako kartą jau pasimokiusi, todėl dabar į jokius romantiškus santykius veltis nebeketina. Gyvena viena, daug dirba, taupo ir meilių neieško: „Grįžau prie pagrindinio savo tikslo – taupyti. Negaliu laiko švaistyti, o jei turi antrą pusę, turi vieną darbą. Tu stengiesi praleisti kuo daugiau laiko su antrąja puse. O man dabar yra prabanga švaistyti laiką, eiti į kavines arba leisti laiką, per kurį galėčiau dirbti ir užsidirbti.“
Na, bet grįžkime į pačią istorijos pradžią. Kas atsitiko, kad jauna, vos pilnametystės sulaukusi mergina nusprendė palikti gimtuosius namus ir apsigyventi Kipre? Atsakymą galima nuspėti iš anksto: jai labai reikėjo pinigų.
„Lietuvoje gyvenau, galima sakyti, nelaimingai. Buvo labai daug streso dėl mokslų, dėl šeimos. Reikėjo darbo ieškotis, nes tėvai negalėjo visos sumos sumokėti už mokslą. Kaip ir visi lietuviai, stengiausi išgyventi. Bet nebuvau toks žmogus, kuris skųstųsi. Tai buvo normalu: dirbi, mokiniesi, tėvai padeda, stengiesi, bandai išpildyti tėvų prašymus, norus, kad viskas būtų gerai“, – pasakoja moteris.
Nieko nuostabaus, kad Kipre Jūratei puikiai sekasi taupyti. Prie pinigų skaičiavimo ji buvo pratusi nuo vaikystės. Visada reikėdavo rinktis, kas svarbu, o kas nelabai, dėl pinigų trūkumo atsisakyti pramogų ar brangesnių drabužių.
Dar studijuodama floristiką mergina jautė, kad ši specialybė nėra perspektyvi. Be to, komponuoti gėles nelabai jai ir patiko: „Čia mano mama nusprendė, nes ji yra floristė ir norėjo, kad perimčiau jos verslą. [...] Bet man tikrai nepatiko, gėlės ne man.“
Kur vykti, nebuvo svarbu
Būtent nuo netinkamai pasirinktos specialybės ir prasidėjo bėdos, nuo kurių teko bėgti į užsienį, net nesirenkant šalies.
„Dirbau floriste Šiauliuose ir taip susiklostė, kad praradau darbą dėl etatų mažinimo. Reikėjo mokėti nuomą, nenorėjau pas tėvus grįžti. Per tris dienas susiradau darbą, kadangi internete ieškojau bet kokio darbo – padavėja ar kasininke parduotuvėje. Radau skelbimą internete, kad kavinė ieško padavėjos. Nusiunčiau CV, atėjo atsakymas, kad priima į darbą, bet darbas nėra Lietuvoje. Tuo momentu aš net ir negalvojau apie tai, kokioje šalyje, svarbiausia buvo dirbti“, – prisimena Jūratė.
Nieko nuostabaus, kad Kipre Jūratei puikiai sekasi taupyti. Prie pinigų skaičiavimo ji buvo pratusi nuo vaikystės.
Jūratės lėktuvas Kipre nusileido paryčiais. Kai pagaliau prašvito, mergina pirmą kartą gyvenime pamatė tikras palmes ir jūrą – žydrą kaip iš atvirukų, jachtų bures, turistus, jaukias lauko kavines. Tada ji suprato, kad nuo šiol gyvenimas jau niekada nebus toks pats.
„Šiaip tai negalėjau patikėti, kad išdrįsau išskristi. Visą laiką galvojau, kad man nereikia antros kalbos, liksiu gyventi Lietuvoje, dirbsiu paprastą darbą, nebūsiu išskirtinė. Tokia buvo nuomonė apie save. Atsibudusi galvojau: o kodėl gi ne, čia – Kipras, smagu, saulė, kažkas naujo, nauji įspūdžiai, naujos pažintys, nauji draugai“, – sako Jūratė.
Pirmasis lietuvės pareigos Kipre – viešbučio kambarinė. Ten ji ištvėrė vos tris mėnesius, nes suprato, jog padavėjos uždirba daugiau, todėl neverta gaišti laiko.
„Po to taip susiklostė, kad atėjo žiemos sezonas, teko keisti darbą. Pardavinėjau loterijos bilietus. Po to vėl vasarą į barą. Tai taip išėjo, kad susipažinau su daug labai gerų žmonių, kurie labai padėjo dėl darbo. Iki dabar dirbu naktiniame klube, kur dirbu už baro, darau gėrimus. Visa diena yra laisva, tenka arba susirasti antrą darbą, arba kažkaip laiką praleisti, nes nėra smagu visą dieną drybsoti namuose“, – kalba emigrantė.
Naktiniuose klubuose darbo pamaina prasideda apie antrą valandą nakties, o baigiasi – apie šeštą ryto. Per savaitę lietuvė turi vos vieną laisvą dieną, kurią dažniausiai praleidžia lovoje, nes jaučiasi labai pavargusi.
„Negalėčiau lyginti, ar naktį apsimoka, ar ne. Iš vienos pusės, apsimoka, nes gauni trigubai daugiau, negu dirbdamas dieną 10 valandų. Bet pavargsti labiau, nes naktis, labai garsi muzika, dirbi su girtais žmonėmis, kartais jie labai nervina, nes nesupranti, ko jie nori. Bet pinigų atžvilgiu geriau“, – pasakoja Jūratė.
Planuoja grįžti po metų
Kad ir koks svarbus būtų didelis uždarbis, Tėvynės parduoti emigrantė neketina. Juk ne šiaip sau svajojo apie tą namuką prie ežero ir ne šiaip sau penkerius jaunystės metus praleido taupydama.
„Planuoju grįžti kitą gegužę. Žiūrėsiu, kaip seksis įgyvendinti planus. Jeigu nepatiks, aišku, visą laiką galiu išskristi. Bet visą laiką yra noras grįžti namo. Pasiilgstu vietų, ne žmonių. [...]
Tėvai džiaugiasi, kad nesėdžiu vietoje, kad dirbu, kad taupau. Taip mane auklėjo: nori kažką turėti – turi dirbti. Džiaugiuosi, kad mane taip išauklėjo, nesu išlepinta, dėl to labai džiaugiuosi“, – tvirtina Jūratė.
Ji dažnai mąsto apie ateitį: apie tai, kaip grįš į Lietuvą ir išpildys savo svajonę. Tačiau ji – realistė. Puikiai žino, jog sodybai sutaupytų pinigų visam gyvenimui tikrai neužteks.
„Grįšiu į Lietuvą, susirasiu savo svajonių namą, kurį norėsiu nusipirkti. Apžiūrėsiu visus ežerus, visus namukus, išsirinksiu vieną, įsikursiu. Pagal planą turėčiau susirasti kokį lietuvį princą, bet neaišku. Šiaip realybė gali būti tokia, kad nusipirksiu namą ir vėl išskrisiu kažkur dirbti. Realybė yra tokia, nes visi taip daro: atvažiuoja, pabūna porą mėnesiu, pasidaro nuobodu ir išskrenda. Atsiranda naujų tikslų, jų reikia siekti“, – teigia Jūratė.
