Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Reemigrantė iš Biržų Aurelija Duderytė: „Laimė Afrikoje, Dubline, Biržuose – visur vienoda“

Aurelija Duderytė
„Šiaurės rytai“ nuotr. / Aurelija Duderytė
Šaltinis: Šiaurės rytai
0
Skaitysiu vėliau
A A

Jei Biržai nėra pasaulio kraštas, vadinasi, kažkur arčiau vidurio. Nors greičiausiai ir ne pats centras. Bala jo, svarbu, kad čia pargrįžta žmonės, kažkada pakėlę sparnus į gražesnį gyvenimą. Gyvenimas gražus visur, jei moki juo nuoširdžiai džiaugtis.Šią paprastą tiesą biržietė, šiemet 30-metį švęsianti Aurelija Duderytė žino: laimė – Afrikoje, Dubline, Biržuose – visur vienoda, nes tai – žmogaus viduje. Ir man, Aureliją kalbinusiai, smagu, kad iš gimto lizdo ne tik išsklendžiama, bet ir čion pargrįžtama. Iš labai toli po ilgalaikių, sunkių klajonių, savęs paieškų, ryškesnių spalvų, aitresnių kvapų, skalsesnio kąsnio, stipresnių pojūčių medžioklės – į romią, sakralią ir jaukią, bet ne beprasmę, prėską, ar palšą provincijos gyvenimo tėkmę. Juk prasmė, spalva, kvapas ir visi kiti pojūčiai – tai mes – buvę, esantys, sugrįžtantys, būsimi! „

– Didžia dalimi santykį su gimtuoju miestu lemia vaikystės prisiminimai. Nostalgija, sentimentai ne vieną pastūmėja kaskart ar visam pargrįžti į tėvų žemę. Ką gražaus prisimenate iš to laiko? Kas lėmė jūsų sugrįžimą ir ką jums reiškia čia būti dabar?

– Iš vaikystės turiu tikrai gražių prisiminimų. Nemažai laiko, ypač per vasaros atostogas, praleisdavau Žvejotgalos kaime pas savo prosenelę, kuri manęs nuolat laukdavo, manimi labai rūpindavosi ir niekuomet neišleisdavo be lauktuvių. Tuose namuose būdavo labai gera. Ir dabar sakau, kad toje sodyboje yra kažkokia stebuklinga ramybė, aura.

Vis prisimenu, kai prieš šv. Velykas margindavome kiaušinius, o Velykų rytą pažadindavo močiutės užkurtos krosnies spragsėjimas ir virtinių su troškintais kopūstais kvapas. Dalis smagių vaikiškų dienų prabėgo pas senelius Biržuose, prie Apaščios.

– O vėliau?

– Paskui „Aušra“, Biržų dailės mokykla, kultūros istorijos ir antropologijos studijos Vilniaus universiteto Istorijos fakultete.

– Skamba įdomiai, o kaip sekėsi studijuoti?

– Tuo metu tai buvo pirmoji studijų programa tokiu pavadinimu. Tas skambesys ir paviliojo. Sekėsi studentauti. Laikas Vilniuje buvo nerealus: bohema, bendrabutis Užupyje. Nuostabu, kad tuomet sutikti žmonės tapo itin artimais draugais, tokiais ir liko.

Tačiau vieną vasarą su dviem draugėmis išvykau užsidirbti į Airiją. Daugeliui mano bičiulių buvo baisiai keista, tačiau įsimylėjau Dubliną. Ne tik miestą, žinoma. Grįžus studijos Vilniuje nebeteikė džiaugsmo, ėmiau manyti, kad visa tai ne man. Universiteto auditorijas vis dažniau iškeisdavau į tapybą, pasivaikščiojimus. Lyginau daug dalykų ir svarstyklės krypo Dublino pusėn. Beprotiškai norėjau atgal.

– Na, dėl studijų krypties, sakykime, prašovėte, bet Vilnius? Daugumai meniškos prigimties žmonių tai magiška vieta, tarsi apraizgantis, įtraukiantis voratinklis?

– Vilnius – superinis miestas. Nerealios prof. Bumblausko, Gudavičiaus paskaitos. Studijavau pustrečių metų. Buvau patekusi į valstybės iš dalies finansuojamą vietą. Taigi rudenį, po vasaros Dubline, ėjau į banką susimokėti už studijas. Buvo nemažai žmonių ir man teko palūkėti. O kai išgirdau banko darbuotojos klausimą, kokią operaciją norėčiau atlikti, teištariau: ačiū, jokios.

Vietoj įmokos už studijas nuėjau ir nusipirkau lėktuvo bilietą į Dubliną. Į vieną pusę. Nusprendusi grįžti į Airiją paskambinau ten gyvenančiai geriausiai draugei. Abi dėl šio mano sprendimo klykėme iš džiaugsmo. Tiek nuotykių kartu patirta!

– Taip paprastai apsisprendėte?

– Taip. Kišenėje turėjau apie 20 eurų. Penktadienį nuskridau, šeštadienį jau dirbau didžiuliame airių pabe. Tai buvo 2005 metai – pats pakilimas. Kaip jie patys sako, keltiškasis tigras vaikščiojo po Airiją ir spjaudėsi pinigais. Atrodė, kad visi ištisai švenčia.

Restoranai, kavinės, aludės lūžo nuo žmonių, kurie buvo itin dosnūs aptarnaujančiam personalui. Iš aplinkinių (ypač airių) tik ir girdėdavau, kad jie pasiėmė paskolą, įsigijo nerealų namą, butą, skrenda kelioms dienoms į Niujorką apsipirkti...

– Vadinasi, anglų kalbą mokėjote gerai?

– Įsivaizdavau, kad moku. Tačiau, kai Dublino oro uoste manęs paprašė paso..., pasirodė, jog atsistoti ant galvos būtų paprasčiau, nei suprasti, ką man sako. Vėliau prie airiško akcento pripratau, o per 8 metus angliška sakinių struktūra taip įsikalė, kad dabar turiu gerai pagalvoti, kad parašyčiau ar pasakyčiau taisyklingai lietuviškai.

– Kaip į tokį spontaniškumą anuomet reagavo jūsų šeima?

– Žinoma, šokiravau juos, kai pasakiau, jog mečiau studijas Vilniaus universitet ir išvažiuoju. Jiems tai atrodė mažų mažiausiai nerimta. Mamos reakcija buvo maždaug tokia: „Išprotėjai?!“

Tėtis susitaikė su mano kaprizais, tačiau išreiškė viltį, kad ten studijuosiu, o su būsimais anūkais jis galėsiąs susikalbėti lietuviškai. Vėliau, patyrę, jog išvykusi tikrai ėmiausi studijų ir pasiekiau pačios užsibrėžtą tikslą, manimi patikėjo. O dabar gal net didžiuojasi, nes visada žinojo, kiek man tai kainavo.

– Ar emigracija pakeitė santykį su tėvais?

– Mes visada buvome labai artimi. Stengdavausi bent kartą per metus grįžti į Lietuvą, o ir jie mane lankė. Nors telefonu, internetu bendraudavome nuolat, išsiilgimas būdavo begalinis.

Sakydavau: jeigu mano tėvai gyventų Kinijoje, tai mano šalis ten ir būtų. Šių laikų techninės galimybės nebepaiso atstumų, tačiau atsiskyrimas nuo artimųjų šį ryšį išmokė labiau branginti. Ir dabar į daug ką žiūriu kur kas ramiau. Žmonės pernelyg dažnai kivirčijasi dėl visiškų niekų, kurie užgožia žmonių artumo, buvimo kartu esmę.


– Papasakokite apie studijas Dubline?

– Baigiau Tarptautinį verslą ir kalbas (anglų ir ispanų) Dublino technologijos universitete. Norėdama į šį universitetą įstoti turėjau išlaikyti Kembridžo anglų kalbos egzaminą. Lankiau kursus, ruošiausi, įstojau. Studijos mums, užieniečiams, vyko anglų kalba. Airiai galėjo rinktis, kokia kalba studijuoti.

– Šįkart nenusivylėte?

– Studijos buvo labai intensyvios, teko jau nebe studentauti, o rimtai studijuoti. Aišku, ir dirbti. Buvo nežmoniškai sunku, bet man patiko. Šalies politika tokia, kad prieš egzaminus nėra laisvų dienų pasiruošti. Apie neišmokimą ar nusirašymą negali būti nė minties, nors galimybių yra.

Tačiau pasekmės būtų tokios skaudžios, kad niekas nė nemėgina. Ir apskritai vakariečių mentalitetui tai svetima. Kaip ir vogti. Tai yra neapsakoma gėda. Deja, tai buvusio sovietinio lagerio šalių, ypač Rytų europiečių, taigi ir mūsų, problema.

– Į Dubliną išvykote iš mažos šalies provincijos. Kaip paveikė nauja aplinka?

– Kultūrinį šoką patyriau gerąja prasme. Sutikau įvairių rasių, religijų, įsitikinimų, papročių, kultūros žmonių iš viso pasaulio. Tie skirtumai man patiko. Vienas ryškesnių pavyzdžių: sėdime su kurso draugu gatvėje ant suolelio prieš prašmatnų viešbutį.

Privažiuoja prabangi mašina. Išlipa arabas ir eina į viešbutį. Išlipa moteris, atsidaro bagažinę ir tįsia lauk milžiniškus lagaminus. Mano draugas pribėga norėdamas padėti, o ji atsisuka ir sako: „Nešdinkis iš čia ir kuo greičiau – aš tavęs pagalbos neprašiau.“ Jos vyras atsisuka, pasižiūri ir įeina į viešbutį. Vienai kultūrai tam tikri dalykai yra norma, kitai – visiškai nepriimtini.

Esu tolerantiška ir greit prisitaikanti. Tačiau buvo kita problema. Airiai į universitetą įstoja būdami 17-os. Man tuomet buvo jau 21-eri. Labai jaučiau tą skirtumą. Airiai niekaip nesuprato, kaip mes, atvykėliai, galime studijuoti ir kartu dirbti. Ką ir sakyti – buvo sunku. Iš darbo grįžti 5 val. ryto, po valandos kitos – į paskaitas.

– Regis, tą pragaro virtuvę ištvėrėte ir savo tikslą pasiekėte?

– Man pasisekė įsidarbinti pas labai normalius žmones. Jie leisdavo mums patiems susidaryti darbo grafiką, kad galėtume studijuoti. Esu girdėjusi kalbų apie tai, kaip mūsų tautiečius apgauna, nesumoka pinigų. Ačiū Dievui, nieko panašaus man nenutiko. Dabar mano buvę darbdaviai turi aludžių tinklą ne tik Airijoje, bet ir Londone, Kinijoje, Niujorke.

Airijos darbdaviai skatina savo darbuotojus siekti išsilavinimo, jiems ne vis tiek, kokie žmonės pas juos dirba. Airijos universitetų diplomuose yra lygiai.

Turėjau tikslą gauti I lygį, tačiau pritrūko kelių procentų ir studijas baigiau II lygiu. Darbdaviai į šiuos lygius labai žiūri. Tarkime, darbo eini ieškoti į banką. Ten populiarios absolventų programos, kuriose įgauni pirmuosius įgūdžius. Tačiau jie priima tik turinčius I-II lygio diplomus. Patekti turint žemesnio lygio – reta išimtis.

– Na, į banką einant, suprantu, lygis reikalingas. Tačiau kuo išsilavinęs darbuotojas naudingas, tarkime, tos pačios aludės savininkui? Juk, kuo žmogaus mažiau išprusęs, o juo labiau jaunas, tuo lengviau juo manipuliuoti, mulkinti. Ar kalbu niekus?

– Studijų Vilniaus universitete metu jau po pirmo semestro įsidarbinau picerijoje, tad galiu palyginti. Aišku, visi sakys, kad Airijoje darbdaviai gali kitokį atlygį mokėti. Bet esmė ne ta.

Pribloškė faktas, kad ten suteikti darbuotojui visas priklausančias socialines garantijas yra net ne pirmoji, pagrindinė taisyklė, o natūraliai priimta. Priimamas į darbą žmogus iš karto informuojamas apie savo teises, lengvatas ir pan. Ir tai jam pasako ne kas kitas, o pats darbdavys arba jo įgaliotas asmuo! Galbūt tai lėmė šalies istorinė ir ekonominė situacija, bet šis patyrimas tada man sukėlė didžiulę nuostabą.

– Universitetą Dubline baigėte jau ekonominės krizės laikotarpiu – 2010 m. Kaip ėjosi darbo paieškos?

– Taip, 2008–2009 m. Airijoje, kaip ir visame pasaulyje, prasidėjo sunkmetis. Finansinė krizė stipriai palietė statybų ir nekilnojamojo turto sektorių, bankai nustojo skolinti. Kai bankai lengva ranka pinigų nebedalino, kilo panika.

Tada net airių studentai pradėjo ieškotis darbo. Ir dirbti „McDonalds“ restorane jiems nebeatrodė nei žema, nei juokinga. Iki to laiko universitetas savo studentams surasdavo vietą praktikai kokioje nors didelėje kompanijoje. Paskui teko ieškotis patiems. Praktika nebuvo privaloma. Tačiau tuo laikotarpiu pajutau, ką reiškia būti emigrantu – visi darbdaviai pirmenybę teikė savo tautiečiams.

Darbo ieškojau pusmetį. Tiesa, praėjau konkursą darbui AIB (Allied Irish Bank) banke. Tai vienas iš „didžiojo ketvertuko“ komercinių bankų, turinčių filialų Didžiojoje Britanijoje bei Amerikoje. Ten į vieną vietą pretendavo 120 žmonių. Galima sakyti, nerealiai pasisekė, bet dirbti reikėjo važiuoti į Angliją, o man dėl šeiminės padėties to padaryti nebuvo įmanoma. Mano dukrelei Ugnei tuo metu tebuvo 10 mėnesių, jaučiausi įsipareigojusi, o įsikurti naujoje vietoje, neturint ten nė vieno artimo bičiulio, – per sudėtinga.

– Kas nutiko po to, kai stačiai iš rankų teko paleisti tokią galimybę?

– Kažkodėl mano gyvenimą lemia keisti atsitiktinumai. Kartą su drauge išėjome į miestą pasivaikščioti. Vežimėlyje miegojo Ugnė. Pakeliui užėjome pasižvalgyti į vieną modernaus meno galeriją, kurioje buvo eksponuojami tokie keisti stiklo klijais ant drobės „ištaškyti“ darbai. Kitą dieną jau dirbau ten.


– Juokaujate?! Vėl tas pats scenarijus?

– Ne, nejuokauju. Mums su drauge apžiūrinėjant galerijos ekspoziciją, o mano dukrytei ramiai snaudžiant vežimėlyje prie mūsų priėjo vyras. Pradėjome kalbėtis, jis pasisakė esąs galerijos savininkas. Maža to, jis pareiškė, kad po 3 val. išskrenda jo lėktuvas ir jis neturi kam palikti galerijos.

Mat pats gyveno Ibizoje ir teturėjo vienintelę darbuotoją, kuri dirbo puse etato. Tad žmogaus jam reikėjo žūtbūtinai. Viską aprodė, padavė raktus ir išvyko. Atrodė, sapnuoju, nesuvokiau, kas įvyko. Kad savininkas atiduotų galerijos raktus visiškai nepažįstamam, svetimam žmogui!

Su drauge išsivirėme kavos. Į realybę sugrąžino jos žodžiai: „Sveikinu, tu turi darbą!“ Dar pajuokavome, kad man tikriausiai niekada nepavyks nueiti į normalų pokalbį dėl darbo...

– Kas buvo tas, mūsų akimis, keistas žmogus? Tikrai pas jį dirbai?

– Pas Keviną dirbau beveik porą metų. Kevinas Scharkey – skandalingas airių menininkas. Gimė jis Airijoje 1961 m. Kaip žinome, Airija – labai katalikiška šalis. Motina Keviną paliko vos pagimdžiusi, kai pamatė, kad kūdikis juodaodis. Jį įsivaikino viena šeima, kurioje jis buvo skriaudžiamas.

Tikriausiai ne vienas pamestinukas buvo skriaudžiamas, bet ši tema Airijoje buvo tabu. Kas gali išdrįsti blogai kalbėti apie žmones, kurie tave priėmė į savo šeimą? Kevinas išdrįso. Buvo gėjus, paskui vedė turkę. Dirbo muzikinės laidos televizijoje vedėju, nusifilmavo seriale.

– Siužetas romanui ar filmui! Neabejoju, buvo nelengva dirbti su tokia ekscentriška asmenybe? Ką jums ši veikla davė, kokios patirties įgijote?

– Būdavo sunku. Niekada nežinodavau, ko dar galiu iš Kevino laukti. Pavyzdžiui, susitari su didžiausia šalies radijo stotimi dėl interviu, viską suderini iki smulkmenų, žurnalistai beldžiasi į duris, na, o menininkas, švelniai tariant, bendrauti nepasirengęs. Tokiame darbe niekada nėra rutinos ir tai faina, bet kartais norėdavosi pastovumo, konkretumo, aiškumo. Kita vertus, įgijau patirties, kaip elgtis ekstremaliomis situacijomis.

– Gal galėtumėte bent apie vieną iš jų papasakoti?

– Na, įsimintina situacija buvo ne viena. Sinéad OʼConnor, žinoma airių atlikėja, yra labai gera Kevino draugė. Jos vestuvių dieną viskas turėjo būti išpuošta bičiulio paveikslais. Numatytoji valanda artėja, o 10 paveikslų kažkur įstrigę.

Išsiaiškinu, kad jie patekę pas kitą klientą šiaurinėje Airijos dalyje. Iš kailio išsinėriau, kol suradau, kur jie yra, kaip juos iš ten paimti ir nugabenti į vietą. Bet viską padariau laiku.

Štai ir išmokau išsisukti iš kebliausios padėties, įgijau dar daugiau tolerancijos. Sutikau tiek daug ir tokių skirtingų žmonių, kurie man davė nepamatuojamai daug. Sužinojau ne tik, ką reiškia parduoti meno kūrinį, bet ir kaip tai padaryti. Išmokau organizuotumo, nes tekdavo rengti Kevino parodas. Sustyguoti iki menkiausių smulkmenų: muzikos, vyno, užkandžių, kvietimų. Menininkas savo parodose pasirodydavo tik kaip žvaigždė.

– Biržuose baigėte dailės mokyklą, pomėgis tapyti tikriausiai niekur nedingo? Tad gal ta galerija, pasipainiojusi jūsų kelyje Dubline, nebuvo atsitiktinumas?

– Manau, kad nebuvo. Ir Kevinas sakė: „Aurelija, atsitiktinumų nėra.“ Gal tikrai nėra? Viena iš priežasčių, kodėl sutikau ten dirbti, buvo galimybė piešti – galerijoje buvo studija. Kevinas mielai leido man ja naudotis. Tapyba buvo tikra atgaiva po mokslų, darbo.

– Aurelija, būtų smalsu išvysti jūsų darbus. O pačiai ar nekirba mintis juos parodyti biržiečiams? Juolab kai mieste yra, o ir dar atsiranda tam tinkamų erdvių?

– Kirba, tik kol kas savimi nepasitikiu ir... labai bijau kritikos.

– Netikiu, kad, turėdama šitokią progą, savo darbų neparodėte K.Scharkeyʼui?

– Menininkui patiko, ką aš darau. Sakė, turiu akį spalvai, stilių...

– Ar niekada nesvarstėtei galimybės studijuoti dailės, tapybos?

– Tapybą studijuoti žiauriai norėjau, bet aplinkiniams tai neatrodė rimta, taigi užmušiau tą mintį. Mat aš iš tų 95 proc. žmonių, kurie nežino, ko konkrečiai nori. Mane žavėjo Dubline sutikti amerikiečiai, kurie baigę mokyklą turi metus apsispręsti, įstoja į pelno nesiekiančias organizacijas, teikiančias humanitarinę pagalbą trečiojo pasaulio šalims (ypač toms, kuriose didžiausias badas ar kurios ištiktos stichinių nelaimių), važiuoja į įvairiausias misijas, ieško, kas jiems būtų artima. Šie savanoriai turi galimybę nukeliauti į visai kitą pasaulio kraštą, pvz., Liberiją (Vakarų Afrika), ten dirbti humanitarinius darbus, padėti steigti mokyklas, mokyti vaikus anglų kalbos ir pan. Ir jiems tai padeda apsispręsti, surasti savo pašaukimą, objektyviau įvertinti, kokias galimybes, kokį gyvenimą jie turi savo šalyje.

Pas mus gi įsigalėjusi nuomonė, kad, jeigu po 12 klasių niekur neįstojai, tai esi lūzeris. Nėra apsisprendimo laikotarpio. Net ir pabaigusi studijas aš nežinau, ko tiksliai norėčiau. Bet sunkiai padirbusi supratau, kad noriu dirbti kitaip.

– Ar matote galimybių čia (Lietuvoje, Biržuose) savo patirtį, gebėjimus, norus realizuoti?

– Dabar dirbu bendrovės „Biržų duona“ personalo vadybininke. Bendrauti man patinka. Manau, ir sekasi. O išmokti kiekviename darbe yra ko. Naujus dalykus siekiu išsiaiškinti iki galo. Man įdomu ieškoti būdų, kaip geriausiai išspręsti vieną ar kitą problemą, kaip perprasti naują kompiuterinę programą, kaip maksimaliai išnaudoti jos galimybes. Įveikusi panašius galvosūkius patiriu didžiausią pasitenkinimą.

Matau galimybių save realizuoti Lietuvoje. Jei nematyčiau, manęs čia nebūtų. Esu drąsi, tik gal ne tiek, kiek anksčiau, nes dabar esu atsakinga ne tik už save, bet ir už Ugnę.

– O Biržai? Ar gimtasis miestas jums nepanašus į užkonservuotą terpę, kurioje mirksti savose sultyse, ir tiek?

– Dabar pakanka galimybių bent retsykiais iš tos terpės išsiveržti, kažkur nuvykti, kažką įdomaus, prasmingo nuveikti. Galbūt jaunimui čia mažiau veiklos. Kita vertus, mokiniai ir taip labai užsiėmę mokslais, popamokinėmis veiklomis. Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio. Kaip būsime nusiteikę, taip ir bus.

– Na, kad nekalbėtume abstrakčiai, paklausiu tiesiai: kas Biržuose patinka, o kas ne? Kokių pokyčių būtinybę matote?

– Miestą pirmiausia vertinu kaip mama. Man patinka maži atstumai. Darbas – vaikų darželis – poliklinika – viskas šalia. Daugybė kasdienių problemų išsprendžiamos paprastai ir greitai. Užsienyje, didmiesčiuose viskas daug komplikuočiau. Biržuose yra vandens telkinių, čia mano vaikas gali būti arčiau gamtos. Man pačiai, tiesą sakant, trūksta didmiesčio gatvės šurmulio...

Gaila, kad miesto valdžia nieko neišvysto iki galo. Tarkime, yra aikštė, bet ką joje veikti vaikams? Tikriausiai visų miestų valdininkai turėtų važiuoti pasimokyti į Birštoną, Druskininkus.

Pas mus prigijęs niurnėjimas: „Ai, čia gi Biržai...“ Taigi kaip mąstome, taip ir gyvename. Bėda, kad dažniausiai gyvename ne savo, o svetimą gyvenimą. Tas keistas, kartais net liguistas domėjimasis, kuo gyvena kitas. Bet čia tikriausiai sykiu ir provincijos žavesys – kai visi vienas kitą pažįsta, viską vienas apie kitą žino.

– Nuostabus būdas nelandžioti po svetimus „daržus“ ir nespoksoti pro neuždengtus kaimyno langus yra knygos. Regis, abi tai žinome, nes ir dabar sėdėdamos naujai atidarytame „Bookcafe“ nenustygstame vietose, norėdamos čia esančias knygas pačiupinėti. Kas jus išmokė, paskatino skaityti? Ar knygos vertė šiandien jums yra tokia pati kaip ir anksčiau? Ar yra knyga, kuriai tiktų „sugrįžtančios“ vardas?

– Skaityti pradėjau labai anksti. Turiu užkrečiamą pavyzdį – skaitantį tėtį. Jis ypač mėgsta J. Erlicką ir nuolat jį cituoja. Svarbiausia – pačiu tinkamiausiu metu. Vidurinėje turėjau puikias mokytojas, mokėjusias sudominti, įvesti į literatūrą. Visada skaičiau daug. Naktimis, nuo tėvų pasislėpusi po anklode, – taip pat. Nusilpo akys, bet ne noras skaityti.

Dabar būna „rimtų knygų“ ir „knygų atsipalaidavimui“ laikotarpiai. Pirmuoju rimtose knygose ieškau atsakymų į rūpimus klausimus, antruoju skaitau nuotykių ir emocijų kupinus romanus. Šie žavi tuo, kad padeda atitrūkti nuo realybės. Man labai patinka ta įsitraukimo būsena. Vis sugrįžtu prie Antoine'o de Saint-Exupéry „Mažojo princo“. Ir naujai perskaitau.

Kitas mano pamėgtas autorius – turkų rašytojas Orphanas Pamukas. „Nekaltybės muziejus“ – nuostabi knyga. Skaitau ir anglų kalba, net jei suprantu ne viską. Patinka knygos, leidžiančios prisiliesti prie kitų kultūrų, praplečiančios pasaulėžiūrą, suvokimo ribas.

– Panašu, esate iš tų žmonių, kurių galvoje nuolat kažkas verda. Gal pasakysite - kas?

– Idėjų, norų turiu beprotiškai daug. Tik man reikėtų tokio žmogaus, kuris ant žemės stovėtų tvirčiau nei aš. Buvo kilęs noras kurti kažką susijusio su knygomis. Labai džiaugiuosi, kad Biržuose atsirado „Bookcafe“. Turiu svajonę kada nors nuvykti į Pietų Ameriką. Juk ketverius metus mokiausi ispanų kalbos! Būtų gaila pamiršti. Kai Ugnė paūgės – su ja.

Labai rūpi jai parodyti Vakarų Afriką, Dramblio Kaulo Kranto Respubliką, supažindinti dukrelę su kitomis jos šaknimis. Šis žemynas toks didžiulis, keistas, o sykiu – savaime suprantamas. Čia gera ir liūdna, tamsu ir spalvinga. Ugnė kartą pasakė: „Mamyte, myliu tave iki pasaulio krašto!“ O kurgi tas pasaulio kraštas, Ugne? „Tikrai ne Biržai!“
Gal Afrika tas pasaulio kraštas? Tikrai žinau, kad ten kada nors sugrįšim.

– Ar jūsų gyvenime yra daugiau dalykų, dėl kurių esate tokia tikra?

– Pagal Zodiako ženklą esu Svarstyklės. Šitais dalykais mažai tikiu, tačiau tam tikri bruožai vis tik išryškėja. Visada svarstau net dėl visiškų menkniekių. Mano svarstyklės nesvyravo 2 kartus: dėl išvykimo į Airiją ir dėl grįžimo į gimtuosius Biržus. Kartais pagalvoju, kad aš kaip tas migruojantis paukštis: ilgiuosi laisvės, šilumos – keliu sparnus.

P.s. Dėkodama už pokalbį keliu stiklą lietuviškų obuolių sulčių dar ir už tai, kad įgimta navigacija vis daugiau (e) migravusiųjų iš bet kurio pasaulio krašto anksčiau ar vėliau sugrąžintų į gimtąją padangę.
 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min