Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Trečios kartos Kanados lietuvis Gintaras Šileika: pasikeitęs Gintaro vardą į Paulo neišdaviau savo tapatybės

Lenta: "Labas, mano vardas ..."
Shutterstock nuotr. / Lenta: "Labas, mano vardas ..."
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Iš Lietuvos kilusi Šileikų šeima jau trečia karta gyvena Kanadoje, tačiau nenutraukė ryšių su buvusia tėvyne. 61 metų rašytojas Antanas Šileika, nors gimė Kanadoje, vedė taip pat išeivių iš Lietuvos dukrą, dažnai čia atvažiuoja ir laisvai kalba lietuviškai. Taip pat ir jo sūnūs Dainius ir Gintaras. Dainius netgi neseniai persikraustė į Vilnių, o štai Toronte gyvenantis Gintaras savo lietuvišką paveldą priima atsargiau. Laikraštyje „The Globe and Mail“ išspausdintame rašinyje jis paaiškina, kodėl savo lietuvišką vardą Gintas jis pakeitė anglakalbiams lengvesniu – dabar jis Paulas.

„Koks įdomus vardas. Iš kur jis kilęs? Ar tai trumpinys? Iš Europos, ar ne? Tu ten gimei?“

Man dar nepradėjus megzti ryšio su žmogumi ar ieškoti bendrų pomėgių, jo arba jos dėmesį atkreipia mano vardas. Man dar nespėjus papasakoti savo istorijos ji jau būna parašyta už mane.

Mano tėvai mane pavadino Gintaru, o sutrumpintai Gintu. Jei perskaitėt Džintaras ir Džintas, jūs, kaip ir visi kiti, mano lietuvišką vardą ištarėte neteisingai. Pirmasis priebalsis yra kietas „g“ kaip žodyje gramofonas, o ne minkštas kaip žodyje džinas. Nors mano seneliai į Kanadą atvyko seniau nei prieš pusę šimtmečio, lietuviai yra išdidi tauta ir dažnai savo vaikus pakrikštija vardais, kurių neįmanoma anglizuoti, todėl visi tavęs klausinėja, iš kur tu esi.

Mama man pasakojo, kad aštuntajame dešimtmetyje populiarėjo multikultūralizmas ir tapo įprasta vaikams duoti užsienietiškus vardus, kurie atspindėtų jų protėvių kilmę. Aš tai suprantu, kadangi vertinu įvairovę ir daugiakultūriškumą, bet galima rasti ir kompromisą.

Mama man pasakojo, kad aštuntajame dešimtmetyje populiarėjo multikultūralizmas ir tapo įprasta vaikams duoti užsienietiškus vardus, kurie atspindėtų jų protėvių kilmę. Aš tai suprantu, kadangi vertinu įvairovę ir daugiakultūriškumą, bet galima rasti ir kompromisą.

Pavyzdžiui, vardai Lucas ir Thomas lietuviškai būtų Lukas ir Tomas. Tiesioginis Gintaro vertimas į anglų kalbą yra „amber“, ką anglakalbiai laiko moterišku vardu – ir tai tik dar labiau paryškina mano tapatybės keistumą.

Mama man pasakojo, kad aštuntajame dešimtmetyje populiarėjo multikultūralizmas ir tapo įprasta vaikams duoti užsienietiškus vardus, kurie atspindėtų jų protėvių kilmę.

Nors mano draugai ir šeimos nariai, kurie mane pažįsta jau daugelį metų, tvirtina, kad mano vardą lengva ištarti, daugumai naujai sutiktų žmonių jis kelia sunkumų. Turėjau rasti būdų, kaip išmokyti kitus jį teisingai ištarti: „It's Gint. Like „mint“ with a G“ – „Gintas. Kaip „mėta“ su G.“

Nors kai kuriems tai pasirodė žavu, aš visai nenoriu kiekvieną kartą mokyti tarti savo vardą kaip eilėraštuką. Užsukus į vakarėlį, kur kas keletą minučių susipažįsti su naujais veidais, tai gali išvarginti. Po to žmonės mane ilgai vadindavo „Gintas kaip mėta“, nes aš taip dažnai kartodavau šitą mnemonikos priemonę.

Bet būdavo ir taip, kad užuot mane išskyręs iš kitų vardas priversdavo mane jaustis nematomu.

Maždaug trejus metus dirbau banko kasininku. Ant mano vardo kortelės buvo labai aiškiai parašyta „Gintas“, kad klientai žinotų, kas juos aptarnauja.

Problema ta, kad kanadiečiai kartais būna pernelyg mandagūs. Jei tavo vardas neįprastas, jie geriau išvis niekaip tavęs nevadins nei blogai jį ištars. Kai kurie ilgamečiai klientai stengėsi mane geriau pažinti, tačiau daugelis į mane kreipdavosi tiesiog „tu“ arba išvis niekaip nesikreipdavo.

Jausmas nekoks, kai nuolatiniai klientai prieina prie langelio sakydami „Labas rytas, Sende! Labas rytas, Rajenai! Labas rytas... tu!“

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Gintaro tėvas Antanas Šileika lankėsi Vilniaus knygų mugėje
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Gintaro tėvas Antanas Šileika lankėsi Vilniaus knygų mugėje

Vyresnėse mokyklos klasėse man taip nusibodo, kad užpildžiau prašymą pasikeisti vardą. Tai buvo dramatiškas gestas ir nelabai gerai apmąstytas. Išsirinkau vardą Trentas Haldermanas, nors nežinau, kaip aš jį sugalvojau. Mano tėvai prieštaravo ir sakė, kad jei man nepatinka mano vardas, galiu vadintis savo antru vardu, Paulas. Mane pasiūlymas sudomino, bet atidėjau idėją iki tol, kol baigsiu universitetą.

Nenorėjau, kad jie mane vadintų „Džintu“ arba „Tu“ arba išvis niekaip. Nenorėjau būti ryškaus multikultūralizmo simboliu.

Prabėgus keleriems metams įsidarbinau vienos mokymo institucijos studentų priėmimo skyriuje. Kiekvieną dieną bendraudavau su šimtais moksleivių, jų tėvų ir patarėjų. Nenorėjau, kad jie mane vadintų „Džintu“ arba „Tu“ arba išvis niekaip. Nenorėjau būti ryškaus multikultūralizmo simboliu. Norėjau, kad žmonės sužinoję mano vardą toliau stengtųsi pažinti mane, o ne sutelktų visą dėmesį į šią vieną keistenybę.

Todėl savo viršininkui nusiunčiau elektroninį laišką: „Norėčiau, kad visi mane vadintumėte mano antru vardu, Paulas.“

Bendradarbiams, kurie mane iki tol vadino Gintu, priprasti prie naujo vardo užtruko metus. Tačiau aš labai džiaugiausi, kad visi nuoširdžiai stengėsi ir palaikė mano sprendimą.

Jaučiu, kad kai kurie žmonės tokį mano sprendimą laiko neatitinkančiu Kanados vertybių. Mes pripratę save laikyti kultūrų mozaika ir didžiuojamės savo tėvyne.

Kai kurie mano draugai nebuvo tokie geranoriški. Jiems atrodė, kad išduodu savo tapatybę, kad be reikalo apsunkinu jų gyvenimus.

Neprašiau, kad patys artimiausi draugai ir šeimos nariai mane irgi vadintų Paulu, bet norėjau, kad jie suprastų, jog nuo šiol aš prisistatysiu šiuo vardu ir jog jie privalo gerbti mano apsisprendimą.

Jaučiu, kad kai kurie žmonės tokį mano sprendimą laiko neatitinkančiu Kanados vertybių. Mes pripratę save laikyti kultūrų mozaika ir didžiuojamės savo tėvyne. Aš tikrai didžiuojuosi savo kultūra ir paveldu. Bet manau, kad galiu gerbti savo kilmę net ir prisistatydamas savo įprastesniu anglišku antru vardu.

Visi norėtume išgirsti, kad mano eksperimentas nepasisekė ir aš vėl tapau Gintu, iš naujo pamilęs savo vardą. Tačiau viskas buvo ne taip.

Kai susipažįstu su nauju žmogumi, mūsų pokalbis būna daug paprastesnis: „Labas, aš Paulas.“ – „Malonu susipažinti.“

Nereikia kartoti, rimuoti, atsakinėti į klausimus. Tiesiog Paulas.

Pernai gegužę pradėjau naują studijų programą. Vis dar prisistatau Paulu, bet rašydamas akademinius rašinius turėčiau pasirašyti pilnu vardu. Taigi pasirašau G. Paul Sileika. Ir jei mano darbus perskaitę žmonės paklaus, ką reiškia G., aš jiems mielai papasakosiu.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Gintaro brolis Dainius persiklė gyventi į Vilnių
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Gintaro brolis Dainius persikėlė gyventi į Vilnių, nes trokšta būti naudingas Lietuvai.
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min