– Esate vienas iš nuosekliausių Rusijos prezidento Vladimiro Putino kritikų Europoje. Kodėl jūs kur kas atviriau, nei kiti Europos lyderiai, pasisakote apie Krymo aneksiją ir Rusijos invaziją į Ukrainą?
– Taip yra dėl labai paprastos, tačiau pakankamai aiškios priežasties: Europos sienos perbraižytos krauju, ir vėl jas pakeisti bus galima tik krauju.
Vienas dalykas, kuris buvo absoliučiai esminis visuose susitarimuose tarp Rusijos ir Europos Šaltojo karo pabaigoje, tai, kad sienos nebūtų keičiamos. Peržengus šią liniją, V.Putino veiksmai kelia grėsmę Europoje po Šaltojo karo nusistovėjusiai tvarkai.
– JAV ir Europa įvedė griežtesnes sankcijas Rusijai dėl jos agresijos Ukrainoje. NATO paskelbė apie greitojo reagavimo pajėgų kūrimą. Ir dabar – trumpos paliaubos. Vakarų spaudimas veikia?
– Taip, trumpos paliaubos pasiektos. Tačiau tai dar nėra taika. Reikia politinio sprendimo. Tai priklausys nuo V.Putino tikslų, kita vertus, nuo Europos Sąjungos laikysenos.
Aš linkęs manyti, kad V.Putinas turi toli siekiančių tikslų, kurie dar nepasiekti. Tačiau, žengdamas toliau, jis savo elgesį modeliuos pagal tai, ką darome arba ko nedarome mes.
– Kokie yra tie V.Putino „toli siekiantys“ tikslai?
– Jo ambicijos gali būti prilygintos judėjimui pirmyn atgal tarp dviejų sąvokų. Viena jų yra Eurazijos bendruomenė, kuri apima ne tik Rusijos tautą, tačiau ir, pavyzdžiui, Kazachstaną. Kita sąvoka – tai ką jis vadina „slavų šerdimi“ – tai, ką jis įvardija kaip bet kur esančius rusus.
V.Putino tikslai iš tiesų turi toli siekiančių pasekmių ne tik nepriklausomai Ukrainais, bet, kaip sakiau, ir Kazachstanui, taip pat Baltijos valstybėms. Dar norėčiau čia pridėti ir Baltarusiją.
Bet šie tikslai iš tiesų turi toli siekiančių pasekmių ne tik nepriklausomai Ukrainais, bet, kaip sakiau, ir Kazachstanui, taip pat Baltijos valstybėms. Dar norėčiau čia pridėti ir Baltarusiją.
V.Putinas tampa dar kategoriškesnis pagarbos kitiems atžvilgiu. Net Švedijoje, mes susidūrėme su rimčiausiais oro erdvės pažeidimais, padarytais Rusijos orlaivių per tuos aštuonerius metus, kai buvau užsienio reikalų ministras.
– Kaip turėtų elgtis ES, kad V.Putino ambicijos būtų suvaržytos?
– Turime būti atsargūs. Ukraina yra nepriklausoma valstybė. Ji turi teisę pasirinkti savo likimą. Jeigu ji nori būti ES narė, tai yra ukrainiečių pasirinkimas. Rusija neturi teisės skaldyti ar destabilizuoti nepriklausomos šalies, jeigu tos šalies pasirinkimai nesutampa su Rusijos norais.
Europa, žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, turi padėti Ukrainai sukurti gerovę per prekybos ir ekonomikos ryšius. Praktiškai visi nori glaudesnių, visų pirma, ekonominių, santykių su ES, nes tai suprantama kaip kelias į ekonomikos modernizavimą ir visuomenės stabilizavimą. Net ir Rusija to norėjo.
– Kai kurie prilygina dabartinius įvykius 1956 m., kai sovietai įsiveržė į Vengriją ir, be Vakarų retorikos apie laisvę, niekas nebuvo padaryta. Tą kartą, Vakarai taip pat nerimavo dėl Artimųjų Rytų, kai Prancūzija, Didžioji Britanija ir Izraelis bandė susigrąžinti Sueco kanalą.
– Taip čia esama paralelių. Vakarai vėl nerimauja dėl karo tarp Izraelio, „Hamas“ ir ISIS. Prieš tai, maždaug prieš metus, buvo keliamas cheminio ginklo Sirijoje klausimas. Atsimenu, tą kartą turėjome ES užsienio reikalų ministrų susitikimą Vilniuje Rytų Partnerystės klausimu. JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry atvyko kalbėti apie Siriją. Bandėme pasakyti, kad „dalykai, kurie vyksta čia, nusipelnė dėmesio“.
– Kokį galutinį susitarimą dėl saugumo Ukrainoje norėtumėte matyti?
– Panašu, kad šiuo metu mes žengiame kito užšaldyto konflikto link. Lieka Rusijos kariuomenės grėsmė iš išorės arba jos slaptas buvimas Ukrainoje.Mūsų strategija Vakaruose turėtų būti neleisti plisti tokiems konfliktams, iki tol, kol bus priimti ilgalaikiai sprendimai. V.Putinas aiškiai leido suprasti, kad nesusitaikys su savo kariuomenės pralaimėjimu Donbase (Ukraina). Taigi Ukraina neturi pasirinkimo trumpuoju laikotarpiu, kaip tik gyventi su šia realybe.
