Kad pirmieji čempionato etapai yra jau tolima praeitis, įrodė vakar įvykę pirmieji du ketvirtfinalio mačai. Vos ketvirtą vietą F grupėje užėmę ispanai net 30 taškų sudorojo serbus, o trečioje vietoje E grupėje likę prancūzai pranoko antrą poziciją F grupėje užėmusius ir 10 tūkst. sirgalių užnugarį turėjusius pirmenybių šeimininkus Slovėnijos krepšininkus.
Krepšinio bacila dar 1939 m. užsikrėtusi aktorė Galina Dauguvietytė prieš rungtynes su italais neslepia nerimo, bet tikina, kad pergalingą mūsiškiams mačo baigtį turėtų užtikrinti jos burtai. Nesėkmės atveju aktorė taip pat apsidraudusi – vieta Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninėje jai jau esą paruošta.
– Pradėkime nuo tų 1939 m. Europos čempionato. Kai tarėmės dėl pokalbio, jūs minėjote, kad jis jums nesvetimas?
Šiandieną aš bijau, bet esu racionali – jeigu kas, aš turiu pažįstamų psichiatrinėj.
– Aišku, nesvetimas. Dėl to, kad 1939 m. man buvo 13 m., bet aš buvau pasiutusiai žingeidi, namuose domėjomės sportu, įvairiom sporto šakom, o čia man buvo naujiena. Ir aš nusikaltau, padariau didelį nusikaltimą. Kauno Aušros gimnazijoje mokiausi, bet bėgdavau iš pamokų į Parodos gatvėj, ant kalno, neseniai pastatytą Sporto halę žiūrėti Europos pirmenybių. Atsimenu ir Lubiną, ir Baltrūną, ir Budriūną, ir Puzinauską, ir Ruzgį – matot, kokia dar mano atmintis per tiek metų.
– Dabar pasigirsta nemažai replikų iš gerokai jaunesnių žmonių, kurių ir atmintis prastesnė, kad krepšinis jiems pabodo, kad jo šiuo metu labai daug... Negi jums per tiek metų nepabodo?
– Ne. Žinot, aš žiūriu ne visas rungtynes. Aš mėgstu, kada lošia didingi profesionalai. Man visai neįdomu, kai, pavyzdžiui, lošia Dvarčionys su Bezdonim. Aš žiūriu, kada lošia grynai profesionalai, mane ypač domina Europos garsiosios komandos. Todėl aš labai labai jaudinausi ir jau šiandien aš esu racionaliai pasiruošusi, pasiruošusi net raminančiom tabletėm.
– Kokie yra Jūsų palaikymo ypatumai?
– Aš turiu savo burtus. Man yra diena, kai aš matau, kaip aš turiu burti, kada aš turiu užsimerkti, kai meta į krepšį mūsiškiai, kada aš turiu atsimerkti, kada aš turiu išeiti, kada aš turiu nežiūrėti, po kiek laiko aš turiu grįžti... Kiekvieną dieną, kai lošia mūsų rinktinė, aš turiu savo burtus ir aš buriu sau viena.
 |
| Tomo Tumalovičiaus nuotr./Lietuvos krepšinio rinktinės gerbėjai Slovėnijoje |
– O ką darote, kai tie burtai nesuveikia?
Kai lietuviai lošė su latviais, kad jie neįmestų, aš garsiai viena bute gyvendama dainuodavau Latvijos himną.
– Suveikia. Beveik visada suveikia. Pavyzdžiui, kai lietuviai lošė su latviais, kad jie neįmestų, aš garsiai viena bute gyvendama dainuodavau Latvijos himną. Tada jie neįmesdavo.
– Prieš šias pirmenybes Lietuvos rinktinė išlydėta su didžiausiomis viltimis parvežti medalius. Sakykit, su kokiomis viltimis šią rinktinę išlydėjote Jūs?
– Šiandien bijau. Makedonų bijojau, bet paskui nusiraminau, o šiandien aš esu nerami. Na bet kiekvieną dieną aš būdavau, žinoma, nerami... Šiandieną aš bijau, bet esu racionali – jeigu kas, aš turiu pažįstamų psichiatrinėj, Naujojoj Vilnioj, ten mane priims ir duos man gerą vietą atsigauti.
– Neabejoju, kad to neprireiks... Paskutinis klausimas Jums. Šiandien laukia svarbiausios čempionato rungtynės. Neretai pasitaiko, kad sportininkai neatlaiko tos įtampos ir paprasčiausiai perdega... Sakykit, kaip Jūs tvardydavot jaudulį prieš premjeras ir ką turėtų daryti krepšininkai šiandien?
– Mano nuomone, turėtų būti ramūs. Mane jaudina vienas dalykas – kad tritaškiai nelabai sekasi... Gynyba gera, bet italų irgi gera gynyba. Tai šitas mane labai ir jaudina... Turi būti mūsiškiai šiandien ramūs, susikaupę ir nedrebėti – kaip bus, taip bus. Kad nebūtų, žinote, šito ažiotažo. Bet čia, aišku, nervai, čia nervai, kiekvienas žmogus turi savo nervus. Žiūrėsim, kaip seksis, pavyzdžiui, man kai kurie krepšininkai, kai žiūrėjau pirmas rungtynes, maniau „uoj, aš juos siųsčiau namo“. O dabar aš galvoju „ne, jie labai reikalingi“, neminėsiu pavardžių.
„Žinių radijo“ laidoje „Minutės pertraukėlė“ G. Dauguvietytę kalbino žurnalistas Aurimas Budraitis.
