Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ką slepia Lietuvos parkų žaluma?

Laisvalaikis Vingio parke
Jūratės Morkūnaitės nuotr. / Parkas
Šaltinis: „Šiaulių naujienos“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Žmones nuolat traukia gražiausi Lietuvos parkai pasimėgauti sielai maloniais peizažais – gamtos ir žmogaus kūrybos harmonija. Tačiau gana daug jų – apleisti, pamiršti, tad vertėtų pasklaidyti ir mūsų šalies parkų istorijos puslapius – dauguma kadaise įspūdingų parkų savo žalumoje slepia įdomių faktų.

Lietuvos ir Šiaulių krašto parkais ir jų istorija pasivaikščioti kviečia knygų „Lietuvos parkai“ ir „Po gražiausius Lietuvos dvarų parkus“ autorius, Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto Architektūros ir urbanistikos katedros docentas Laimutis Januškevičius.

Iš tiesų keista, kai, pasak L. Januškevičiaus, neretai labai vertingi dvarai ir greta įkurti parkai skęsta užmarštyje, o retkarčiais užklystančius pakeleivius pasitinka apleistomis ir nuniokotomis alėjomis.

– Kaip ir kada susidomėjote parkais?   

– Jaunystėje, dar besimokant vidurinėje mokykloje, kartą teko pavartyti fotoalbumą apie Prancūzijos ir Anglijos peizažinius parkus. Nuostabūs gamtovaizdžiai, puikūs vandens telkiniai, reti egzotiniai medžiai, lygios kaip kilimas, išpuoselėtos vejos ir jų fone prisiglaudę įdomios architektūros pastatai – netgi iš nuotraukų darė didelį įspūdį. Visa tai atrodė lyg kažkoks gamtoje sukurtas pasakų pasaulis.

Su šiais Vakarų Europos kraštovaizdžio architektūros meno šedevrais susipažinti iš arčiau teko laimė jau žymiai vėliau, bet dabar ne apie tai...

Prabėgus keletui metų, studijuojant Žemės ūkio universiteto Miškų ūkio fakultete, per mokomąją dendrologijos praktiką kartu su kitais studentais aplankiau Palangos, Kretingos, Užutrakio, Lentvario, Trakų Vokės ir kitus dvarų parkus. Vaizduotėje nejučiomis vėl atgimė kažkada vartyto albumo vaizdai. Tuomet krūtinę užliejo be galo malonus pasididžiavimo savo šalimi bei senomis jos kultūros tradicijomis jausmas – juk nė kiek ne blogesni parkai buvo ir yra pas mus.

– Ką anuomet pastebėjote gražaus?

– Ūksmingos šimtametės liepos ir ąžuolai, reti egzotiniai augalai, vaizdingos greta esančių ežerų ir tvenkinių pakrantės, puošnūs dvarų pastatų architektūriniai ansambliai viliojo ir traukė godžias studentų akis. Tokios tat buvo pirmosios mano pažintys su mūsų šalies dvarų parkais.

Tai buvo pažintis ir tampriai su parkais susijusia mūsų šalies praeitimi, kurią puošia tokių garbingų to meto Lietuvos didikų pavardės, kaip kunigaikščiai Oginskiai, grafai Tiškevičiai, Pliateriai, Zubovai, Komarai... Tai žmonės, puoselėję mūsų šalies kultūrą, kūrę mūsų istoriją... 

Be galo skaudu buvo matyti, kad daugelis senųjų parkų, taip pat ir vertingi pastatų ansambliai dabar pamažu skęsta į užmarštį.

Kiek arčiau prie šios temos teko prisiliesti 1978-1986 metais. Tuomet, jau dirbant Kauno botanikos sodo Dendrologijos skyriuje, teko tirti senųjų dvarų parkų introdukuotą dendroflorą. 

Dar viena galimybė aplankyti dvarų parkus pasitaikė 1999-2003 m., kada Aplinkos ministerija Lietuvos dendrologų draugijai pavedė įvertinti šalies dvarų parkų būklę ir atlikti jų introdukuotos dendrofloros inventorizaciją. Tai buvo unikali proga dar kartą pasižvalgyti po šiuos svarbius mūsų gamtos ir kultūros paveldo objektus bei įvertinti, kaip juos veikia negailestinga laiko tėkmė. 

Deja, jau pirmųjų išvykų įspūdžiai buvo ne patys maloniausi.

– Kas nemalonaus pastebėta?

– Be galo skaudu buvo matyti, kad daugelis senųjų parkų, taip pat ir vertingi pastatų ansambliai dabar pamažu skęsta į užmarštį. Retkarčiais užklystančius pakeleivius jie pasitinka užžėlusiais takais, krūmais apaugusiais tvenkiniais ir nuniokotais kažkada prabangiais rūmais.

O juose dar taip neseniai klegėjo žmonių balsai ir skambėjo vaikų juokas (daugelyje dvarų pastatų pokario metais buvo įsikūrusios mokymo įstaigos). Tai ir paskatino visur su savimi vežiotis fotoaparatą. Juk tai bene vienintelė galimybė išsaugoti ir įamžinti mūsų atmintyje tai, kuo mes kažkada didžiavomės, ką mes šiandien dar turime, ko rytoj galbūt jau neteksime... 

Taip pamažu gimė albumas „Lietuvos parkai“, kuris galbūt nėra idealus žiūrint fotomenininko akimis. Tačiau manau, kad jis turi gana didelę išliekamąją vertę. 

– Ką apskritai visuomenei anuomet reikšdavo parkai ir ką jie reiškia šiandien?

– Daugelis Lietuvos senųjų dvarų parkų pirmiausiai yra vertinami kaip puikūs kraštovaizdžio architektūros kūriniai. Juos projektavo ir kūrė tokie žinomi kraštovaizdžio architektai kaip E. Andrė (Palangos, Trakų Vokės, Lentvario ir Užutrakio parkai), L. Stuoka-Gucevičius (Verkių parkas), Rygos sodų ir parkų direktorius G. Kufaltas (Žagarės, Terespolio parkai).

Daugelio kitų parkų projektų autoriai nežinomi. Bet, sprendžiant iš šių parkų erdvinės struktūros ir augalų rūšinio asortimento parinkimo, juos kūrė profesionalių meistrų rankos. 

Gana daug šalies senųjų parkų vertingi ir dendrologiniu požiūriu – dėl juose augančių retų egzotinių medžių. Iš tokių visų pirma reikėtų paminėti Palangos botanikos parką, Degaičių (Telšių rajonas), Žagarės (Joniškio rajonas), Rietavo, Terespolio, Dotnuvos, Lančiūnavos (Kėdainių rajonas), Kretingos ir kt… 

Tačiau jau kuris laikas, lankantis dvarų sodybose, bene didžiausią nerimą kelia parkų būklė.

– Kodėl?

– Dauguma dvarų parkų tvarkomi tik minimaliai, o kai kurie ir visiškai palikti likimo valiai. Šie parkai neretai jau būna praradę erdvinę struktūrą ir ima panašėti į blogai prižiūrimą mišką.

Miškais pamažu tampa Priekulės (Klaipėdos rajonas), Šereitlaukio (Šilutės rajonas), Trepų (Tauragės rajonas), Ariogalos (Raseinių rajonas), Beinoravos ir Radvilonių (Radviliškio rajonas) ir kiti...  

Gerai ir pakankamai gerai tvarkomų parkų šalyje galima priskaičiuoti tik apie 35-40. Jie sudaro tik apie 18–20 proc. visų dvarų parkų. 

Iš tokių visų pirma paminėtinas jau keletą dešimtmečių rūpestingai ir gerai prižiūrimas Palangos botanikos parkas. Šiandien šį parką teisėtai galima būtų laikyti šalies parkų tvarkymo ir priežiūros etalonu. Gana gražiai prižiūrimi Mažeikių rajone esantys Plinkšių ir Renavo parkai, gerą įspūdį palieka Biržų pilies parkas. Radviliškio rajone jau senokai traukia lankytojus puikiai prižiūrimi ir tvarkomi Raudondvario, Burbiškio ir Baisogalos parkai. 

Džiugina tai, kad nemažai parkų atgimė arba po truputį atgimsta naujam gyvenimui jau tautinio atgimimo metais. Jų renovacijai buvo panaudotos Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir privačių asmenų lėšos. Iš tokių paminėtini Šešuolėlių, Taujėnų, Borespolio, Aštriosios Kirsnos, Plungės, Pakruojo, Veisiejų, Švėkšnos ir kai kurie kiti parkai.

– Kur mūsų parkų užuomazgos?

– Lietuvoje pirmieji egzotiniai medžiai ir krūmai pradėti auginti XV a. Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad XV a. pradžioje Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas iš Vakarų Europos atsiveždavo įvairių vaisinių ir dekoratyvinių medžių bei krūmų, kuriuos augino ir prižiūrėjo iš Vengrijos pakviesti sodininkai.

Tačiau dekoratyvinės sodininkystės užuomazgų reikėtų ieškoti žymiai anksčiau. Jos tampriai susietos su senovės lietuvių pagoniškuoju tikėjimu. Pirmiesiems visuomeninės paskirties želdiniams Lietuvoje, matyt, reikėtų priskirti šventąsias ąžuolų girias, kurias senovės lietuviai labai puoselėjo ir garbino. 

Pagoniškas tikėjimas ir šventų ąžuolynų kultas atskiruose Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės regionuose išsilaikė iki XVI-XVII a. 

Įsigalėjus Lietuvoje krikščionybei (1387-1389 m.), pirmieji utilitarinės paskirties sodai Vakarų Europos šalių pavyzdžiu buvo pradėti kurti prie vienuolynų. Kaip liudija istoriniai šaltiniai, 1387 m. apsikrikštijęs karalius Jogaila Vilniaus archivyskupui Povilui Alšėniškiui padovanojo sodą. Apie šį sodą užsimenama XVI a. M. Strijkovskio kronikoje. 

Tuometinės Lietuvos vienuolynų soduose buvo auginami vaistiniai žoliniai ir sumedėję vaisiniai augalai: obelys, kriaušės, vengrinės slyvos, serbentai, agrastai, šalavijai, tulpės... Šiuo laikotarpiu Lietuvoje palaipsniui įsigalėjo vadinamoji utilitarinė sodininkystė, jau seniai klestėjusi krikščioniškose Vakarų šalyse (Italijoje, Anglijoje, Prancūzijoje...). 

Ypač turtingas augalų sodas buvo įkurtas Vilniuje, šalia Bernardinų vienuolyno. 1864 m. jis buvo pertvarkytas į pirmąjį Vilniaus miesto sodą. 

Viduramžių laikų Lietuvos sodus, E. Navio nuomone, galima suskirstyti į dvi kategorijas. Pirmajai priklausytų nedideli pilių ir rūmų sodai su gana skurdžiu, dažniausiai vietinių augalų asortimentu. Antrajai –  žymiai didesni ir turtingesni augalų sodai su žvėrynais, kuriuos turėjo tuometinės Lietuvos valdovai, turtingiausi didikai šalia savo pagrindinių ir medžioklės pilių.

„Šiaulių naujienos“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min