– Kodėl kai kurie žmonės mėgsta baimės jausmą, o kiti – ne?
– Ne visiems patinka bijoti, ir nemanau, kad suklysčiau teigdama, jog niekas nenori atsiduri situacijoje, kurioje iš tikrųjų gresia pavojus tavo gyvybei. Tačiau yra nemažai mūsų, kuriems labai patinka panašūs potyriai. Visų pirma – natūralus adrenalino padidėjimas organizme gali priversti jaustis puikiai. Mokslininkai įrodė, kad tai priklauso ne nuo mūsų charakterio, o nuo chemijos procesų smegenyse.
Kai kurių mūsų smegenyse tarsi nėra dopamino išskyrimo stabdžių. Tai reiškia, kad kai kuriems žmonėms labai patinka jaudinančios, netgi pavojingos situacijos.
Naujas Davido Zaldo tyrimas atskleidė, kad žmonių cheminis atsakas į gąsdinančias situacijas skiriasi. Vienas iš pagrindinių hormonų, kurie išskiriami siaubo akimirką, kai reikia nuspręsti – bėgti ar kautis, yra dopaminas. Paaiškėjo, kad kai kuriems žmonėms jo išskiriama žymiai daugiau. Kaip aiškina D.Zaldas, kai kurių mūsų smegenyse tarsi nėra dopamino išskyrimo stabdžių. Tai reiškia, kad kai kuriems žmonėms labai patinka jaudinančios, netgi pavojingos situacijos, o kitiems – ne.
Daugeliui žmonių taip pat patinka siaubą keliančios situacijos vien dėl to, kokį pasitikėjimą ir palengvėjimą jie pajunta, kai jos praeina. Prisiminkite paskutinį kartą, kai žiūrėjote siaubo filmą. Jums galėjo šmėkštelti mintis „Taip! Man pavyko! Viską iškenčiau ir išgyvenau!“. Taigi, siaubo pabaiga gali būti tikra injekcija pasitikėjimui savimi.
Tačiau vėlgi – ne visiems patinka sau kelti baimę. Kai kuriems tai visiškai nepriimtina dėl psichologinių ar asmeninių priežasčių. Pavyzdžiui, jie vaikystėje buvo pernelyg išgąsdinti ir traumuoti, todėl labai svarbu prieš ketinant kažką kitą išgąsdinti juos geriau pažinti – žinoti, kad tam žmogui baimė gali būti priimtina. Chemikalai, kurie išskiriami „bėk arba ginkis“ situacijoje, veikia tarsi klijai, kurie sutvirtina siaubią keliančių situacijų prisiminimus. Tad jeigu žmogus buvo per jaunas, kad žinotų, jog pabaisos yra netikros, jam visam gyvenimui gali likti trauma dėl to, jog jį kažkas vaikystėje išgąsdino apsimetęs siaubūnu.
– Kas nutinka mūsų smegenims, kai esame išsigandę? Ar yra skirtumų tarp to, kai mes tarsi juokais gąsdinamės, ir tada, kai iš tikrųjų gresia pavojus?
Reikia, kad mūsų smegenys turėtų laiko suprasti, jog tai nėra tikros grėsmės.
– Tam, kad tikrai galėtume mėgautis baimę keliančia situacija, mums reikia būti saugioje aplinkoje. Mums reikia, kad sužadintumėme baimės jausmą, o su juo – adrenalino, endorfinų ir dopamino išskyrimą, tačiau tai vyktų saugioje vietoje. Todėl pasaulyje labai populiarūs „siaubo namai“ – juose baimei sukelti pasinaudojama keliais jutimais. Baimę gali kelti garsai, vėjo šuorai, netgi kvapai. Šie pojūčiai tiesiogiai susiję su mūsų baimės atsaku, organizme pradeda išsiskirti atitinkami chemikalai, tačiau mūsų smegenys turi laiko suprasti, jog tai nėra tikros grėsmės.
Mūsų smegenys veikia žaibiškai, kai reikia įvertinti grėsmę. Dirbu vienuose tokiuose namuose, ir tūkstančius kartų tą mačiau – kas nors suspiegia ir pašoka, tačiau iškart pradeda juoktis ar šypsotis. Tai labai įdomu stebėti. Man labai įdomu, kur yra ta riba, nuo kurios žmonės žino, jog jie iš tikrųjų yra saugūs.
– Ar skirtingose kultūrose sutampa požiūris, kas tai yra baimę keliantys dalykai?
– Vienas iš įdomiausių dalykų, tyrinėjant baimę, yra socialinių baimės konstruktų nagrinėjimas ir skirtumai tarp išmoktos ir įgimtos ar net genetinės baimių. Kai žvelgiame į pasaulio istoriją ir į skirtingas valstybes, galima pasakyti, kad žmonės iš tikrųjų gali bijoti bet ko. Susiejus kad ir neutralų objektą ar reiškinį su neigiamomis pasekmėmis, galima bet ką paversti baimę keliančiu dalyku. Geriausias to pavyzdys – mažylis Albertas. Trečiajame praėjusios amžiaus dešimtmetyje, kai iš mokslininkų dar nebūdavo reikalaujama etiškumo, vargšui vaikui jie įskiepijo mirtiną baltų triušių baimę. Tad mes dabar žinome, kad galime išmokti bijoti, ir dėl dalykų, kurie mums kelia baimę, daugiausiai kalta socializacija ir visuomenė, kurioje mes augame.
Trečiajame dešimtmetyje, kai iš mokslininkų dar nebūdavo reikalaujama etiškumo, vargšui vaikui jie įskiepijo mirtiną baltų triušių baimę. Tad mes dabar žinome, kad galime išmokti bijoti.
Kiekvienoje kultūroje yra neįprastų pabaisų – Čiupakabra Pietų Amerikoje, Nesė Škotijoje, Yōkai monstrai Japonijoje ir t.t. Tačiau visus juos sieja tam tikros tos pačios savybės. Jie visi kažkokiu būdu prieštarauja žinomiems gamtos dėsniams. Jie arba yra grįžę iš numirusiųjų (vaiduokliai, dvasios, demonai), arba yra kažkokie nežmogiški sutvėrimai. Tai reiškia, kad dalykai, kurie nepaklūsta gamtos dėsniams, yra siaubą varantys. Iš tikrųjų beveik viskas, ko mes nesuprantame arba kas sukelia mums kažkokį estetinį ar kognityvinį disonansą, mums taip pat sukelia baimę.
Kita pabaisus visame pasaulyje siejanti savybė – neaiškūs jų ryšiai su žmogumi ir fiziniu kūnu. Žmonės tiesiog apsėsti mirties. Mums vis nesėkmingai bandome suprasti, kas nutinka mums po mirties. Šie svarstymai priveda prie vienų garsiausių pabaisų – kiekvienoje kultūroje sukuriami savi gyvi numirėliai: zombiai, vampyrai, vaiduokliai ir pan. Mes norime tikėti, kad gyvenimas kažkaip tęsiasi ir po mirties. Dar geriau – atrasti amžino gyvenimo receptą. Vėlgi, tai pažeistų gamtos dėsnius, tad kartu tai mus ir žavi, ir baugina. Tad nors mitinių būtybių vardai ir istorijos skirtingose pasaulio vietose skiriasi, motyvacija ir įkvėpimas, slypintys už jų, visur išlieka ta pati.
– Kokie yra pirmieji žinomi pavyzdžiai, kai žmonės specialiai save gąsdindavo?
– Žmonės vienas kitą ir save gąsdindavo nuo žmonijos atsiradimo: pradedant siaubingomis istorijomis, šokinėjimu nuo skardžių, staigiu išnyrimu iš tamsaus kampo. Mes taip elgiamės dėl daugelio skirtinų priežasčių – sukurti vienybės jausmą, paruošti vaikus baisiam pasauliui ir, žinoma, išmokti kontroliuoti savo elgesį. Vardan linksmybių (ir pelno) žmonės vieni kitus ir save pradėjo gąsdinti tikriausiai tik pastaraisiais šimtmečiais.
Vienas mano mėgstamiausių pavyzdžių – rusiškos kalnų rogės. XVII a. prailgintomis rogėmis žmonės galėjo leistis snieguotais kalnais, kur būdavo specialiai įrengta kalniukų, kad būtų baisiau. XVIII a. ši pramoga tapo įmantresne – padidintos rogės virto vežimais, jie buvo įstatyti į vėžes, o kalnuose pridėliota šiurpą keliančių vaizdinių. Žmonės ten mirtinai išsigąsdavo, bet jiems labai patikdavo.
Mums reikia vienas kito, kai jaučiame stresą, todėl faktas, kad mūsų organizmai evoliucionavo taip, kad baimės atveju vienas kitam jaustumėmės artimesni, yra labai suprantamas.
Žmonėms patinka ne tik fizinės grėsmės – vaiduokliškos istorijos prie laužo pasakojamos jau labai seniai. XVIII a. „kapinių poetai“ rašydavo apie vorus, šikšnosparnius, kaukoles – jie tapo atspirties tašku gotikiniams XIX a. autoriams, tokiems kaip Poe ar Shelly. Gąsdinančios istorijos sukuria intrigą, susijaudinimą, venomis sparčiau pradeda tekėti kraujas.
XIX a. suklestėjo „vaiduokliški“ verslai, atsirado „išsigimėlių šou“, įvairių anomalijų parodos. Bene geriausiai žinomas yra Barnumo muziejus, kuriame buvo eksponuojamos įvairiausios keistenybės, pavyzdžiui, beždžionės torsas su prisiūta žuvies uodega. Šis verslas nuėjo ilgą kelią – nuo žuvies uodegų iki Holivudo vertų specialiųjų efektų, kurie skirti tik vienam – klaikiai mus išgąsdinti.
– Yra sakoma, kad jeigu žmogų pirmą kartą sutinki gąsdinančioje situacijoje, tu su juo vėliau jausi artimesnį ryšį nei jeigu būtumėte susitikę nestresinėmis sąlygomis. Ar yra tiesios šiame tikėjime?
– Viena iš priežasčių, kodėl žmonėms taip patinka Helovinas – jis sukuria stiprų emocinį atsaką, o tas atsakas padeda sukurti tvirtesnius ryšius ir prisiminimus. Kai esame laimingi arba išsigandę, išsiskiria galingi hormonai, tokie kaip oksitocinas, kurie dirba tam, kad patiriamos akimirkos įstrigtų atmintyje. Tad tikrai prisiminsime žmones, su kuriais esame tuo metu. Jeigu tai bus teigiamos patirtys, mes juos prisiminsime su meile, jausimės jiems artimesni nei jei būtume juos sutikę neutraliomis sąlygomis.
Tai yra geras dalykas. Mes esame socialios ir emocingos būtybės. Mums reikia vienas kito, kai jaučiame stresą, todėl faktas, kad mūsų organizmai evoliucionavo taip, kad baimės atveju vienas kitam jaustumėmės artimesni, yra labai suprantamas. Išvada tokia: pasiimkite savo antrą pusę į „siaubo namus“ ar į pasivažinėjimą amerikietiškais kalniukais – tai bus pasimatymas, kurios nepamiršite.
