Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Leonidas Donskis: „Atsakymo, koks turi būti universitetas, neturi nei verslas, nei patys universitetai“

Leonidas Donskis
Alvydo Januševičiaus nuotr. / Leonidas Donskis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Ispanų mąstytojas Jose Ortega y Gassetas teigė, jog universitetai, sukurti Europoje, tapo varančiuoju Europos istorijos principu. Tačiau 1935 metais autorius rašo: „Palyginti su viduramžių universitetu, šiuolaikinis universitetas nežmoniškai išplėtė profesinį mokymą, pagilino tyrinėjimus, beveik visiškai atmetęs kultūros mokymą ar perdavimą“. Dar daugiau, O.Gasset provokuojančiai pareiškia: „Mokslininkas, gali būti barbaru, nors labai gerai mokėti savo dalyką“. Kaip šie ispanų mąstytojo išsakyti žodžiai atliepia šiandienos aukštojo mokslo padėtį? Apie tai, kokia šiandien yra universiteto misija – 15min.lt pokalbis su VDU profesoriumi, filosofu Leonidu Donskiu.

– Kuo šiuolaikinis universitetas iš esmės skiriasi nuo viduramžių universiteto? Kaip pakito jo vaidmuo, misija?

– Žinote, O.Gasset žodžiai yra tiek taiklūs, ir pati mintis yra tokia gili, kad belieka tik pasiūlyti vieną ar kitą pastabą paraštėse. Žinoma, kad taip ir įvyko, kaip teigė šis mąstytojas. Be universiteto neįmanoma įsivaizduoti klasikinės Europos, be universitetų mūsų būtų nepasiekę Platonas, Aristotelis, Šv. Augustinas, Tomas Akvinietis.

Jeigu ne universitetinė tradicija ir ne tam tikra intelektualinės kultūros erdvė, mūsų būtų nepasiekę netgi neuniversitetiniai žmonės, pavyzdžiui, Renesanso humanistai, kurie buvo daugiau dvaro arba miesto eruditai.

Universitetai suvienijo Europą, nepaisant kalbos, denominacijos, tikėjimo skirtumų.

Universitetai suvienijo Europą, nepaisant kalbos, denominacijos, tikėjimo skirtumų. Sakyčiau, jog po krikščionybės Europoje universitetai buvo antroji absoliučiai vienijanti jėga.

O kas įvyko moderniaisiais laikais? Prasidėjo nuolatinės universitetų reformos. Kai kurios jų buvo racionalios, jomis buvo siekta priartėti prie laiko dvasios ar ištraukti universitetą iš politinės ir socialinės izoliacijos (kaip Aleksandro Humboldto atveju Vokietijoje). Bet XX a. reformos jau veikė, mano manymu, ne tos klasikinės sistemos naudai.

Kažkada universitetų buvo nedaug, ir jie buvo tiesiogiai priklausomi nuo labai aiškių finansavimo šaltinių – Bažnyčios, vyskupų, karalių, aristokratijos, tam tikrų fondų, kurie buvo sukurti remiant pasaulietinėms jėgoms.

Tačiau didėjant universitetų skaičiui ir masiškėjant švietimo procesui (kuris buvo nulemtas objektyvių priežasčių, visų pirma, politinės lygybės ir visuotinio raštingumo Vakaruose atsiradimo) tapo aišku, kad pats ekonomikos modelis plėtojosi taip, jog žmogus nebegalėjo gauti kvalifikuoto ir aukšto lygio darbo be aukštesnio lygio studijų. Tai tapo XX a. realybe.

Viena vertus, iš to sekė geri dalykai – vis daugiau žmonių galėjo patekti į aukštąjį mokslą, jis nustojo buvęs vien kilmingųjų privilegija. Tačiau galiausiai, atėjus masėms, iš privilegijos (kuo ir buvo aukštasis mokslas) universitetas tapo kone teise. Tai – didžiulis lūžis.

Kas vyksta dabar? Masinis aukštasis mokslas paprasčiausiai finansiškai nebeišsilaiko. Jis siekia derintis prie rinkos ir politinės konjunktūros. Jeigu rinkos konjunktūra negelbsti, tada gelbsti politinio favoritizmo sistema. Štai čia ir prasideda deformacijos.

Žinoma, taip nebūna, jog modernūs reiškiniai yra vien tik tai blogi arba geri. Yra čia ir labai neblogų dalykų – vis daugiau žmonių yra išsilavinę. Tačiau blogai yra tai, kad universitetas prarado savo vidinį kompasą. Jis tapo nebe laisvuoju flagmanu, kuris veda visą laivyną, bet vėtrunge, kurią pučia politiniai ir ekonominiai vėjai. Ir tai yra dramatiškas pokytis.

šiandien profesinis mokymas, mėginimas ugdyti specialistą (idėja, kuri būtų nuskambėjusi kaip baisi barbarybė XIX a. universitete) – šiandien tapo realybe

Be abejo, esama elitinių universitetų, kurie stengiasi nepasiduoti momento diktatui. Liko aristokratiškų universitetų, kaip Oksfordas, Kembridžas, Harvardas, kurie turi savo vertybių sistemą.

Bet faktas yra tas, kad šiandien profesinis mokymas, mėginimas ugdyti specialistą (idėja, kuri būtų nuskambėjusi kaip baisi barbarybė XIX a. universitete) – šiandien tapo realybe.

Universitetai kuria specialistus. Dar daugiau, universitetai kreipiasi į pramonininkus ir darbdavius prašydami, kad jie – kas anksčiau buvo neįmanoma ir neįsivaizduojama – paaiškintų, ko jiems apskritai reikia iš universiteto.

Iš to kyla daugybė labai skausmingų dalykų. Pats skausmingiausias yra tas, kad atsakymų šiandien neturi niekas. Atsakymų neturi politikai, nepaisant to, kad jie ryžtingai reformuoja universitetus.

Tačiau ir įvarius juos į kampą ar į gerą intelektualią televizijos laidą, kaip kad britų „Hard Talk“, jie nieko nepasakytų. Jie tiesiog reformuoja tam, kad laimėtų etiketę – reformatoriaus, racionalaus pertvarkytojo, veikėjo, darytojo... Atsakymų neturi dažniausiai ir patys universitetai.

Šioje situacijoje matau vienintelę išeitį – susieti dabartinį universitetą su klasikine samprata, nuosekliai atmetant nūdienos diktatą. Jeigu šiandien universitetai išdrįstų pareikšti, jog jie tiki, kad jaunam žmogui teikia idėjas, žinias, galimybę kultivuoti savo sielą ir ieškoti savęs – aš patikėčiau, kad vilties pataisyti situaciją dar yra.

– Kaip Jūs suprantate, ką reiškia, O.Gasset terminais kalbant, būti „šiuolaikiniu barbaru“?

– Modernioji barbarybė kyla iš to, ką vokiečiai yra vadinę „grynojo specialisto kultu“. Kitaip tariant, šiuolaikinis barbaras yra žmogus, kuriam leidžiama pasiekti didžiulių aukštumų siauroje srityje, kartu sumokant už tai siaubingą kainą – nedalyvavimo savo kultūroje kainą.

Šiandien galima būti Nobelio premijos laureatu, bet tuo pačiu nedalyvauti vokiečių arba lietuvių, olandų, prancūzų kultūroje.

Specialistas yra žmogus, suprogramuotas konkrečiam veiksmui, be galimybės pažvelgti į save iš kitos perspektyvos. Gi universitete įgytas išsilavinimas, suteikia tą „trečiąją akį“ – kritinę savirefleksiją, be kurios žmogus taip ir lieka barbaru.

Šiandien galima būti Nobelio premijos laureatu, bet nedalyvauti vokiečių arba lietuvių, olandų, prancūzų kultūroje.

Kalbėkim atvirai: mūsų šalyje taip pat neabejotinai yra žmonių universitetuose, Švietimo ir mokslo ministerijoje, įvairiose tarybose, departamentuose, kurie turi aukščiausias mokslines kvalifikacijas, bet nedalyvauja lietuvių intelektualinėje kultūroje.

Šitie žmonės, ko gero, nesuvoktų Vytauto Kavolio, Arvydo Šliogerio, Algirdo Juliaus Greimo tekstų – jiems jie neturi jokios reikšmės. Tai ir yra barbarybė – nedalyvavimas savo kultūroje, neturėjimas gilesnio saito su europine kultūrine tradicija, jos ištakomis.

– Koks turėtų būti universitetų kultūrinio lavinimo turinys? Kokių disciplinų kursus privaloma išklausyti kiekvienam išsilavinusiam žmogui?

– Toks orientyras galėtų būti sugrįžimas prie renesansinės studia humanitatis idėjos – žmogaus studijų idėjos. Aš jokiu būtų nesiūlau jos perskaityti paraidžiui, kadangi humanistai turėjo tam tikrų savo laikmečio idiosinkrazijų, pavyzdžiui, neretai nuvertindavo gamtos mokslus. Ši mintis, beje, yra renesansinė: Dievas sutvėrė pasaulį ir gamtą, todėl mes gamtos nepažinsime taip, kaip Dievas, nes jis ją sutvėrė.

Bet mūsų rankose yra filologijos pasaulis – kalbos, klasika, kanonas, graikų ir romėnų didžioji raštija, poezija, dramaturgija, literatūra. Kadangi visa tai – žmogus kūrinys, šitai mes galime pažinti. Žmogaus pasaulio interpretacija mums padeda suvokti savo paties buvimo prasmę.

Kultūringas žmogus turėtų mokėti bent jau 1–2 užsienio kalbas, gauti kultūros ir meno istorijos, filosofijos, filologijos pagrindus, pastudijuoti antiką ir viduramžius kaip galima rimčiau

Kitaip tariant, mes kylame Dievo link, aukštyn nuo gyvulio būtent studia humanitatis dėka. Šią idėją yra įvairiai apžaidę Giovanni Pico della Mirandola, Lorenzo Valla ir daugelis kitų italų humanistų.

Mums tikrai verta iš naujo pažvelgti į studia humanitatis suvokiant, jog kultūringas žmogus (mūsų atveju – ir lietuvis, ir europietis) – tai žmogus, kuris, visų pirma, stovi ant didžiųjų tekstų ir knygų pamatų.

Kultūringas žmogus turėtų mokėti bent jau 1–2 užsienio kalbas, gauti kultūros ir meno istorijos, filosofijos, filologijos pagrindus, pastudijuoti antiką ir viduramžius kaip galima rimčiau. Netikiu, kad be šitų žinių žmogus gali dalyvauti šiuolaikinėje Europoje, kaip pasakojimų ir vertybių erdvėje.

Tragedija yra ta, kad žmogus, turintis universiteto diplomą, mūsų dienomis nuvykęs į Nacionalinę galeriją Londone ar Luvrą Paryžiuje, nepajėgia prasmingai praleisti valandos ar dviejų be gido arba negali perskaityti, pavyzdžiui, amerikiečių ar anglų literatūros kūrinio originalo kalba.

Gyvenant nuolatinės kaitos pasaulyje, šios studijos tampa kaip niekad aktualios. Šiandieninis ekonomikos modelis reikalauja kūrybingumo ir plataus išsilavinimo. Dėl to žmogus, baigęs filosofiją, gali tapti puikiu žurnalistu, baigęs filologiją gali tapti puikiu politologu (pavyzdžiui, nuo prancūzų kalbos galima pereiti prie puikios prancūzų politologijos ar politinės sociologijos) ir t.t.

Švietimo epochoje prancūzai išrado intelektualaus žurnalisto profesiją, kuris nuo Valtaire'o laikų yra ir filosofas, ir rašytojas, ir žurnalistas. Šie žurnalistai faktiškai buvo prancūzų švietėjai, tik dalis jų tapo revoliucionieriais (Jeanas Paulis Maratas), o kiti tapo viešosios erdvės analitikais ir interpretatoriais. Tokios žurnalistikos tradicijos pavyzdys yra ir Paulas Krugmanas – Nobelio premijos laureatas, ekonomistas ir žurnalistas tuo pat metu.

Šiandieninis ekonomikos modelis reikalauja kūrybingumo ir plataus išsilavinimo. Dėl to žmogus, baigęs filosofiją, gali tapti puikiu žurnalistu, baigęs filologiją gali tapti puikiu politologu

Šiandien kaip niekad yra reikalingas laisvai manevruojantis, išsilavinęs žmogus, gavęs tvirtus kultūrinius pamatus.

Mes gyvename pasaulyje, kuriame peršokama iš filosofijos į politiką, iš politikos į žurnalistiką, iš žurnalistikos – į idėjų istoriją. Dabarties laikais pats didžiausias modernumas yra būti klasikiniu.

Prancūzai juokauja: po to, kai užmiršti viską, ką mokeisi, tai, kas tavyje lieka ir kaip tu gyveni – ir yra išsilavinimas.

Tu gali užmiršti tai, ką prieš egzaminą labai gerai mokėjai, bet knygų, koncertų, spektaklių atranka... Vidinis balsas, kuris lieka tavyje – tai ir yra universitetas. Atsiranda trauka tam tikriems tekstams. Išsilavinimas yra vidinis balsas, vertybių trauka ir ilgesys tavyje.

Išsilavinimas sykiu yra ir nerimo būsena, kuri susiformuoja santykyje su knygomis, menu, kūryba, mokslu. Tai yra pasėta universiteto. Jeigu Lietuvoje dar liko kultūros ir švietimo pareigūnų, kurie tiki, jog išsilavinimas yra žinios, noriu juos nuliūdinti – jie labai klysta.

Žinios yra gaunamos kasdien pačiais primityviausias būdais. Šiandien tai – google, vikipedija – pelės paspaudimas. Išsilavinimas jokiu būdų nėra tos greitai gaunamos žinios.

– Kokia yra filosofijos vieta nūdienos universitete?

– Filosofija – idėjinis ir pedagoginis laukas, kuris parengia inteligentą, t.y. žmogų, pasižymintį mąstymo švara. Filosofija sukuria intelektualinį įgūdį dirbti su tekstu. Tai mąstymo higiena, gebėjimas šalinti piktžoles iš savo kalbos, minties, gebėjimas vartoti mažiau žodžių.

Filosofija, mano nuomone, geram universitete turėtų būti privalomas dalykas – tam, kad žmogus tiesiog turėtų mąstymo, kultūros, europinės minties pamatus.

Problema iš tikrųjų yra ta (ir Ortega y Gassetas ją genialiai atskleidė), kad gyvenant informacinio pertekliaus laikais, universiteto funkcija keičiasi. Universitetiniame išsilavinime turi vis daugiau atsirasti interpretacijos, lėto skaitymo, filtravimo, stabdymo.

Geras profesorius šiandien neturėtų perkrauti studentų. Priešingai, ji(s) turėtų siūlyti geriausią literatūrą. Nebrandaus profesoriaus bruožas yra visą laiką demonstruoti savo lygį prieš studentą, giriantis perskaitytų knygų skaičiumi. Tačiau iš tikrųjų geras profesorius turėtų atpažinti studentą ir formuoti minties trajektoriją.

gyvenant informacinio pertekliaus laikais, universiteto funkcija keičiasi. Universitetiniame išsilavinime turi vis daugiau atsirasti interpretacijos, lėto skaitymo, filtravimo, stabdymo

Dėl to informacija ar žinios, kurios nustojo buvusios ir prabanga, ir sensacija – to yra su kaupu mūsų dienomis – universitetą verčia kaip tik persvarstyti savo esmines funkcijas.

Esminės funkcijos turėtų būti kūrybingumas, idėjos, interpretacija, lėtas skaitymas ir sugebėjimas moderniai perskaityti Aristotelį, Shakespeare'ą. Sugebėjimas nuo jų tekstų ne dulkes nupūsti, kaip nuo archyvinių dalykų, bet aktualiai perskaityti – taip, kad tai leistų mums pažinti save pačius.

Manau, kad šiandien ne tik dėstytojo, bet ir gero mokytojo funkcija yra vis labiau ne žinių tiekėjo, bet interpretatoriaus, ugdytojo, žmogaus, kuris sulaiko blogas įtakas. Niekada neparengsi jauno intelektualo pigiais tekstais ar sensacijomis. Gerą, švarų protą reikia apsaugoti nuo šių dalykų.

Klasikai tikėjo, kad draugystė yra tam tikrų dorybių kultivavimas vienas kitame. Aš sakyčiau, jog egzistuoja tas draugystės pratęsimas ir akademiniame rate. Universitetas turėtų ugdyti ne abejojimą viskuo, o išmintingą skepsį, sugebėjimą dar kartą perskaityti rimtą tekstą, iškelti papildomą klausimą. Bet sykiu išlaikyti pagarbą oponentui ir kitai nuomonei.

Būčiau laimingas, jeigu atsirastų universitetų Lietuvoje, kurie formuotų sugebėjimą rašyti gerą recenziją ir kritinį tekstą. Taip, kad žmonės nesusipyktų, o draugais taptų darbo pabaigoje. Kritika, kuri būtų tavo minties pratęsimas. Angliškas terminas critique reiškia kvalifikuotą nuomonę, kuri nepaneigia to, ką tu darai, o pratęsia tavo nuomonę arba pasiūlo tęsinį.

Studentai turi susigrąžinti universitetą ir tą palaimingą būseną. Juk kas yra universitetinės studijos? Skaitymas, diskusijos ir to, ką perskaitei, išgryninimas arba kristalizacija diskusijos su kolegomis metu. Geras studentas auditorijoje patiria dvasios komfortą. Tas pat galioja ir profesoriui – sėdi, skaito, rašo, abejoja, narsto vieną tekstą po kito, o po to skaito paskaitą, nori surinktą mintį verbalizuoti, gauti grįžtamąjį ryšį klausimų pavidalu.

Kūrybingam protui tai – palaimos būsena. Man atrodo, jog tai yra ta palaima, kurią būtina grąžinti. Priešingu atveju mes universitetą paversime paprasčiausia kontora, kuri gamins diplomus, kurioje dirbs įtaką turintys žmonės, dalijantys baigimo sertifikatus. Kad tai neįvyktų, į universitetus reikia sugrąžinti studijų atmosferą ir džiaugsmą.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min