Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ugniagesys Kęstas Lipkevičius: „Pagrindinė mano taisyklė – padėti žmogui“

Ugniagesys Kęstas Lipkevičius
Asmeninio archyvo nuotr. / Ugniagesys Kęstas Lipkevičius
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Geriausias šalies pareigūnas, stipriausias ugniagesys gelbėtojas, krašto apsaugos savanoris, bėgimo su ugniagesio apsauginiais drabužiais į daugiaaukštį pastatą nugalėtojas, irkluotojas, Lietuvos ergometrų varžybų prizininkas, krepšininkas. Visa tai – vienas žmogus, Prienų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos skyrininkas Kęstas Lipkevičius.

Šiam žmogui nieko nėra neįmanoma. Be to, kad 17 metų gesina gaisrus ir gelbėja žmones, dabar jis dar pasirengęs tapti parašiutininku, aukštalipiu, naru, galbūt net snaiperiu. Kokia šio geležinės valios pareigūno paslaptis?   

– Esate geriausias šalies pareigūnas – tris kartus Geriausio šalies pareigūno konkurse iškovojote geriausio skyrininko vardą, 2013 m. Stipriausio ugniagesio gelbėtojo konkurse buvote pripažintas stipriausiu vyresniųjų grupėje. Kokių savybių dėka pavyko pasiekti tokių rezultatų?

– Manau, tokių rezultatų gali pasiekti kiekvienas žmogus, tik reikia turėti tikslą, noro ir, žinoma, sėkmės. Kaip ir kiekviename darbe, žmogus iš pradžių susiduria su tam tikrais sunkumais – trūksta patirties, žinių. To įgyjama per laiką. Seniau ir ugniagesiai neturėjo modernios technikos bei įrangos, patikimų apsauginių drabužių. Net baisu prisiminti, kaip viską buvo sudėtinga atlikti.

Dabar dirbti ugniagesiu gelbėtoju lengviau, nes sukurtos geresnės darbo sąlygos, nupirkti patogesni drabužiai, gautas naujas automobilis, turime įvairios gelbėjimo įrangos. Dabar į mūsų tarnybą ateina protingi ir gabūs jaunuoliai, gebantys dirbti kompiuteriu, išmanantys įrangos ir technikos subtilybes. Tik galbūt kai kuriems trūksta fizinės jėgos ir ištvermės, bet laikui bėgant, manau, jie jos įgis.  

– Kokie keliai atvedė į ugniagesius gelbėtojus?

– Ugniagesiu gelbėtoju dirbti atėjau atsitiktinai. Sužinojęs, kad Prienuose ką tik sukurtai priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai reikia jaunimo, būdamas 26-erių metų tapau ugniagesiu gelbėtoju. Per 17 darbo metų teko patirti visko. Iš pradžių kildavo labai daug tyčinių gaisrų, kai žmonės, nepasidalindami žemių, padeginėdavo vieni kitų sodybas. Per dieną kildavo po kelis tokius gaisrus, be to, dar tekdavo atlikti ir gelbėjimo darbus.

Tiek metų dirbant teko matyti daug skaudžių nelaimių. Labiausiai sukrėtė įvykis, kai dviejų vaikų mamos sugyventinis savo gamybos traktoriumi norėjo pavėžinti vaikus ir savo draugę ir apvirto. Viskas baigėsi tragiškai – mergaitė ir jis žuvo, tik atsitiktinumo dėka vienam vaikui ir mamai pavyko išsigelbėti. Mums atvykus, vyras ir mergaitė jau buvo mirę. Jeigu būtų laiku pranešta, manau, būtų buvę galima juos išgelbėti. Sutraiškyti jie nebuvo, tik prispausti ir uždusę.

Asmeninio archyvo nuotr./Ugniagesys Kęstas Lipkevičius
Asmeninio archyvo nuotr./Ugniagesys Kęstas Lipkevičius

O gaisrų Prienų rajone būna nemažai. Ypač prasidėjus šalčiams. Dega namai, dirbtuvėlės, ūkiniai pastatai. Prienuose daug neprižiūrimų, apleistų avarinės būklės namų. Važiuojant pro šalį kyla mintis, kad ir jų laukia toks likimas.

Tenka nemažai ir gelbėjimo darbų atlikti. Neseniai susidūrė trys automobiliai, dirbome avarijos vietoje, laimei, prispaustų žmonių nebuvo.

Labai dažnai tenka padėti medikams išnešti ligonius. Yra tekę rinkti ir chemines medžiagas. Neseniai buvo toks atvejis, kai žmogus tiesė kabelį iš namo į ūkinį pastatą ir sudaužė indą su nežinoma chemine medžiaga, kurios kvapas pasklido visame kaime. Reikėjo surinkti šią medžiagą, nors nežinojom, kokia ji. Žiemą tenka gelbėti įlūžusius žvejus ir įšalusias gulbes.  

– Pernai tapote krašto apsaugos savanoriu. Kodėl jums reikėjo šios veiklos ir ko tikitės būdamas savanoris?

– Į krašto apsaugos savanorius įstojau pernai gegužės mėnesį. Labai nemėgstu laiko leisti veltui. O kad nepritrūktų veiklos, ir tapau juo.

Iš savanorių tikiuosi naujų gyvenimiškų potyrių ir galbūt kažką nuveikti visuomenei ten tarnaudamas. Priklausau Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos 1-ajai rinktinei Alytuje. Įstojau į Specialiųjų operacijų pajėgas, todėl sausio 27 d. pradėjau lankyti parašiutininkų kursus, o vėliau dar teks mokytis narų ir aukštalipių kursuose, tobulinti plaukimo įgūdžius, kuo ilgiau išbūti po vandeniu be narų įrangos, laikyti fizinius normatyvus, psichologinius testus, mokytis naudotis įvairiais ginklais: automatu, kulkosvaidžiu, snaiperių ginklais, minosvaidžiu ir kt.

Į paprastas pajėgas nebūčiau stojęs, nes turiu svajonę išvažiuoti į misiją į užsienį. Savanorių tarnyboje labai praverčia ugniagesio patirtis: ir lipimas ištraukiamosiomis bei kablinėmis kopėčiomis, leidimasis virvėmis, bendra fizinė forma irgi labai svarbu.

Į paprastas pajėgas nebūčiau stojęs, nes turiu svajonę išvažiuoti į misiją į užsienį. Savanorių tarnyboje labai praverčia ugniagesio patirtis: ir lipimas ištraukiamosiomis bei kablinėmis kopėčiomis, leidimasis virvėmis, bendra fizinė forma irgi labai svarbu.

– Intensyviai sportuojate. 2012 m. užėmėte pirmąją vietą bėgimo su ugniagesio apsauginiais drabužiais į daugiaaukštį pastatą varžybose. Kokių dar iššūkių esate sau iškėlęs?

– Dirbdamas tarnyboje, dar turiu tikslą patekti į Europos stipriausio ugniagesio čempionatą vyresniųjų grupėje, žinoma, jeigu į jį mus pakvies. Ketverius metus lankiau irklavimą, tad ir dabar šio sporto neatsisakau.

Žiemą dalyvauju Lietuvos Concept 2 ergometrų čempionatuose. Kelerius metus vis pasisekdavo užimti prizines vietas. Kasdien bėgioju, be to, namuose irgi turiu ergometrą, tad kai lauke šalta, treniruojuosi su juo, ruošiuosi varžyboms. Be to, dar žaidžiu krepšinį už Prienų policijos komandą. O gyvenime dar daug tikslų turiu, tik, sakoma, garsiai apie juos negalima kalbėti, nes neišsipildys.

– Kas formavo tokį valingą ir stiprų charakterį?
 
– Esu gimęs kaime. Vaikystėje buvau didelis neklaužada, esu prikrėtęs daugybę eibių, pavyzdžiui, koją nusideginęs iki kaulo. Gydytojai du kartus darė audinių persodinimą ir netgi kilo minčių apie amputavimą, bet viskas vėlgi baigėsi laimingai.

Vaikystėje buvau labai judrus, tad sportas man visada buvo aukščiau už viską. Žinojau viena – kad sportinė veikla bus mano arkliukas, per kurį man gyvenime teko tikrai daug ką pasiekti.

– Kokiomis taisyklėmis ir  gyvenimiška filosofija vadovaujatės darbe ir gyvenime?

Pagrindinė mano taisyklė darbe, kaip ir gyvenime, padėti žmogui. O svarbiausias principas – niekada nenukabinti nosies, kad ir labai nesiseka.

– Pagrindinė mano taisyklė darbe, kaip ir gyvenime, padėti žmogui. O svarbiausias principas – niekada nenukabinti nosies, kad ir labai nesiseka.

Laisvalaikiu paskaitau švietėjiškas knygas, psichologinio-filosofinio pobūdžio literatūrą. O pagrindinis atsipalaidavimo šaltinis – sportas, tvarkymasis sodyboje. Be to, privalau surasti laiko ir šeimai, ir draugams. Nors dažniausiai su pastaraisiais susitinku renginiuose ar sporto varžybose.

– Ko tikitės iš šių metų? Kokie darbai ir siekiai numatyti?

– Esu didelis optimistas, tikiu, kad ir šie, ir daugybė kitų metų bus geri ir laimingi ir man, ir visiems pasaulyje. O pagrindiniai darbai ir siekiai susiję su šeima, ugniagesio gelbėtojo tarnyba ir savanoriavimu.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min