Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žemaitės premijos laureatas rašytojas Romas Sadauskas iš dzūkiško Demeniškių kaimo: „Širdyje – sopulys dėl mūsų gimtojo žodžio“

Rašytojas Romas Sadauskas
Romo Sadausko-Kvietkevičiaus nuotr. / Rašytojas Romas Sadauskas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Birželio 6-osios rytą Demeniškiuose (Lazdiojų r.) gyvenantis 75-erių rašytojas Romas Sadauskas išgers savosios gudobelių arbatos su medumi, paslapčiomis sutrauks cigaretę („daktarai draudžia, bet numirt gi neuždraus net jie“), paglostys katiną Mikį ir, sėdęs į Irutės (taip rašytojas vadina žmoną Ireną) vairuojamą automobilį leisis kelionėn į Kelmės rajoną. Čia, Užventyje, dzūkui bus įteikta Žemaitės literatūrinė premija.

Lazdijų rajono Garbės piliečio vardu pernai įvertintam žinomam rašytojui Romui Sadauskui žemaičių skiriamą literatūrinę premiją pelnė pernai „Žuvėdros“ leidyklos išleistas eseistinis romanas „Gyvenimas prie vieškeluko“.

Dzūkų tarme parašytas kūrinys pasakoja apie tas pačias Demeniškes, nedidelį Dzūkijos kaimelį, jo žmones, kasdienybę, buitį.

Po to, kai pernai ši knyga išėjo, Lazdijų rajone kilo savotiškas sąmyšis – ne vienas demeniškėnas joje atpažino save. Kai kam toks rašytojo atvirumas ne itin patiko.

„O ką aš kaltas? Rašau, kaip yra“, – kalbėdamas savo medinuko terasoje, kai susitikome pasišnekėti apie Žemaitę, žodį, kūrybą, kaimą, Demeniškėse jau šeštus metus rengiamus tarmių ir šnektų atlaidus, suokalbiškai mirkteli rašytojas Romas Sadauskas.

Šiltas ir ramus gegužės vakaras rašytojo sodyboje neprailgo. Kalbėjome apie viską – nuo žurnalistikos, grybų, kūrybinių kančių iki gudobelės medaus trauktinės recepto. Kai grįžusi namo perklausiau kelių valandų pokalbio įrašą, nustebau – nė žodžio apie politiką. O juk kalbėjomės antrojo prezidento rinkimų turo balsavimo išvakarėse.

– Birželio 28 dieną Demeniškiuose, jūsų sodyboje, žmonių pramintoje Sadauskyne, vyks jau šeštieji tarmių ir šnektų atlaidai. Papasakokite, kaip jie radosi, kokia dingstimi šias gimtosios kalbos šventes ėmėte rengti.

– Ilga pasaka, trumpai neišeis.

– Sekite ilgą, kaip nors iškentėsiu.

– Demeniškių sodžiaus pavidalu išsipildė mano senatviška svajonė nukvakti ko arčiau tėvonijos. Pati tėvonija – motina gimė Petroškų kaime, o tėvas gretimuose Pazapsiuose, – po melioracijų visiškai išnyko. Tiesa, Petroškuose buvusį senelių kiemą (su lentele prie trobos sienos: „Pavyzdinga sodyba“) žymi šulinys, kurį melioratoriai pasiliko, kad turėtų iš ko darbo metu atsigerti. Taip pat ir slenksčio akmuo, ant kurio aš, kai aplankau Petroškus, pastoviu plyname lauke.

Romo Sadausko-Kvietkevičiaus nuotr./Tarmių atlaidai Sadauskynėje
Romo Sadausko-Kvietkevičiaus nuotr./Tarmių atlaidai Sadauskynėje

Taigi ilgokai aplinkui ieškojome prieglaudos nors kiek primenančios aną, kol apsistojome Demeniškiuose – tiesiu taikymu už vienuolikos kilometrų nuo Petroškų. Čia ir kraštovaizdis panašus, ir žmonių šnekta, papročiai turėtų būti tokie pat. Netgi sodybos kiemas su senų vietinių veislių sodu primena iš vaikystės dienų įsimintą. Tiesa, čia ne vienkiemis, kaip Petroškuose, užtat arčiau žmonių.

– Galiu paliudyti, demeniškėnai  jus ne kitaip, tik Romu vadina.

– Kaip kitaip, aštunti metai jų pieną ir kvietruginę geriu. Be to, mane Romu kažkodėl ir Vilniuje visi vadina. Netgi studentai, kai dėsčiau universitete, vardu šaukdavo. O demeniškėnams atsakau tuo pačiu, kito net pavardės gerai neįsidėmėjau, tik pravardę arba vardą.

– Nepyksta pravardžiuojami?

– Ne. Nė vienas dar neatsakė nuėjus druskos pasiskolinti. Arba medaus. Arba naminės. Žodžiu, sugyvenam. Be to, jie ir patys pavardes maišo, nors tų pavardžių Demeniškiuose nedaug: tik Žilioniai bei Andrulioniai ir keletas atėjusių į žentus. Dėl tos tų pačių pavardžių gausos ir teko griebtis pravardžiavimo, idant žinotų, apie kurį iš Žilionių ar Andrulionių šnekama.

– Girdėjau, kad jūs už druską kaimynams atsilyginate grybais.

– Įtartinai daug girdėjote, bet, kaip tas sakė, tiesa – tai ne melas. Pasitaiko tokių grybaučių, kad išgąsdinu senelę Irutę: jai tenka mano laimikį darinėti, kepti, virti, sūdyti, marinuoti, šaldyti. Tik ne valgyti, grybų ji nemėgsta, nebent baravykų miltų saujelę įmeta viralan arba košėn.

– Vargas tai jūsų senelei Irutei...

– Taigi. Kad tą vargą sumažintų ir mane pamokytų, ji ir sveikus grybus numėto prie sukirmijusių. Man tai, suprantama, nepatinka, tai aš grįždamas iš miško dalį laimikio pakeliui išdalinu jau negalintiems grybauti. Vieni neturi kada, kiti sunkiai paeina, o tūlas grybų neranda, nes ieško ten, kur kažkada grybaudavo. O miškas keičiasi, grybai jau turi naujas gyvenvietes, dygimo vietas.

– Gerokai nukrypom į šalį, nors ir apie grybus klausytis įdomu. Grįžkime prie minties, kad Demeniškiuose jūs ieškojote to, ko gyvendamas pasigesdavote, kai palikote Petroškus. Ar radote?

– Kaip čia pasakius. Į laiko upę irgi dukart neįbrisi. Nuo anų Petroškų iki šitų Demeniškių praėjo nei daugiau, nei mažiau – 60 metų. Kitas šimtmetis, netgi tūkstantmetis kitas. Laikai kiti, o ir mes ne tokie patys. Dėl tėvelio teistumo palikome Petroškus, kai tenykščiam kolchozui tebuvo kokie treji metai, o atsikraustę į Demeniškius, radome žmones, kurie dar nebuvo nuo jų atpratę.

Romo Sadausko-Kvietkevičiaus nuotr./Tarmių atlaidai Sadauskynėje
Romo Sadausko-Kvietkevičiaus nuotr./Tarmių atlaidai Sadauskynėje

Jų visas gyvenimas praslinko einant kolchozinės baudžiavos lažą, gyvenant pagal anų laikų įstatymus ir taisykles. Šios aplinkybės pakeitė jų sąmonę, tapo nepanašūs į savo tėvus, anos nepriklausomybės augintinius, kurie giliai tikėjo Dievą, žinojo, kas yra sąžinė ir garbės žodis, stengėsi gyventi pagal Dekalogą, t.y. dešimt Dievo įsakymų.

Dabar, kai susėdame prie buteliuko naminės, vyrai, girdėk, ima ilgėtis negrįžtamai praėjusių dienų, vienas per kitą prisimindami, kaip kuris vogdavo kolchozo gera.

– Kodėl taip yra? Trečias dešimtmetis, kaip kaimas atgavo žemę ir, net iš šalies žiūrint, pasikeitė į gera.

– Regis, 1930 metais pasirodė dviejų tomų veikalas „Baudžiavos laikų prisiminimai“. Po gero pusamžio nuo baudžiavos panaikinimo kalbinami senoliai, dar pamenantys tą gadynę. Ir dažnas iš jų tvirtina, kad „prieg ponų“ gyventi buvo lengviau. Kolchozuose irgi gyveno „prieg ponų“, viskas priklausė nuo pirmininko ar brigadininko, pačiam nereikėdavo galvoti, atvirkščiai, galvojimas buvo nepageidautinas.

Ogi dabar, atgavus žemę, tenka spręsti, ką su ja daryti, kaip ūkininkaut, apskritai gyventi. Argi naujiena, kai iš kalėjimo po ilgos nelaisvės išėjęs žmogus sutrinka, pabūgsta tos laisvės, jam jau nevalioje geriau.

Atgavus žemę, tenka spręsti, ką su ja daryti, kaip ūkininkaut, apskritai gyventi. Argi naujiena, kai iš kalėjimo po ilgos nelaisvės išėjęs žmogus sutrinka, pabūgsta tos laisvės, jam jau nevalioje geriau.

– Tai dar gerai, kad savo žmones suprantate...

– Jie ne tik „savo žmonės“, o ir mano pastarųjų knygų herojai. Romane „Gyvenimas prie vieškeluko“ net ir vardai ir pavardės nepakeistos. Vis tiek žinotų, apie ką rašoma ir badytų pirštais vienas į kitą. O dėl supratimo, tai suvokiu, deja, toli gražu ne viską.

Bandžiau surinkti Demeniškių toponimus – kalnelių, pievų, balų, miškelių pavadinimus. Jie negalėjo būti bevardžiai, taip nepasitaiko, bet mano kaimynai, čia „nuo pratkų svieto“ gyvenantys, trauko pečiais. Pasako, kuriai brigadai tas ar kitas laukas, viena ar kita vieta priklausė, o kaip vadino ją seneliai ir tėvai, nežino.

Net apie melioratorių čia pat nuleistą Demeno ežerėlį nieko neprisimena, nors nuo jo ir kaimo pavadinimas juk kilo. Partizanus, kaip už bolševikų, banditais vadina, o dabartinius Lazdijų policininkus – stribais.

– O juk visai šalia Demeniškių yra Dainavos apygardos partizanų štabo sunaikinimo vieta, ten iškilmės, minėjimai vyksta.

– Tose iškilmėse mūsų kaimelio žmonių neteko matyti, o ir toji „vieta“ bedieviškai apleista, Atgimimo metais atkurta žeminė visai supuvo, andai kažkas į ją buvo įmetęs manguto maitą.

Mūsų sodyba anksčiau priklausė Sibiran išvežtiems Zinkevičiams, jų sūnus Jonukas čia pat Bestraigiškės miško pakraštyje partizanaudamas žuvo kaimynų išduotas, o jau kažkas kitas iš „zinkevičiukų“ kolchozo partinės organizacijos protokolus rašė. Radau juos sename stalčiuje, gaila, kad pasibjaurėjęs išmečiau į konteinerį.

– Ne į tą kaimą sugrįžote?

– Nei jis geresnis už kitus, kad ir aplinkinius, nei menkesnis. Visa Lietuva panaši, sovietinės sistemos sužalota, nelygu, kas kiek, nelygu atskiro žmogaus genetinis atsparumas. Iš mano minėtų prisiminimų gali susidaryti įspūdis, kad Demeniškiuose gyvena vieni vagys, tačiau per aštuonerius čia išgyventus metus šiaudas nuo kiemo neprapuolė.

Pernai, išvažiuodami Vilniun žiemoti, skiedryne užmiršome kaladėn įkirstą brangų švedišką kirvį; šiemet pavasarį grįžę radome jį savo vietoje, tik gerokai aprūdijusį. Manau, okupantams ir sovietinei valdžiai nepavyko su šaknimis iš valstiečio sąmonės išrauti gėrį, kauptą karta iš kartos anksčiau. Nors kaimą labiausiai stengtasi sunaikint – pirmiausia trėmimais, paskui melioracija, – nes būtent kaimas saugojo tautos savastį ir gyvybę.

Naikino ir trėmė šviesiausią visuomenės dalį, paliko juoduomenę, mankurtus, kurie, perėjo žuvis, nepažįstančias savo vaikų.

Naikino ir trėmė šviesiausią visuomenės dalį, paliko juoduomenę, mankurtus, kurie, perėjo žuvis, nepažįstančias savo vaikų.

– Ar tik vėl nenukrypome nuo temos? Sakykite, kaip ir kokia dingstimi ėmėte rengti Tarmių ir šnektų atlaidus.

– Iš pradžių šie renginiai vadinosi kitaip – „Dzūkai. Dzūkija. Dzūkiškumas“. Susiburdavome visokie – kalbininkai, filosofai, istorikai, rašytojai, aktoriai, dainininkai ir šiaip žmoneliai, kuriems dar rūpi, kas mes tokie, iš kur atėjom ir kurlink einam. Šnekėdavom  savo gimtom tarmėm ir šnektom, kas ką galvojam, kaip mums kas atrodo. Be jokių įsipareigojimų ir baimės pasakyti nesąmonę. Vis padainuodami, padeklamuodami, ką nors pasekdami.

Kas ta Žemaitija, Jotvingija, kita Aukštaitija? Kur mūsų šaknys glūdi, ar  dar nesupuvę, ar skleidžiasi iš jų atžalos beigi nauji ūgliai. Norėdavom paklausyti ir vietinių žmonių, kurie užsukdavo į mūsų kiemą šventės valandomis. Tačiau demeniškėnai kalbinami atsakydavo ne prigimtine šnekta, o taip, kaip girdi per televizorių.

Jeigu kuris ir bando, tai tik dzūkuoja, o ne dzūkiškai šneka, kaip aš, pavyzdžiui, žemaičiuočiau. Šita aplinkybė mus ir privertė susitelkti ties kalba, tarmėm ir šnektom. Juk nemokėdamas dzūkiškai šnekėti tu jau ne dzūkas, Seniai pasakyta: „Tauta miršta kartu su gimta kalba, o kalba – su tauta“. Taip atsirado kitas šių mūsų susibūrimų pavadinimas –  „Tarmių ir šnektų atlaidai“.

– Lyg nusižiūrėjęs ir nusiklausęs į jus Seimas buvo paskelbęs praėjusius metus Tarmių metais. Jums tai buvo penktieji atlaidai. Beje, žadėjote tuo ir baigti, nes 5 ypatingas skaičius, bet šiemet Demeniškių sadauskynėje (atsiprašau, taip jūsų kiemą žmonės praminę), vėl atlaidai, kaip rašote kvietime, klegės.

– Birželio 28 dieną, kaip paprastai, šeštadienį, nuo 11 valandos iki sutemų, o sutemos vasarą vėlyvos. Jūs teisi, pernai buvome kaip ir nusprendę daugiau šių švenčių nerengti. Daug rūpesčių, o sveikata prastėja. Lėmė tai, kad viename veikale užtikome, jog šiemet sukanka 300 metų, kai Demeniškių kaimas paminėtas rašytiniame šaltinyje – kaip Serijų dvaro palivarkas.

Suprantama, kaimas senesnis, bet juk ir Lietuvos tūkstantmetis buvo minimas nuo pirmojo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose. Kuo mes blogesni, kaip nematom apeiti tokį jubiliejų. Taigi atlaiduose bus daugiau šnekama ir dainuojama apie Demeniškius, aplankysime senąsias kaimo kapinaites, dar šį bei tą sumanysime.

– Jau turbūt žinote, kas į atlaidus atvyks, kas ką veiks.

– Gandas apie šias mūsų šventes per žiniasklaidą ir per žmones pasklido po visą Lietuvą, kasmet atvyksta vis naujų šventės dalyvių – nuo Klaipėdos iki Kapčiamiesčio ir Varėnos. Pernai šventėje dalyvavo 111 vyrų, moterų ir vaikų. Šiemet prie šventės organizatorių prisidėjo Lietuvai pagražinti draugija, vadovaujama Juozo Dingelio, įsilies naujų pajėgų.

Jau susirinkę šventėn dalyviai pasiskirsto pagal tarmes. Jeigu norite žinoti konkrečiau, tai paminėsiu pažadėjusį vėl atvykti šių metų Nacionalinės premijos laureatą poetą Vladą Braziūną, atstovaujantį patiems šiauriausiems aukštaičiams.

Jau susirinkę šventėn dalyviai pasiskirsto pagal tarmes. Jeigu norite žinoti konkrečiau, tai paminėsiu pažadėjusį vėl atvykti šių metų Nacionalinės premijos laureatą poetą Vladą Braziūną, atstovaujantį patiems šiauriausiems aukštaičiams.

Rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoja Birutė Jonuškaitė pažadėjo atvežti tiek rašytojų, kiek tilps RS mikroautobuse. Sakėsi būtinai pribus iš gimtosios Švendubrės, kur birželį atostogaus, Klaipėdos I.Simonaitytės bibliotekos direktorius rašytojas Juozas Šikšnelis su žmona Terese, grynų gryniausia žemaite.

Matysime savo kraštietę filologijos daktarę Astą Leskauskaitę, be kitų raštų, išleidusią stambų veikalą apie Kučiūnų krašto šnektą. Iš Paserninkų  kilęs istorikas ir žurnalistas Virginijus Savukynas pateiks paskaitėlę apie dzūkiškąją tapatybę. Gros Grigiškių kaimo kapela, kurią atlydės vienas iš atlaidų organizatorių Juozas Žitkauskas, dainuos visų labai pamėgtas bardas Albertas Antanavičius.

Gal be reikalo ėmiausi, nes sąrašui galo nematyti, o kiek dar būna netikėtumų, kuriuos pateikia svečiai iš Druskininkų, Varėnos, Merkinės, Veisiejų. Beje, mažiausiai dalyvių būna iš rajono artimiausių apylinkių bei pačių Lazdijų. Keista, visiškai tarmių šventėmis nesidomi rajono mokytojai lituanistai, susidaro įspūdis, kad jiems gimtojo žodžio sopėjimas – nepažįstamas jausmas.

Antai Panevėžio Smilgių gimnazijos pedagogai jau antrus metus atvyksta su mokiniais ir specialia savo tarmės programėle. Iš mūsų padangės galėtume padėkoti tik Kapčiamiesčio žmonėms, kurie yra neprilygstami visų mūsų švenčių dalyviai; ypač jaunieji miškininkai, vadovaujami mokytojos Birutės Dambrauskienės.

Vos neužmiršau pasakyti, kad girios motyvas – visų mūsų švenčių akcentas, šį sykį ketina vėl atvykti visų Lietuvos jaunųjų miškininkų globėjai Lina Sindaraitė bei Generalinio urėdo pavaduotojas Petras Kanapienis.

– Ar tik ne kiekvienus atlaidus Jūs sutinkate su nauja knyga. Gal ir šiemet kokią naujieną parodysite?

– Tarp neišvardintų atlaidų veikėjų per mano užmaršumą pateko ir literatūros kritikas Stasys Lipskis. Jis vadovauja „Žuvėdros“ leidyklai, kuri paleido į pasaulį Demeniškiuose gimusio rašytojo Albino Andrulionio apysaką „Baltaplunksnė“, ogi ir mano net šešias knygas, įskaitant „Gyvenimą prie vieškeluko“ bei „Demeniškių obsceną“.

Į šiuos atlaidus Stasys atveš šiuo metu spaustuvėje gaminamas mano „Rudenio elegijas“, autoriui ypač brangias, nes jos iliustruotos šviesiausio atminimo dailininkės G.Didelytės specialiai šiam kūriniu sukurtais ofortais.

Į šiuos atlaidus Stasys atveš šiuo metu spaustuvėje gaminamas mano „Rudenio elegijas“, autoriui ypač brangias, nes jos iliustruotos šviesiausio atminimo dailininkės G.Didelytės specialiai šiam kūriniu sukurtais ofortais.

“Žuvėdra” parengė spaudai ir dzūkiškai parašytą mano poemą „Su dzievuliu“, kurią vertindama dr.D.Žilienė rašė: „Tai puikūs skaitiniai Dzūkijos mokykloms, ji turėtų būti ant kiekvieno dzūko stalo, kiekvienoje bibliotekoje“.  Deja, iš dzūkiškųjų savivaldybių šiai knygai išleisti „Žuvėdra“ sulaukė tik simbolinės paramos, bet žada žemaičiai gelbėti.

–  Į šitą renginį privažiuoja žmonių iš visos Lietuvos. Tai jau ne tik Lazdijų krašto šventė. Bet garsina jis visų pirma šią padangę. Kas anksčiau žinojo tokį Demeniškių kaimelį? Tai nenorėčiau tikėti, kad į atlaidų rengimą neįsijungė savivaldybė, jos vadovai ir įstaigos.

– Kad mes jų pagalbos, tiesą sakant, neprašėme ir jokių programų nerašinėjome. Tiesa, kvietimų išdalijame nemažai. Kartą meras žadėjo maišą bulvių iš savo ūkio  dzūkiškom bandom, kad  svečius pavaišintume, tačiau nei mero, nei to maišo nesulaukėme.

Slaptai tikėjomės bendradarbiauti su Veisiejų regioniniu parku, vis palikdavome kvietimus, bet nieko neišėjo, užtat Dzūkijos nacionalinio parko žmonės atvažiuoja, ir šiemet bus. Esant progai lenkiuosi prieš Lazdijų viešosios bibliotekos moteris, kurios didžiausiu pulku mane aplankė vos tik atsikėlus į Demeniškius, su šia biblioteka atlikome daug gražių dalykų, o atlaidus rengiame ranka rankon sykiu.

– Linkiu, kad šeštieji tarmių atlaidai būtų tokie pat dvasingi, kaip ir ankstesni. O atsisveikinimui prisiminiau  posmelį iš jūsų bei Alberto Antanavičiaus dainos: Praeina gyvenimai / Baigias marai ir karai / Amžini tik šios vasaros / Demeniškių vakarai...

– Ačiū. Sugraudinote senį.

Romo Sadausko-Kvietkevičiaus nuotr./Romas ir Vilma
Romo Sadausko-Kvietkevičiaus nuotr./Romas Sadauskas ir Vilma Danauskienė.

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min