Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žirgų augintojas Virginijus Pliuskys: „Žirgininkystės verslas – lyg rusiška ruletė“

Virginijus Pliuskys su žirgu Herakliu
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Virginijus Pliuskys su žirgu Herakliu
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Jau antrą dešimtmetį žirgus auginantis Virginijus Pliuskys 15min.lt atskleidė šio verslo subtilybes. Tai ypač rizikinga veikla. Valstybė iškreipė konkurencijos sąlygas, todėl dalis privačių augintojų buvo priversti trauktis. Kiti deda pastangas ir investuoja pinigus tam, kad užaugintų čempionus. Tiesa, šiam tikslui pasiekti reikia ne tik puikių žirgų, bet ir neprastesnių raitelių bei didelės sėkmės.

– Žirgų auginimu užsiima visa jūsų šeima. Sūnus Andrius varžosi konkūro, dukra Salomėja – išjodinėjimo varžybose, jauniausioji Augustė irgi pradeda joti. Jūsų žmona Violeta yra jojimo  trenerė. Nuo ko pradėjote?

Aš pats turiu 2, o mūsų šeima turi apie 50 žirgų.

– Žirgai man visada buvo gražu, bet veikla, kuria dabar užsiimu, mano gyvenime atsirado per vaikus. Pradžioje ieškojau žirgo savo sūnui. Tuo metu norėjau tik vieno ir mažiuko.

Dabar sūnui jau 25, dukroms 20 ir 9 metai. Vaikui paaugus reikėjo didesnio žirgo. O vėliau nusprendėme, kad žirgų auginimu galima užsiimti rimčiau. Aš pats turiu 2, o mūsų šeima turi apie 50 žirgų.

– Ar tai pelningas verslas? Kiek šiuo metu Lietuvoje kainuoja žirgas?

– Daugiausia laikome kumelių. Jos laukia tinkamų derinių ir tikimės prieauglio. Dvejus metus žirgų nedauginom visai, nes buvo kritusios kainos ir Vakarų Europoje, ir Lenkijoje, ir Lietuvoje. Mes stengiamės parduoti jaunus žirgus. Pernai vienu metu kaina buvo nukritusi iki 700 litų už gyvulį.

Mes to nedarėme, bet konkurentai už tokią kainą pardavinėjo. Rinkos kaina bent jau turėtų padengti žirgo auginimo išlaidas.

– Kokios jos?

– Jeigu pats esi ūkininkas ir turi nors pusę hektaro žemės – to užtenka. Mes patys ūkininkaujame, turime 60 hektarų žemės.

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Žirgą išjodinėja Salomėja Pliuskytė.
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Žirgą išjodinėja Salomėja Pliuskytė.

Aš pats esu žemaitis nuo Tryškių. Tai šiaurinė Lietuva, netoli Žagarės. Dabar gyvenu Lazdijų rajone, Krosnoje.

– Žirgai nėra vienintelis jūsų pajamų šaltinis. Ar tai per daug rizikingas verslas?

– Bet kuris verslas yra rizikingas, tačiau grūdų verslas gali suktis visus metus. Žirgų verslas veikia visai kitaip. Vien tam, kad kumelė atvestų kumeliuką, reikia 11 mėnesių. Jam ūgtelėti reikia dar mažiausiai pusės metų, o tai reiškia, kad dvejiems metams užšaldomi pinigai. Jaunas žirgas mokytis pradeda ketverių metų. Tai jau keturi kviečių derliai.

Žirgas suauga tik 7–8 metų. Jei norime patikimo žirgo, kuris galėtų dalyvauti varžybose, turime laukti nuo 12 iki 16 metų. Geras žirgas gyvena ir 30, ir 40 metų. Ir dažnai jis pats užsidirba pensiją.

– Ar sulaukiate valstybės paramos?

Tas pačias žirgų veisles auginantis privatus ūkininkas valstybės paramos gauti negali, nes ji skiriama tik ūkiams, kuriuose bent 50 proc. sudaro valstybės kapitalas.

– Manau, kad žirgas turi išsilaikyti pats. Yra kita dalis žirgų, kuriuos valstybė šelpia. Anglija išsaugojo kavaleriją, bet visa armija turi tik 500 žirgų.

Mes esame turtingesnė šalis, nes valstybė savo balanse laiko bent dvigubai daugiau žirgų. Ir nesvarbu, kad nėra pinigų pensijoms, šią prabangą valstybė sau leidžia.

Tas pačias žirgų veisles auginantis privatus ūkininkas valstybės paramos gauti negali, nes ji skiriama tik ūkiams, kuriuose bent 50 proc. sudaro valstybės kapitalas.

Dėl to daugelis atsisakė žirgų auginimo. Prieš porą metų Lenkijoje buvo uždarytas šis kromelis, nes buvo suprasta, kad valstybei žirgus auginti yra nuostolinga.

Galime žiūrėti ir kitaip. Dabar nėra nė vieno lietuviško žirgo, kuris galėtų peršokti 1,6 metro. Įdėti milijonai. Reikėjo žirgus auginti dešimt metų, kad pamatytume rezultatus. Manau, kad už 30 milijonų litų būtų galima vieną žirgą nupirkti tam, kad atstovautų Lietuvai.

– Tačiau taip valstybė saugoja lietuviškas žirgų veisles?

– Sovietų okupacijos metais iš privatininkų visi žirgai buvo atimti. Atgavus nepriklausomybę čia palikta kolchozo sistema. Buvo nuspręsta, kad dalis žirgų liks valstybės rankose. Tai nebūtų blogai, jei valstybė konkuruotų sąžiningai, bet su privačiais augintojais jai varžytis nesiseka. Buvo sukurtos taisyklės, kurios valstybę išgelbėjo nuo konkurencijos. Net išvesta nauja žirgų veislė, kuri rinkoje konkuruoti nepajėgi.

Sovietų okupacijos laikais iš privatininkų visi žirgai buvo atimti. Atgavus nepriklausomybę čia palikta kolūkio sistema.

Šiandien keičiasi kai kurių tarnybų vadovai, į žirgynus ateina žmonės, kurie, galbūt, mažiau susieti korupciniais ryšiais su juodąja žirgininkystės verslo puse.

Situacija turi keistis. Jei norime garbingai sužaisti futbolo varžybas, tai ir teisėjai, ir aikštė, ir taisyklės visiems turi būti vienodos.

Dabar įstatymuose įrašyta, kad paramą gali gauti tik tie ūkiai, kuriuose yra mažiausiai 50 proc, valstybės kapitalo ir kurie veikia nerentabiliai. Tai ką mes selekcionuojame? Mes iš karto darome atranką pagal principą – jei tu dirbi gerai, tu negauni nieko.

– Anksčiau žirgas buvo ir transporto priemonė, ir karo draugas, ir maitintojas. Kas žirgus perka dabar?

– Jeigu turi gerą žirgą, gali jį ir pakinkyti, ir arti, ir joti, ir dalyvauti varžybose. Toks žirgas užsidirba išlaikymą. Pakanka pažiūrėti į Lazdijų rajoną. Ten žirgininkai iš valstybės pagalbos negauna, bet vis tiek juos augina.

Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Žemdirbys
Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Žemdirbys

Prieš dvidešimt metų, kai visiems sąlygos buvo vienodos, žirgininkystė tikrai buvo neblogas verslas. Šiandien valstybė sumažino žirgų augintojų skaičių ir konkurenciją. Smulkūs konkuruoti nesugeba, o stambūs augintojai žiūri, kas bus toliau.

– O kas Lietuvoje jau gali vadintis stambiu žirgų augintoju?

– Jeigu augintojas turi nors tris kumeles, tai jis jau yra stambus augintojas, nes nuo jų jis kasmet gali gauti trijų kumelių prieauglį. Jei jis tuos arklius laiko iki ketverių metų, tai jau 15 žirgų. Tokių augintojų yra nedaug.

– Jūsų sėkmė priklauso nuo užaugintų žirgų rezultatų varžybose. Ar lengva užauginti čempioną?

Žirgininkystės verslas panašus į rusišką ruletę.

– Žirgininkystės verslas panašus į rusišką ruletę. Žirgas yra gyvas padaras. Kuris bus sėkmingas, nežino niekas. Gali jausti, kad žirgas bus čempionu, bet tam reikia daug sąlygų.

Tam, kad žirgas taptų čempionu, ant jo taip pat turi sėdėti čempionas. Taip pat turi būti žmogus, kuris remia žirgą ir raitelį. Reikia ir gero trenerio. Pergales lemia šis derinys.

– Ar tokių žinote Lietuvoje?

Rusijos FEI nuotr./Andrius Petrovas
Rusijos FEI nuotr./Andrius Petrovas

– Du tris. Turime ne tiek stiprių žirgų, kiek stiprių raitelių. Pavyzdžiui, Alicija Zabavska, kuri treniruojasi JAV ir dalyvaus ištvermės varžybose už Lietuvą, jei bus rasta finansinių galimybių ją iš JAV atskraidinti į Prancūziją.

Turime gerą raitelį Andrių Petrovą, bet jis tarptautinėse varžybose dalyvaus su Vakarų Europoje užaugintu žirgu ir jo rėmėjas nėra Lietuva.

– Tai gal Lietuvoje žirgų sportui auginti ir ruošti neverta? Tiesiog parsivežkim juos iš užsienio augintojų.

– Jeigu norime turėti tikrą verslą ir brangių žirgų, tai be sportinių pasiekimų to nepasieksime. Nuo ankstyvo amžiaus kumeliukai atrenkami, jie varžybose dalyvauja su kitais žirgais. Suėjus trejiems metams vertinamos jų savybės laisvėje. Ketverių metų jie pradeda dalyvauti jaunų žirgų konkūruose arba išjodinėjimo varžybose. Viskas priklauso ne tik nuo žirgo, bet ir kaip sekasi rasti gerą raitelį.

– Kas šiuo metu perka lietuviškus žirgus?

– Šiandien vidutinės klasės lietuviškus žirgus perka Skandinavijos šalys, o jaunesnius žirgus – treneriai, vaikų tėvai. Skandinavai daugiausia perka laisvalaikiui.

– Žiemą vyksta Sartų žirgų varžybos. Dabar norima žirgų sporto tradicijas vasarą gaivinti Utenoje. Kokio tai lygio sporto renginiai?

Ristūnų auginimo versle nebloga situacija, nes ten yra natūrali konkurencija. Valstybė, ačiū Dievui, jų neturi.

– Lietuvoje vykstantys žirgų sporto renginiai nėra žemo lygio. Jie visi atitinka tam tikrus tarptautinius reitingus. Pagal tai galima spręsti apie renginio lygį – nesvarbu, ar varžybos vyksta Vokietijoje, ar Lietuvoje. Varžybų rengėjai turi užtikrinti tam tikrą prizinį fondą ir žirgų gerovę.

Utenoje yra labai rimtas hipodromas. Jo savininkas Arūnas Cicėnas yra daug padaręs, kad ristūnų verslas veiktų taip, kaip reikia, kad nebūtų sarmata žmones nuvežti ir parodyti.

Prancūzai žirgų selekciją daro kartu su lietuviais. Utena – vienas iš sėkmingos kooperacijos pavyzdžių. Ristūnų auginimo versle nebloga situacija, nes ten yra natūrali konkurencija. Valstybė, ačiū Dievui, jų neturi.

A.Brazaičio nuotr./Žirgų lenktynės „Sartai 2014“ 2014 m. vasario 01 d.
A.Brazaičio nuotr./Žirgų lenktynės „Sartai 2014“ 2014 m. vasario 01 d.

– Ar esate užauginę čempionų?

– Mes esame užauginę žirgų, kurie dalyvavo Hanoveryje Vokietijos trakėnų čempionatuose. Mūsų žirgas Ornamentas 2002 m. laimėjo Maskvos jaunių žaidynių aukso medalį. Mūsų žirgai yra tapę Lietuvos jaunų žirgų čempionais. Ir šiais metais reitingų lentelėse mūsų žirgai stovi neblogai.

– Lietuviui iškovoti auksą Maskvoje tikrai įspūdinga. Kaip tai pavyko?

– Maskvoje jojo Aleksas Seilius. Jį paruošė jo tėtis Romas. Daug prisidėjo Zigmas Šarka. Komandos treneris buvo Vincas Civinskas. Tai bendras žmonių darbas.

– Kaip tai paveikė jūsų verslą?

Jei vieną žirgą parduodame, kitą to paties kraujo žirgą pasiliekame sau.

– Mūsų požiūris paprastas – norime kuo greičiau žirgui atrasti savininką. Daugelis pas mus atsivestų žirgų jau turi užsakymą. Mes stebime, kaip žirgams sekasi toliau. Jei vieną žirgą parduodame, kitą to paties kraujo žirgą pasiliekame sau.

Nuo tos pačios kumelės, kai randame gerų eržilų, stengiamės turėti ne mažiau nei du palikuonis. Tai tarsi loterija, bet nenorime visko pralošti.

Andriaus Vaitkevičiaus/15min.lt nuotr./Žirgyne
Andriaus Vaitkevičiaus/15min.lt nuotr./Žirgyne

Nuo 1993 m. mes užsiimame žirgininkyste. Užauginome tris žirgų kartas. Auga ketvirtoji. Taip pat užauginome dvi kartas raitelių. Esame neblogai žinomi. Per tą laiką išnaudojome beveik visus svetimus eržilus Lietuvoje, kurie mums atrodė geri.

– Kaip žinote, kuris žirgas taps nugalėtoju? Daugiau lemia genai ar paruošimas? Kas prisiima riziką, jei prognozė nepasitvirtina?

Jei eržilas po 15 metų ką nors pasiekia, jis gali kainuoti labai daug. Jeigu nepasiekia nieko – tai yra bankrotas.

– Jei eržilas nėra garsus, jis yra beveik bevertis. Bet jei jis po 15 metų ką nors pasiekia, jis gali kainuoti labai daug. Jeigu nepasiekia nieko – tai yra bankrotas. Yra didelė rizika ir mes ją stengiamės vertinti. Be to, užsakovai dažnai patys suranda eržilų ir atsako už derinį.

Prisimenu, kaip treneris Alfredas Dapkus mums padėjo rasti žirgą Ornamentą. Jis pas mus atsidūrė 13 metų. Po Nepriklausomybės atkūrimo žirgas stovėjo garde. Galėjo peršokti tik metrą. Kai jis pirmą kartą atvyko į varžybas, vienas garsus raitelis nusistebėjo: „Koks ūkininkas iš kokios daržinės šitą arklį čia atvežė.“

Praėjus 6 metams tas pats žirgas laimėjo Vytauto Didžiojo konkūrą Trakuose. Tai lėmė, kad kažkas šiuo žirgu tikėjo. Tam reikėjo didelės kantrybės. Žirgas taip pat yra asmenybė. Ornamentui raitelius mums teko keisti gal 4 kartus. Šiame sporte keičiamas ne žirgas, o raitelis. Daugelis to nesupranta.

– Kuriose šalyse žirgai kainuoja brangiausiai?

– Brangiausiai už žirgus moka arabų šalys. Seniausias auginimo tradicijas turi Prancūzija, Vokietija, Nyderlandai.

„Scanpix“ nuotr./Lenktynių nugalėtojai – žirgas Green Moon ir žokėjas Brettas Prebble'as
„Scanpix“ nuotr./Lenktynių nugalėtojai – žirgas Green Moon ir žokėjas Brettas Prebble'as

– Ar Lietuvai realu kada nors atsidurti tarp jų?

– Šiandien yra sukurtos pakankamai geros privačios bazės žirgams treniruoti ir varžyboms. Reikia normalaus žirgų sporto finansavimo, sąlygų rėmėjams. Be bendros strategijos gerų rezultatų nebus.

– Jei tėvai nusprendė savo vaikui pirkti žirgą, ką jie turi žinoti? Juk privataus namo kieme jo neužauginsi?

– Vis daugiau žmonių perka sodybas užmiestyje, kad turėtų kur auginti ir treniruoti žirgą, kad matytų jį kiekvieną dieną. Yra sporto mokyklos ir treneriai, kurie gali paruošti sportininkus. Mes patys taip pat ėjom šiuo keliu. Reikia laiko. Dažniausiai ateina tų pačių raitelių vaikai ir tik nedidelė dalis žirgų sportu susidomi atsitiktinai.

– Kaip pasirinkti žirgą ir kiek už jį tektų sumokėti? Minėjote, kad kai kurie buvo parduodami už 700 litų.

Šiandien kainas diktuoja aukcionai, kurie vyksta Vakarų Europoje. Ten mažiausio kumeliuko be 3 tūkst. eurų nenupirksi. Geresnis žirgas kainuoja žymiai brangiau. Spermos dozė kergimui kainuoja apie 1 tūkst. eurų.

– Jeigu nusipirksite žirgą už 700 litų, nėra jokių garantijų, kad su juo galėsite ką nors daryti. Jei apskaičiuosite, kiek metams kainuoja žirgo išlaikymas ir įvertinsite, kiek metų jis gyvena, suprasite, kad einate į niekur.

Galbūt toks žirgas tiks kaip sodybos papuošimas, bet daugiau iš jo nieko nereikalaukite.

Šiandien kainas diktuoja aukcionai, kurie vyksta Vakarų Europoje. Ten mažiausio kumeliuko be 3 tūkst. eurų nenupirksi. Geresnis žirgas kainuoja gerokai brangiau. Spermos dozė kergimui kainuoja apie  tūkstantį eurų.

Lietuvoje taisyklės kitos. Vaikui žirgą galima nupirkti už 7-10 tūkst. litų. Kainos keičiasi kartu su žirgo pasiekimais.

– Vaikai, kumeliukai, sporto pasiekimai, o kas atsitinka su žirgais, kai jie pasensta?

– Turime vieną žirgą pensininką, nors dar jodinėjame su juo. Jojo mano sūnus, vidurinė dukra, o dabar jauniausia. Pabeditas pas mus yra jau 18 metų. Per tą laiką jis nėra net šlubavęs. Kol jis buvo jaunas, man nekainavo nė vienos varžybos. Laimėdamas jis užsidirbdavo degalams ir išlaikymui.

Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Pietūs.
Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Pietūs.

Žirgai gyvena tiek, kiek jų dantys leidžia apdoroti maistą ir kiek šeimininkas jais rūpinasi. Jeigu žirgas gauna gerą šeimininką, jis turi ir garantuotą senatvę. Jeigu žirgas pirktas už 700 litų, tai pirkėjui tiek pat pasilikus jo išlaikymui, to nebeužtenka. To gali neužtekti net pirmiems metams, jei nori kažką rimtai daryti.

– Tai vis dėlto, ar žirgininkystė Lietuvoje yra pelningas ir patrauklus verslas lyginant kad ir su galvijų auginimu?

Kai JAV įvedė karius į Iraką, žirgui davėme vardą Tikritas. Taip vadinosi Sadamo Husseino tėviškė. Šiandien žirgui trylika metų ir jis sėkmingai startuoja Prancūzijoje.

– Lietuvoje žirgininkystė atsiperka per tai, kad jaunimas yra užsiėmęs, motyvuotas, nori kažko pasiekti. Finansiškai ši veikla atsiperka tokiu atveju, kai žirgas kažko pasiekia.

Pavyzdžiui, po pergalės Maskvoje mes turėjo pasiūlymą parduoti žirgą ir siūloma suma buvo skaičiuojama ne dešimtimis tūkstančių dolerių. Jeigu atsisakai ateities pergalių ir lipi iš balno, gali būti turtingas, bet ar būsi laimingas?

Žirgai gyvena dvidešimt metų. Viskas priklauso, ar aš juos pataikysiu pelningai parduoti ateityje. O gal pelningai parduosiu jo palikuonis. Šiuo metu mūsų žirgai jau startuoja kitų šalių varžybose. Kai JAV įvedė karius į Iraką, žirgui davėme vardą Tikritas. Taip vadinosi Sadamo Husseino tėviškė. Šiandien žirgui trylika metų ir jis sėkmingai startuoja Prancūzijoje.

Dažniausiai mes nesame žirgo pardavėjai. Esame tik augintojai – pradinė grandis. Į užsienį žirgas būna parduodamas per ketvirtas rankas. Atsiranda kumeliukas, jį perka žmogus, kuris treniruoja, tada žirgą pastebi tarpininkas, kuris gali jį pasiūlyti verslininkui ar sportininkui. Jeigu geras žirgas pastebimas, galima daug uždirbti, bet jeigu jis nepateisins vilčių, galima tiek pat daug ir prarasti.

– Kodėl nepardavėte Ornamento gavę tokį pasiūlymą?

Įsigyti čempioną yra prestižo reikalas.

– Mes laikomės taisyklės nė vieno žirgo, su kuriuo startuoja mūsų raiteliai, neparduoti. Jeigu juos visus parduosim, tai pas mus niekas neatvažiuos. Tai yra kraujas ir šiandien mes turim to žirgo du palikuonis, kuriuos turime vieninteliai ir jau esame pardavę jo anūkus. Artekas Plius startuoja su Aiste Beržonskyte ir jam sekasi tikrai neblogai. Aistė su Arteku Plius tapo Lietuvos jaunučių čempione.

Įsigyti čempioną yra prestižo reikalas. Jeigu turi žirgą, kuris nuolat laimi arba laimi jo palikuonys, tai toks eržilas yra populiarus. Jei gyventume ne Lietuvoje, o Nyderlanduose ar Vokietijoje, kur yra apie 20 tūkst. kumelių, tai pardavus bent tūkstantį dozių spermos atsirastų rimtas verslas.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Žirgininkas ruošia žirgą karalienės gimtadienio iškilmėms
AFP/„Scanpix“ nuotr./Žirgininkas ruošia žirgą karalienės gimtadienio iškilmėms

Šiandien statistiškai Lietuvoje su vienu eržilu nėra sukergiama viena kumelė. Lietuva turi tiek gyvulių, kurie neturi vardo, kad su jais nėra ką daryti.

– O kaip su varžybų priziniais fondais?

– Priziniai fondai Lietuvoje šiandien yra juokingi. Startinis mokestis yra 50 litų, o už pirmą vietą siūloma 300 litų. Sudėjus kelionės išlaidas, tampa akivaizdu, kad sportininkai praranda tikrai daugiau.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min