„Žurnalistas pirmiausia turi atsakomybę prieš savo skaitytoją, klausytoją, žiūrovą – tą, kuriam jis pasakoja istoriją. Skaitytojai yra kiekvienos žiniasklaidos priemonės širdis. Tai turėtų būti svarbiausia kiekvienoje redakcijoje“, – interviu 15min.lt sakė žurnalistas.
Anthony Howsonas – ilgalaikis rytinių BBC programų redaktorius, rašantis politikos bei socialiai jautriomis temomis. A.Howsonas veda mokymus ir seminarus žurnalistams visame pasaulyje. Lietuvoje jis viešėjo „Transparency International“ Lietuvos skyriaus kvietimu. Su A.Howsonu kalbėjomės apie žurnalistikos standartus, žurnalistui keliamus uždavinius ir siekį išlikti nepriklausomam.
– Koks turėtų būti žurnalisto uždavinys – informaciją pateikti greitai ar pateikti tik patikrintą informaciją?
– Manau, kad egzistuoja greičio ir konkurencijos problema – norime būti pirmi. Bet manau, kad mes turime griežtai žiūrėti į tai, kaip kuriame, kaip plėtojame istoriją. Jeigu nesi tikras, jeigu turi abejonių, tada nepublikuok istorijos. Svarbiau yra parašyti tiesą, nors tą padarysi ir antras, nei parašyti pirmam, bet neteisingai. Jeigu mes paskubėsime su istorija, bet ji bus neteisinga, sukelsime daug problemų. Mes turime būti atsakingi. Mūsų darbas – būti tiksliems, net jei tai ir reiškia, kad būsime antri.
– Kaip žiniasklaidos turinio kokybę paveikia tai, kad žurnalistas vienu metu turi daug užduočių, jis tiesiog gamina istorijas?
– Tai yra tiesa. Žurnalistai dirba sunkiai. Kai dirbau spaudoje, būdavo dienų, kai dirbdavau su dešimt skirtingų istorijų. Galbūt ne visos jos būdavo išskirtinės ar pirmo puslapio istorijos, bet jų vis tiek būdavo daug. Kartais dirbdavau tik su viena tema. Reikalavimai žurnalistams keičiasi. Keičiasi ir tai, kad dabar žurnalistai dirba skirtingose platformose. Korespondentas gali daryti vienu metu televizijos reportažą, radijo reportažą, rašyti tekstą. Jie dirba su ta pačia istorija, tačiau ją papasakoti reikia skirtingai. Tai taip pat yra nemažas iššūkis.
Jeigu nesi tikras, jeigu turi abejonių, tada nepublikuok istorijos. Svarbiau yra parašyti tiesą, nors tą padarysi ir antras, nei parašyti pirmam, bet neteisingai.
– Žurnalisto darbas skirtingose platformose veikia žiniasklaidos turinio kokybę?
– Kažkada galvojau, kad nėra gerai dirbti skirtingus darbus. Žinau, kad kai kada tai tikrai veikia. Yra žmonių, kurie gali patys filmuoti, patys redaguoti. Bet istorija ne visuomet yra papasakojama kokybiškai. Manau, tai labai priklauso nuo individualių žurnalisto savybių. Visų pirma nuo to, ar jis yra pajėgus vienu metu daryti kelis darbus. Tikrai ne kiekvienas gali tą daryti. Iš žurnalistų tikimasi vis daugiau – norima, kad jie ir fotografuotų, ir filmuotų. Nesu tikras, ar taip galime išsaugoti ir palaikyti žurnalistų darbo kokybę. Reikia tą daryti labai atsargiai. Kartais mes iš žurnalistų tikimės per daug. Bet mūsų uždavinys yra papasakoti istoriją, padaryti tai efektyviai. Žinoma, padeda įvairūs mokymai, bet turime elgtis atsargiai.
– Žiniasklaida pateikia daug naujienų agentūrų informacijos. Ar tam, kad žurnalistas galėtų vystyti istoriją, jam pačiam būtinai reikia išgirsti pirminį pranešimą ar užtenka pasitikėti naujienų agentūros informacija?
– Kuo daugiau turi istorijos šaltinių, tuo geriau. Bet istorija atsiranda nebūtinai spaudos konferencijoje. Istorijos pagrindas dažnai yra žmonių reakcija į tam tikrą įvykį, į pranešimą. Jeigu, pavyzdžiui, valdžia priima sprendimą padidinti mokesčius, istorija bus ne pats faktas, bet informacija, kaip tai paveiks žmones. Mes visą laiką turime abejoti, klausti, kodėl yra priimtas toks sprendimas, ar jis tikrai būtinas, ką jis reiškia žmonėms, ką tai reiškia mūsų auditorijai, kaip tai paveiks gyvenimus.
– Lietuvoje žurnalistai dirbti pradeda anksti, dažniausiai dar studijuodami. Ar praktika yra geriausias būdas tapti profesionaliu žurnalistu, ar verčiau kiek įmanoma ilgiau stebėti ir mokytis iš vyresnių?
– Iš dalies profesionalumas priklauso nuo praktikos, nuo patyrimo. Taip pat būtinos pagrindinės žinios ir įgūdžiai, kaip parengti gerą istoriją. Svarbu suvokti žiniasklaidos priemonės, kurioje dirbi, ir rinkos specifiką. Reikia žinoti, kaip parinkti geriausią nuotrauką, geriausias citatas, kaip subalansuoti istoriją. Radijuje reikia žinoti daug apie garsą, televizijoje – apie filmuotą medžiagą. Manau, kad geriausias būdas išmokti – mokytis dirbant. Svarbu yra grįžtamasis ryšys, kritika.
– Ką jūs vadinate subalansuota istorija?
– Tai yra istorija, kuri atskleidžia visas puses. Labai dažnai matome istorijas, kurios atskleidžia tik vieną pusę, tik dalį informacijos. Man patinka kontrastingos istorijos. Tos, kurios parodo, kad tai yra daugiau nei vieno žmogaus nuomonė. Tokios istorijos, kuriomis remdamasis aš, skaitytojas, žiūrovas ar klausytojas, galiu priimti sprendimą. Noriu ne tik trumpos informacijos, pranešimo, bet noriu detalių, konteksto, išaiškinimo.
– Turbūt neužtenka, pavyzdžiui, pakalbinti du skirtingas nuomones turinčius politikus ir nepriklausomą ekspertą, kad istorija būtų subalansuota?
– Kai kurie taip mano. Bet aš galvoju, kad istorija yra subalansuota tada, kai ji pasakoja, kaip tam tikras įvykis, reiškinys paveikia praeivį. Svarbiausia yra tai. Pirmiausia išsiaiškink, ką tai reiškia paprastam žmogui ir tik tuomet leisk politikui pasiteisinti.
– Vadinasi, žurnalistas pirmiausia atskaitingas auditorijai?
Manau, kad žurnalistas pirmiausia turi atsakomybę prieš savo skaitytoją, klausytoją, žiūrovą – tą, kuriam jis pasakoja istoriją. Skaitytojai yra kiekvienos žiniasklaidos priemonės širdis. Tai turėtų būti svarbiausia kiekvienoje redakcijoje.
Istorija yra subalansuota tada, kai ji pasakoja, kaip tam tikras įvykis, reiškinys paveikia praeivį. Svarbiausia yra tai. Pirmiausia išsiaiškink, ką tai reiškia paprastam žmogui ir tik tuomet leisk politikui pasiteisinti.
– Kaip žurnalistiką veikia žiniasklaidos verslas?
– Visuomet yra baimė, kad žiniasklaida savo santykius su reklamos užsakovu arba rėmėjais iškels aukščiau savo santykio su skaitytojais. Žiniasklaida negali leisti sau paminti savo auditorijos pasitikėjimo. Tai gali reikšti, kad reikia atsisakyti rėmėjo arba reklamos užsakovo pinigų. Bet tai yra būtina. Kai tik sugriauni pasitikėjimą, tu prarandi galimybę užsidirbti pinigų ilgalaikėje perspektyvoje. Reklamos užsakovai ir rėmėjai yra pinigų šaltinis, tačiau tai yra trumpalaikiai pinigai. Žiniasklaidai reikia ne to, jai reikia žiūrėti į perspektyvas ir žinoti, kad galės išgyventi. O galės išgyventi tuomet, jei ja bus pasitikima. Tam yra būtina stipri redakcijos politika ir pozicijos.
– Kodėl žiniasklaida nepasitikima?
– Nepasitikinčiųjų žiniasklaida yra visame pasaulyje. Tie žmonės mano, kad žiniasklaida turi savo tikslus, susitarimus. Žiniasklaida aiškiai turi parodyti, kokiais standartais dirbdama vadovaujasi. Žiniasklaida turi būti atskaitinga. Jeigu buvo padaryta klaida, svarbu ją ištaisyti ir pranešti, kad ištaisei. Svarbu parodyti, kad žiniasklaidos priemonė yra skaidri ir atvira, kad istorijos ir temos nėra išgalvojamos, kad žodžiai nėra priimami už gryną pinigą, tačiau yra tikrinami. Nuoširdumas yra vertinamas. Jeigu žurnalistai labai gerai sutaria su politikais, su verslininkais, jeigu yra aišku, kad žurnalistas sėdi kažkieno kišenėje, niekas juo nepasitiki. Žurnalistas turi būtų nešališkas ir teisingas, atviras, nuoširdus.
– Lietuvoje redakcijos išleidžia itin mažai pinigų žurnalistų komandiruotėms. Dažniausiai istorijos iš užsienio parengiamos todėl, kad ten žurnalistą nusivežė atitinkama įmonė ar institucija. Pavyzdžiui, jei mane „Nord Stream“ kviečia į Vokietiją apžiūrėti dujotiekio, sumoka už mano kelionę ir nakvynes, ar turiu apie tai pranešti savo auditorijai?
– Taip. Nes jie rodo tau tai, ką nori, kad pamatytum. Tai nereiškia, kad negali važiuoti, bet ir negali sakyti, kad esi visiškai objektyvus ir nepriklausomas. Reikia parodyti, kur esi, ką darai ir kas už tai moka.
– Bet ar tokios kelionės paveikia žurnalisto objektyvumą?
– Tu gali rinkti informaciją objektyviai, bet iš šono atrodo, kad tu esi šališkas. Reikia turėti ir kitą informacijos šaltinį. Negali būti visiškai nepriklausomas, kai kažkas kitas, ne redakcija, moka už tavo kelionę. Tie, kas moka, stebi, ką tu rašai ar darai, kaip tu tą darai.
– Ką manote apie dovanas žurnalistams? Lietuvoje daug kas bando įbrukti nors po kokią smulkmeną – šokoladą, vyno butelį ar panašiai. Kaip tokios dovanos gali paveikti žurnalisto nešališkumą?
– Tu, kaip žurnalistas, nori būti tikras, kad nepakliūsi į kompromituojančią situaciją. Turi atsisakyti dovanų. Tai yra kyšis. Jeigu paimi kyšį, esi paperkamas, esi susikompromitavęs.
Žiniasklaida negali leisti sau paminti savo auditorijos pasitikėjimo. Tai gali reikšti, kad reikia atsisakyti rėmėjo arba reklamos užsakovo pinigų. Bet tai yra būtina. Kai tik sugriauni pasitikėjimą, tu prarandi galimybę užsidirbti pinigų ilgalaikėje perspektyvoje.
– Ko negali daryti būdamas žurnalistas? Pavyzdžiui, ar gali dalyvauti seksualinių mažumų eitynėse?
– Tu gali žygiuoti homoseksualų eitynėse, jei tu nori tai daryti. Bet svarbu, kad tą darytum ne kaip žurnalistas. Yra manančių, kad žurnalistai apskritai to negali daryti. Tai yra labai sudėtingas klausimas. Ar gali žurnalistas priklausyti politinei partijai? Kai kurie žmonės sako, kad gali, jei atvirai deklaruoja savo interesus ir neleidžia, kad tai padarytų įtaką jų darbui. Žurnalistas turi būti nepriklausomas. Jis turi dažnai svarstyti, kas yra prioritetas ir ar tai, ką jis daro kaip žmogus, nekenkia jo kaip žurnalisto nepriklausomumui.
– Objektyvumas – mitas ar visgi jis įmanomas?
– Manau, kad dėl objektyvumo mes turime kovoti, turime stengtis būti objektyvūs. Lengviau tą pasakyti nei padaryti. Tu, žurnalistas, dirbi su faktais, renki nuomones. Tu gali priimti subjektyvų sprendimą, kaip tos nuomonės atsispindi tavo istorijoje. Bet pagrindinis istorijos tikslas yra papasakoti, kaip atitinkamas reiškinys lemia auditorijos gyvenimą. Auditorija turi būti svarbiausia. Objektyvumas yra įmanomas. Tai yra sunku, tam reikia griežto požiūrio. Profesionalioje, gerai organizuotoje redakcijoje dėl istorijos sprendimą priima ne vienas žmogus – su ja dirba žurnalistas, redaktoriai. Istorija tampa susitarimu. Tai yra daug geriau nei tuomet, kai sprendimą dėl istorijos priima vienas žmogus.
– Ar auditorijai skiriama pakankamai dėmesio? Dažnai straipsniai tampa verslininkų, politikų pasiteisinimo tribūna.
– Kam tas politikas ar verslininkas kalba? Ir jiems auditorija yra svarbiausia. Bet istorijos turi būti ne apie kalbančius politikus, bet apie žmones, kuriems politikai kalba.
