Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Andryjus Portnovas: Atminties politikos posovietinėje Ukrainoje

Protestas Ukrainoje
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Kijevo Maidanas - vakarietiškos orientacijos ukrainiečių viltis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Daugiskaita šio straipsnio pavadinime pavartota neatsitiktinai. Pamėginsiu parodyti, jog posovietinėje Ukrainoje valstybės vykdoma atminties politika buvo ne tik įvairialypė, tačiau dažnai (sąmoningai ar priverstinai) pasižymėjo vidiniu prieštaringumu. Siūlomuose pastebėjimuose bandysiu sistemizuoti sudėtingą ir prieštaringą atminties politikos dinamiką šalyje, kurioje gyvuoja (ir konkuruoja) dvi kalbos, ir, mažiausiai, keturios bažnyčios (trys stačiatikių ir viena graikų-katalikų) pretenduoja užimti nacionalinės statusą.

Šio straipsnio dėmesio centre – valstybinė keturių Ukrainos prezidentų (Leonido Kravčiuko (1991–1994), Leonido Kučmos (1994–2004), Viktoro Juščenkos (2005–2010) ir Viktoro Janukovičiaus (nuo 2010 m.) atminties politika.

Šiuo atveju tokie svarbūs atminties tyrimo aspektai, kaip visuomenės reakcijų į valdžios iniciatyvas visuma, regioninės atminties politikos modifikacijos, tarptautiniai Ukrainos simbolinės politikos matmenys bus nušviečiami tik fragmentiškai. Kiekviena iš šių temų – atskiro didelio tyrimo objektas.

Pasitelkęs skirtingus pavyzdžius bandysiu parodyti, jog vieningos ir nuoseklios valstybinės atminties politikos nebuvimas posovietinėje Ukrainoje daugeliu atvejų palaiko santykinį visuomeninio vystymosi stabilumą. Be to, keletas regioninių centrų su juose plėtojamomis istorijos versijomis padeda išlaikyti viešosios sferos pliuralizmą ir neleidžia nė vienam iš naratyvų įsivyrauti visoje Ukrainos teritorijoje. Šis situacinis pliuralizmas paradoksaliu būdu gimsta iš skatinamų praeities vaizdinių, kurių kiekvienas, paėmus atskirai, yra gana monologiškas, tarpusavio sąveikos.

Ukraina su savo dabartinėmis sienomis, etnine ir socialine struktūra visų pirma yra sovietinės politikos produktas.

Pagrindžiančiojo mito paieškos

Ukraina su savo dabartinėmis sienomis, etnine ir socialine struktūra visų pirma yra sovietinės politikos produktas. Politikos, kuri savo ruožtu buvo atsakymų ir pasiūlymų virtinė į skirtingų ukrainietiškojo nacionalizmo judėjimo srovių reikalavimus, užsienio politikos konfigūracijas ir kintantį Kremliaus supratimą apie sovietinės santvarkos pobūdį.

Kartu su represijomis, įprastai apibūdinamomis kaip „rusifikacija“, Sovietų Sąjungoje savo vietą turėjo ir „visuotinė tautybės kaip socialinės ir kultūrinės normos institucionalizacija“. Ir būtent ji „sovietinio režimo kolapsą pavertė valstybės dezintegracija“.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje – dešimtojo dešimtmečio pradžioje vykusių dezintegracinių procesų dėka atsiradusi Ukrainos valstybė, de jure ir de facto USSR įpėdinė, iškart susidūrė su istorinės legitimacijos problema, kuri tapo dar sudėtingesnė dėl naujojoje valstybėje neįvykusios elitų kaitos.

1991 m. jos prezidentu buvo išrinktas Leonidas Kravčiukas, kuris nuo 1980 m. vadovavo Ukrainos kompartijos CK agitacijos ir propagandos skyriui, o parlamento – Ukrainos Aukščiausiosios rados – vadovu tapo Ivanas Pliuščas, kurį dar prieš metus, t. y. 1990 m. vasarą, užimantį Ukrainos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotojo postą, nušvilpė tūkstančiai kazokų festivalio Zaporožėje dalyvių.

Pavieniai buvę disidentai, kooptuoti į valdžios ešalonus, dažniausiai juose ilgai neišsilaikė ir atliko greičiau dekoratyvinę funkciją, savo vardais legitimuodami posovietinės valdžios elitą.

Atsigręžimas į istoriją suvaidino milžinišką vaidmenį devintojo dešimtmečio pabaigos visuomeniniame judėjime. Masiškai leidžiama anksčiau drausta literatūra, „sušaudytojo Atgimimo“ – 1920–30 metų veikėjų literatūrinės ir mokslinės kūrybos atradimas, represijų problemos, visų pirma, dirbtinai sukelto bado 1932-1933 m. aptarimas derėjo su masinėmis viešosiomis akcijomis.

Stepanas Bandera
Stepanas Bandera

Drauge milijonai žmonių politinę nepriklausomybę suvokė kaip būdą greitai išspręsti ekonomines problemas, o viltis pasiekti greitą ir materialiai apčiuopiamą suvereniteto efektą ribojo galimybę ištverti neišvengiamus valstybingumo kūrimo pradžios sunkumus.

Neįgyvendinti socioekonominiai lūkesčiai atsispindėjo ir naujosios valstybės simbolinės erdvės sutvarkymo procesuose. Pirmaeilis klausimas „ką daryti su sovietine praeitimi ir jos simboliais?“ buvo išspręstas su posovietinei Ukrainai būdingu prieštaringumu. Juolab, kad sprendžiamas jis buvo daugiausia vietinės valdžios lygmenyje, o tai vedė prie ryškių regioninių iniciatyvų skirtumų.

1990 m. rugpjūčio 1 d. miesto tarybos liaudies deputatų sprendimu buvo demontuotas paminklas Leninui Červonograde (Lvovo sr.). Šiuo pavyzdžiu pasekė Ternopolis, Lvovas, Ivano-Frankivskas, Kolomyja ir kitos gyvenvietės, visų pirma, priklausančios istorinei Rytų Galicijai, prijungtai prie SSRS 1939 m. po Molotovo-Ribbentropo pakto ir sovietų agresijos prieš Lenkiją.

Beveik iš karto Lenino vietoje pasirodė paminklai ir atminimo ženklai, skirti nacionalistinio judėjimo Vakarų Ukrainos žemėse lyderiams – Stepanui Banderai, Romanui Šuchevičiui, Jevhenui Konovalcui, Jaroslavui Stecko.

Beveik iš karto Lenino vietoje pasirodė paminklai ir atminimo ženklai, skirti nacionalistinio judėjimo Vakarų Ukrainos žemėse lyderiams – Stepanui Banderai, Romanui Šuchevičiui, Jevhenui Konovalcui, Jaroslavui Stecko.

Gatvių pavadinimų keitimo procesas bene nuosekliausiai vyko Lvove. Svarbiausiu specialios istorikų komisijos, įkurtos prie miesto tarybos, uždaviniu tapo sovietinio miesto vaizdinio ištrynimas.

Naujieji pavadinimai, visų pirma, turėjo „atspindėti ukrainietišką miesto charakterį“. Neukrainiečių kilmės veikėjai būtinai turėjo būti tiesiogiai susiję su Lvovu, arba kraštutiniu atveju jų įamžinimas neturėjo „užgauti ukraniečių nacionalinių jausmų“.

Kijeve pasirinkta mažiau nuosekli politika, todėl kartu egzistuoja sovietiniai ir posovietiniai pavadinimai ir paminklai. Paminklas Leninui pačioje miesto širdyje – Nepriklausomybės Maidane (buvusioje Spalio revoliucijos aikštėje) buvo demontutotas, o visai greta – Kreščiatike, prie Besarabijos turgaus esantis, išsaugotas.

Odesa, pavyzdžiui, tapo išimtimi tarp Pietų ir Rytų Ukrainos miestų. Miesto mero Eduardo Gurvico užsispyrimas lėmė, jog paminklai Leniniui buvo sąmoningai ir tikslingai pašalinti iš miesto centro, o viena iš pagrindinių gatvelių pavadinta Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) vado Šuchevičiaus vardu. Šis pavyzdys rodo, jog regioninius simbolinės politikos skirtumus ne visada lemia regioniniai gyventojų atminties skirtumai.

Nors iš esmės Ukrainos Rytų pasyvumas simboliškai keičiant miestų ir kaimų erdves daugiausia buvo interpretuojamas kaip silpnos tautinės sąvimonės, kurią dar reikia pažadinti, įrodymas. Beje, šis uždavinys buvo suvokiamas ne kaip konstruktyvistinis projektas, o veikiau kaip prabudimas iš nacionalinio letargo, išsivadavimas iš sovietinės amnezijos, grįžimas į normalybę.

Teiginys apie Ukrainos „derusifikaciją“ niekuomet nebuvo viešai skelbiamas ir netapo valstybinės politikos programa. Tačiau kaip didelės šalies gyventojų dalies elgesio racionalizavimo būdas jis plačiai paplito, ypač Ukrainos Vakaruose.

Teiginys apie Ukrainos „derusifikaciją“ niekuomet nebuvo viešai skelbiamas ir netapo valstybinės politikos programa. Tačiau kaip didelės šalies gyventojų dalies elgesio racionalizavimo būdas jis plačiai paplito, ypač Ukrainos Vakaruose.

Svarbiausiu „derusifikacijos“ (vėlgi niekada nuosekliai nevykdytos valstybiniu lygmeniu) komponentu tapo ukrainiečių kalbos vartojimo sferų išplėtimas, ir tuo pat metu kalbos apvalymas nuo sovietinio norminimo, vykusio ketvirtajame dešimtmetyjhe ir pokariu, pasekmių (pavyzdžiu tapo SSRS išleistose ukrainietiškose knygose draustų vartoti žodžių sąrašai).

Tiesa, visi kalbos reformos, skirtos „rusifikacijai įveikti“, bandymai Ukrainoje baigėsi nesėkme, išskyrus tik oficialiai 1990 m. sugrąžintą ukrainiečių rašyboje vartojamą raidę „g“ («ґ»), uždraustą 1933 metais.

Jau dešimtojo dešimtmečio pradžioje susiformavo dvi pagrindinės kalbos politikos prieigos, kurias, remiantis Volodimiru Kulyku, galima pavadinti „ukrainiečiakalbe“ ir „rusakalbe“ (žinoma, nepamirštant, jog bet kokia socialinės erdvės kategorizacija yra sąlyginė ir nereiškia, jog išskirtų grupių viduje nebus skirtumų).

Ukrainiečiakalbiai tradiciškai ragina valdžią imtis ukrainiečių kalbos plėtros ir pozityvios

Etmonas Iavnas Mazepa
Etmonas Ivanas Mazepa

diskriminacijos politikos; tvirtina, jog de facto ir nepriklausomoje Ukrainoje pažeidinėjamos jos teisės. Šiai nuostatai itin svarbus tautos tapatinimasis su kalba ir ukrainietiškumo su ukrainiečių kalba (ką skatina nuo mokyklos dienų platinami aforizmai, kurių pagrindinė mintis – be ukrainiečių kalbos nėra ukrainiečių nacijos).

Tuo tarpu rusakalbiai įsitikinę, jog valdžia iš tiesų diskriminuoja, tačiau rusų kalbą (jos teisių pažeidimu laikomas bet koks ukrainiečių kalbos vartojimo išplėtimas). Svarbiausia ukrainiečių kalbos problema, anot jų – jos nepatrauklumas gyventojams.

Ukrainiečiakalbių argumentacijoje komunizmas, kaip ir Rusijos imperija, visų pirma, reiškia išorines jėgas, prievarta įtraukusias Ukrainą į savo orbitą. Klausimas apie kūrybišką ukrainiečių dalyvavimą steigiant Rusijos imperiją ir SSRS, jų politikos (laikui bėgant kitusios ir evoliucionavusios) plėtojimą ir įtvirtinimą geriausiu atveju sprendžiamas „atskirų žmonių nuopelnų ir žygdarbių“ priešpastatymo „sovietinės imperijos blogiui“ keliu.

Toks socialinis-psichologinis mechanizmas suprantamas, nes Ukraina, iš tiesų nukentėjusi nuo totalitarizmo, neigia dalyvavimą jį kuriant, ir nori save matyti kaip išorinės agresijos auką. Šio mechanizmo atspindys yra skausmingas (netgi akademiniuose sluoksniuose) klausimas apie ukrainietiškąjį sovietinės valdžios potencialą, apie SSRS vaidmenį kuriant Ukrainos SSR sienas ir respublikos politinės erdvės etnizaciją.

Posovietinei Ukrainai itin svarbus (nors ir pakankamai iliuzinis) ikisovietinių Ukrainos valstybingumo formų perimamumas. Dėl to prezidentas L.Kravčiukas 1993 m. priėmė prezidentines regalijas iš Ukrainos Liaudies respublikos tremtyje (siejančios save su 1917-1921 m. egzistavusia Ukrainos Liaudies Respublika, sunaikinta bolševikų) vadovo Mykolos Plaviuko.

Tačiau visko, kas sovietiška išmetimas iš legitimacinio praeities vaizdinio buvo neįmanomas, turint galvoje didelės dalies gyventojų nuotaikas (kurių sąmonėje sovietmetis įsitvirtinęs kaip gerovės, socialinių garantijų ir stabilumo laikotarpis), ir Rusijos užsienio politikos spaudimą. Istorine tema, reikalavusia tegul ir selektyvaus įtraukimo į oficialųjį naratyvą, tapo „Didysis Tėvynės karas“, kurio atmintis buvo sovietinės politikos ryškiai struktūruota septintojo – devintojo dešimtmečio antrojoje pusėje.

Svarbiausia karo integracijos į naująją oficialią schemą strategija tapo jo humanizacija, t. y. dėmesio perkėlimas į individualios istorijos lygmenį – išryškinant „eilinių žmonių“ žygdarbius ir kančias, tuo pačiu pabrėžiant sovietinės vadovybės ir karo vadų klaidas bei žiaurumą.

Reikia pažymėti, jog netgi Vakarų Ukrainoje, kartu su masiškai kuriamais memorialais nacionalistiniam pogrindžiui, sovietinių karių paminklai nebuvo demontuojami ir netapo vandalizmo aktų aukomis.

Reikia pažymėti, jog netgi Vakarų Ukrainoje, kartu su masiškai kuriamais memorialais nacionalistiniam pogrindžiui, sovietinių karių paminklai nebuvo demontuojami ir netapo vandalizmo aktų aukomis. Jų desovietizacija ir adaptacija naujoms sąlygoms neretai vyko, pavyzdžiui, pristatant prie jų Dievo Motinos, apraudančios kritusius kovoje, skulptūrą.

Nacionalinio pogrindžio (UPA) veiklos įtraukimo į naująją, ukrainietiškąją karo versiją problema buvo sprendžiama akcentuojant jo priešpriešą vokiečiams, grupinių žygių į Ukrainos rytus svarbą (tai turėjo simbolizuoti visą Ukrainą apimantį judėjimo pobūdį), dėmesiu nacionalistinio judėjimo neva demokratinei evoliucijai po 1943 m., tuo pačiu nutylint antilenkiškas akcijas Voluinėje bei dalyvavimą nacistinėje žydų naikinimo politikoje.

Pagrindiniu eilinių ukrainiečių, kariavusių skirtingose fronto pusėse, tikslu buvo klestinti ir laisva Ukraina, tai turėjo sudaryti prielaidas veteranų susitaikymui po 1991 m. Tačiau visi bandymai oficialiai pripažinti nacionalistinio pogrindžio dalyvius karo veteranais ir reabilituoti UPA valstybiniu lygmeniu baigėsi nesėkme, dėl ko ši problema tapo „amžina“ posovietinės Ukrainos tema.

Vienu iš aktualiausių klausimų, iškilusių devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kuriame ryškiai pasireiškė instrumentinė istorijos samprata, buvo Bažnyčios padėtis.

Sąjungos žlugimo momentu daugiausia Rusijos stačiatikių bažnyčios parapijų Ukrainoje buvo Vakarų Ukrainoje. Ten dar 1990 m. centrinės valdžios pritarimu buvo legalizuota Ukrainos Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčia (UGAKB), buvusi pogrindyje nuo jos likvidavimo 1946 m. sovietų valdžios rankomis.

Įsiplieskusiame kare dėl bažnyčių, kuriame svarbiausia taktika tapo cerkvių užėmimai, istoriniai argumentai vaidino svarbiausią legitimuojantį vaidmenį. Graikų apeigų katalikai rėmėsi neteisėtu šventovių perdavimu Stačiatikių Bažnyčiai po UGAKB likvidavimo 1946 m., stačiatikiai gi „prisiminė“ XVI a. pabaigos įvykius, kai po 1596 m. Bresto unijos sukurtai Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčiai buvo perduotos stačiatikių cerkvės.

Įsiplieskusiame kare dėl bažnyčių, kuriame svarbiausia taktika tapo cerkvių užėmimai, istoriniai argumentai vaidino svarbiausią legitimuojantį vaidmenį.

Kartu su šia kova aistros įsiplieskė ir dėl stačiatikybės Ukrainoje klausimo. 1991 m. vasarą Ukrainoje atgimė Ukrainos Autokefalinė Stačiatikių Bažnyčia (UASB), įkurta sovietų valdžios įtakoje 1921 m. kaip instrumentas konfrontuoti su dominuojančia Rusijos Stačiatikių Bažnyčia (RSB), kuri ketvirtajame dešimtmetyje iš tos pačios sovietų valdžios patyrė represijas.

Reaguodamas į UGAKB legalizavimą ir nacionalinių jausmų vakarinėse Ukrainos srityse stiprumą, Maskvos patriarchatas suteikė Ukrainos Stačiatikių Bažnyčiai (USB) savivaldą, tačiau atsisakė dovanoti autokefaliją.

Tokiu būdu, skirtingai nuo Ukrainos valstybės, Stačiatikių Bažnyčia negalėjo tapti visiškai nepriklausoma, ir čia svarbų vaidmenį suvaidino stipri religinio centro pozicija, kuri skyrėsi nuo silpnos politinio centro pozicijos.

Valstybės pastangos paveikti autokefalijos suteikimo USB iš Maskvos klausimo sprendimą nebuvo sėkmingos. RSB Vyskupų taryba nesutiko su prezidentu Kravčiuku, rašiusiu oficialiajame kreipimęsi: „Esame įsitikinę, jog suvereni Ukrainos valstybė su 52 mln. gyventojų turi teisę į visų gyvenimo sričių, tarp jų ir bažnytinio gyvenimo, nepriklausomybę“.

Tuomet 1992 m. dalis USB vyskupų, vadovaujamų Kijevo metropolito Filareto (Denisenko) (užimančio šį postą nuo 1968 m. ir besinaudojančio Kravčiuko parama), savarankiškai paskelbė Kijevo Patriarchatą. Netrukus į jį įsiliejo dauguma UASB parapijų, o pati UASB marginalizavosi.

1992 m. Kijevo Patriarchato šalininkai mėgino užimti šventoves, priklausančias USB, tačiau teisiniai argumentai turėjo duoti kelią istoriniams bei politiniams. Galų gale, nepaisant tvirto, tačiau neefektyvaus valdžios palaikymo 1992-1994 m., Kijevo Patriarchato USB iki šiol išlieka kanoniškai nepripažinta bažnyčia.

Maskvos Patriarchato USB vis dar yra pati didžiausia Ukrainos Stačiatikių Bažnyčia. Šalies rytuose ir pietuose Kijevo Patriarchato cerkvės paprastai yra miesto pakraščiuose. Vakaruose išliko nedaug cerkvių, tačiau visi svarbiausi vienuolynai.

Maskvos Patriarchato USB vis dar yra pati didžiausia Ukrainos Stačiatikių Bažnyčia.

Abi pusės kaltino viena kitą bažnytinio gyvenimo politizavimu. Ir abiem atvejais atsirado labai įtikinami argumentai, juo labiau, kad bažnytinė padėtis Ukrainoje nuolat yra pasaulietinės politikos įrankis.

Apskritai, bažnytinėje situacijoje glūdi stiprus konflikto užtaisas, kurio priešinguose poliuose yra pakankamai akivaizdus Maskvos Patriarchato nesuinteresuotumas sureguliuoti tarp stačiatikių ir stačiatikių – graikų apeigų katalikų Ukrainoje kilusius konfliktus ir valstybinis projektas „Vieninga Vietinė Ukrainos Stačiatikių Bažnyčia“, tiesa, vis labiau virstantis retorine figūra.

Nepaisant visuomenės nuomonei primetamo vaizdinio apie bažnyčių susivienijimo naudą bei valstybės kišimosi į šį procesą, trijų stačiatikių ir graikų-katalikų bažnyčių buvimas leidžia išsaugoti bažnytinį, nacionalinį ir politinį pliuralizmą.

Nuosekliausiai nacionalinis naratyvas buvo išskleistas mokykliniuose istorijos vadovėliuse. Tačiau gana vienareikšmis vadovėlis visgi pateko į pliuralistinę erdvę, kurioje pagrindine alternatyva nacionalinei schemai buvo atskiri sovietinės mitologijos elementai, populizmas ir nostalgija.

Šiuos elementus sąlyginai, remiantis Johnu Pauluu Himka, galima pavadinti „posovietiniu“ tapatumu – neaiškiai artikuliuotu vaizdinių rinkiniu, kuriame dominuoja mažas suinteresuotumas nacionaliniu klausimu, tačiau greta to – ir principinis oponavimas išskirtinai etniniam nacionalizmui.

Nereiktų pervertinti tiek pasipriešinimo oficialiajai linijai sąmoningumo, tiek ir valstybinės politikos sąmoningumo. „Nacionalizuojančios valstybės“ sąvokos taikymas Ukrainai nepriklausomybės pradžioje kelia rimtus prieštaravimus.

To meto valstybinei politikai suprasti kaip savotiškas raktas gali pasitarnauti jos giluminio situaciškumo ir daugiakryptiškumo suvokimas. Strategijos, kuri leistų legitimuoti Ukrainą ir jos posovietinį elitą, tačiau kartu nenorint sukelti nacionalinio, kalbinio bei religinio konflikto, nuolat žvalgantis į Rusiją, paieškos vyko apgraibomis.

Ten, kur vadinamosios medžiagos pasipriešinimas buvo stiprus (ryškiausias pavyzdys – bažnytinė politika), valstybė faktiškai atsitraukdavo, o pliuralizmo sfera plėtėsi. Šiuo atveju visuomenės susidomėjimas istorija, jos „baltosiomis dėmėmis“ palaipsniui mažėjo, prarado opozicinį atspalvį. Socialinės ir ekonominės Ukrainos problemos tapo išankstinių prezidento rinkimų 1994 m. fonu. Šiuose rinkimuose nugalėjo Leonidas Kučma, o tai dauguma ukrainiečiakalbių suvokė kaip katastrofą.

„Centrizmo“ variacijos

Iš prezidento L.Kučmos, žadėjusio plėtoti santykius su Rusija ir suteikti oficialų statusą rusų kalbai, tautinė inteligentija laukė rusifikacijos, sovietizacijos, mėlynai-geltonos vėliavos panaikinimo ir beveik SSRS atgimimo.

Iš tiesų, naujai išrinktas prezidentas pasirinko prieštaringą centrizmo politiką, kurios pagrindu tapo konfliktinio istorijos potencialo įsisąmoninimas arba intuityvi nuojauta. O konfliktų šiuo pagrindu L.Kučma nenorėjo. L.Kučmos centrizmo politikos ašimi tapo užimta blaivi vidurio pozicija santykyje su abiejų pusių oponentais – tiek „nacionalistais“, tiek ir „komunistais“, kaip pakankamai pavojingais ekstremistais.

Pozityviąją jo programą sudarė „universalios“ vertybės – stabilumas ir gerovė, sumišusios su situacinėmis ir dekoratyvinėmis ideologinėmis klišėmis.

Didžiajai daliai L.Kučmos padarytų simbolinių veiksmų būdingas ambivalentiškumas. 1996 m. Ukrainoje įvedus nacionalinę valiutą, jai buvo suteiktas grivinos pavadinimas, kilęs iš senovės Rusios, tačiau smulkūs pinigai gavo svetimą ukrainietiškajai tradicijai pavadinimą „kapeika“.

Didžiajai daliai L.Kučmos padarytų simbolinių veiksmų būdingas ambivalentiškumas. 1996 m. Ukrainoje įvedus nacionalinę valiutą, jai buvo suteiktas grivinos pavadinimas, kilęs iš senovės Rusios, tačiau smulkūs pinigai gavo svetimą ukrainietiškajai tradicijai pavadinimą „kapeika“.

1998 m. Kučma įsteigė Ukrainos didvyrio apdovanojimą, kuris buvo penkiakampės žvaigždės – klasikinės sovietinės formos, tik ant mėlynos-geltonos juostelės. Tokių pavyzdžių galima pateikti ir daugiau.

Daugiavektoriškumas – raktinis žodis, tinkantis apibūdinti ne tik Kučmos vykdytai užsienio, bet ir simbolinei politikai. 2002 m. kovo 13 d. prezidentas išleido dekretą „Dėl 1654 m. Perejeslavlio kazokų rados 350 metų šventimo“, kuris buvo suvokiamas kaip grėsmė nacionaliniam praeities vaizdiniui.

Etmono Bogdano Chmelnickio su Rusija 1654 m. sudaryta Perejeslavlio sutartis sovietinės propagandos pokariu buvo interpretuojama kaip „Ukrainos susijungimas su Rusija“. Dėl to 1992 m. vasarą Liaudies fronto lyderio Viačeslavo Černovolo vadovaujama aktyvistų grupė Perejeslavle-Chmelnicke inscenizavo naują kazokų radą, kuri simboliškai išsižadėjo ištikimybės Maskvos carui priesaikos.

Prabėgus vos keletui dienų po „prorusiško“ dekreto dėl Perejeslavlio rados jubiliejaus, Kučma pasirašė dekretą „Dėl priemonių, susijusių su 70–osiomis Holodomoro Ukrainoje metinėmis“. O netrukus prezidentas pompastiškai atšventė ir sovietinės Dnepro HES 70–metį kartu dalyvaujant Rusijos prezidentui.

Matyt, prezidentas ir jo aparatas suvokė šiuose dekretuose glūdintį prieštaringumą. Dėl to tikruoju Kučmos know-how tapo simbolinių istorijos priemonių regionalizacija.

Lvove buvo surengti Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos ir Haličo kunigaikščio Danilo jubiliejai; Dnepropetrovske buvo švenčiamas paskutiniojo sovietų Ukrainos vadovo Vladimiro Ščerbickio jubiliejus, o Charkove „Komjaunimo“ metro stotis buvo pervadinta į „Maršalo Žukovo“. Svarbu pabrėžti, jog Kučmos prezidentavimo laikotarpiu valdžios vertikalė tapo daug aštresnė nei Kravčiuko laikotarpiu, dėl to visais išvardintais atvejais švenčių iniciatyva ir idėjos kilo iš centro, o regionuose buvo tik realizuojamos.

Be to, kartais jubiliejai, savo idėja galintys sukelti ideologinį konfliktą, buvo švenčiami paraleliai, t. y. vienu metu, tačiau skirtingose vietose ir skiriami skirtingai auditorijai. Pavyzdžiui, vienu metu buvo švenčiami du jubiliejai – paskutiniojo Ukrainos KP CK pirmojo sekretoriaus Ščerbickio, kurio vadovavimo laikotarpiu vyko represijos prieš disidentus ir Černobylio avarija,  85–metis, ir Viačeslavo Čiornovolo – disidento, Ščerbickio laikotarpiu kalėjusio lageriuose, o vėliau tapusio Ukrainos Liaudies fronto lyderiu ir pagrindiniu Kravčiuko oponentu pirmuosiuose prezidento rinkimuose, jubiliejus.

Tokiu būdu cinizmas (ar ypatingas pragmatizmas) buvo pasitelktas siekiant iš istorijos atimti jos mobilizuojančias galias.

Regionuose su stipria nacionaline atmintimi Kijevas palaimindavo vietos valdžios iniciatyvas statyti paminklus S.Banderai ir kitiems nacionalinio judėjimo lyderiams. Jie, visų pirma, masiškai iškilo Lvovo, Ivano-Frankivsko ir Ternopolio srityse (istorinė Rytų Galicija).

Kodėl būtent Banderos – radikalaus Ukrainos nacionalistų organizacijos sparno lyderio, politinio teroristo, kuris beveik visą Antrąjį pasaulinį karą praleido specialiame vokiečių konclagerio Zachsenhauzeno barake – asmenybė iškilo į pirmą vietą atminties karuose?

S.Bandera, nužudytas sovietinio agento 1959 m. Miunchene, tapo bendriniu ukrainiečių nacionalistų vardu. Posovietinė S.Banderos kanonizacija gali būti geras pavyzdys išorinio atotrūkio nuo sovietinio ideologinio kanono (kuriame S.Bandera, galima teigti, buvo pagrindinis antiherojus).

S.Bandera, nužudytas sovietinio agento 1959 m. Miunchene, tapo bendriniu ukrainiečių nacionalistų vardu („banderovcai“, „banderai“). Posovietinė S.Banderos kanonizacija gali būti geras pavyzdys išorinio atotrūkio nuo sovietinio ideologinio kanono (kuriame S.Bandera, galima teigti, buvo pagrindinis antiherojus).

Sumanyti kaip svarbus miestų erdvės desovietizacijos elementas, paminklai Banderai, ironiška, atkartoja sovietiniams karvedžiams skirtų paminklų stilistiką: aukštas postamentas, susitelkęs ir abejingas herojus, jo šlovė – neabejotina.

L.Kučmos administracijai teko pasirodyti ne tik su savo komemoracinėmis idėjomis, tačiau ir atsakyti į keletą labai rimtų istorijos politikos iššūkių. Pirmoji tokia per trejus nepriklausomybės metus neišspręsta tema – Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) karių reabilitavimo klausimas bei Antrojo pasaulinio karo ir Ukrainos vaidmens jame klausimas.

Taip pamėgtas ambivalentiškumas buvo pasitelktas ir šį kartą. Jo apoteoze tapo dviejų oficialių, sankcionuotų Prezidento potvarkiu „Ukrainos atminties knygų“, kuriose buvo įamžinti frontuose žuvusiųjų vardai, variantų išleidimas. Vienoje tiražo dalyje paskutiniojo tomo redakciniame straipsnyje buvo įtraukti žodžiai apie įtikinamus įrodymus, jog „OUN ir jos ginkluoti junginiai buvo išlaikomi ir kariavo prieš antihitlerinės koalicijos šalis kaip fašistinės Vokietijos samdiniai ir susitepė kaip fašizmo kolaborantai“, kitoje gi tiražo dalyje šio intarpo nebebuvo. Taip skirtingi adresatai gavo skirtingą istoriją!

Kai adresatą, į kurį kreipiasi prezidentas buvo sunku apibrėžti, problema buvo tiesiog nutylima. Savo jubiliejinėse kalbose, skirtose Gegužės 9–ajai, L.Kučma stengėsi vengti UPA temos, tuo pačiu ir gerokai platesnės Ukrainos vidinio kinflikto temos. Tuo pat metu valdžia bandė panaudoti UPA reabilitavimo temą trumpalaikėje politinėje kovoje.

Dar 1997 m. gegužės 28 d. buvo sukurta vyriausybinė komisija tirti OUN ir UPA istorijai. Prie jos įkurtai istorikų darbo grupei ėmė vadovauti naujausiosios Ukrainos ir SSRS istorijos specialistas Stanislavas Kulčickis.

Pirminės darbo grupės išvados buvo publikuotos 2000 m., galutinės – jau Ukrainoje be Kučmos 2005 m. Vilfrydo Jilge nuomone, išvadose yra „inovatyvių ir savikritiškų interpretacijų (visų pirma, Ukrainos nacionalistų organizacijos ideologijos pripažinimas kaip turinčios radikaliai nacionalistinį pobūdį), ir jos liudija tai, jog atsisakoma „vienareikšmiškos OUN ir UPA heroizacijos“.

Tuo pat metu, jos „įrašo“ Ukrainos nacionalistinį pogrindį į nuosaikų ukrainocentrinį naratyvą, kategoriškai neigia sukilėlių bendradarbiavimą su Vokietija po 1943 m. bei palaiko „istorinio teisingumo atkūrimo“ idėją ir oficialų UPA karių pripažinimą Antrojo pasaulinio karo veteranais.

2004 m. liepą vyriausybė pasiūlė parlamentui suteikti UPA kariams veteranų statusą. Tačiau šis pasiūlymas buvo atmestas, o tai iš esmės liudija nepakankamą L.Kučmos suinteresuotumą juo. Atitinkamai, lengvatos ir socialinės garantijos buvusiems UPA kariams žymia dalimi priklauso nuo skirtingų Ukrainos regionų vietos valdžios.

Pavyzdžiui, Lvove UPA veteranai (o jų mieste skaičiuojama apie 590) iš miesto biudžeto kiekvieną mėnesį gauna priedą prie pensijos ir yra atleidžiami nuo mokesčių už komunalines paslaugas.

Pavyzdžiui, Lvove UPA veteranai (o jų mieste skaičiuojama apie 590) iš miesto biudžeto kiekvieną mėnesį gauna priedą prie pensijos ir yra atleidžiami nuo mokesčių už komunalines paslaugas.

2005 m. rugpjūtį Voluinės srities taryba pripažino UPA Antrojo pasaulinio karo dalyve, o jos veteranus – kovotojais už Ukrainos laisvę ir nepriklausomybę Voluinės teritorijoje. Atitinkamai šį pripažinimą sekė patvirtintos lengvatos, analogiškos lengvatoms Didžiojo Tėvynės karo dalyviams, tačiau mokamos iš vietos valdžios biudžeto.

Antrasis ne mažiau sudėtingas iššūkis Ukrainos valdžiai taip pat buvo susijęs su karu bei UPA veikla. 2003 m. sukako 60 metų nuo 1943 m. įvykių Volynėje, kuomet buvo nužudyti ir išvaryti iš savo žemių šimtai tūkstančių lenkų. Lenkijoje šiam įvykiui pažymėti valstybiniu ir visuomeniniu lygmeniu buvo imtasi visos serijos priemonių. Svarbiu jų komponentu tapo UPA atžvilgiu adresuojami kaltinimai dėl etninio valymo ir netgi „lenkų genocido“.

Ukrainos diskusijų (kilusių kaip reakcija į Lenkijos) pradžią žymėjo atviras laiškas „Neužgijusi Voluinės žaizda“, kurį pasirašė 59 Ukrainos intelektualai, daugiausia rašytojai, žurnalistai, istorikai bei du liaudies deputatai.

Laiško tekstas buvo bandymas iš plataus jį pasirašiusiųjų požiūrių ir nuomonių spektro išvesti bendrą dėmenį, išreikštą kompromisine formule „atleidžiame ir prašome atleidimo“. Jo autoriai visų ukrainiečių vardu prašė atleidimo žuvusių lenkų giminaičių, apgailestavo, jog nukentėjo nekalti žmonės, ir, tuo pat metu, neigė „visuomenės kolektyvinės atsakomybės dėl atskirų jos narių veiksmų“ principą.

Prezidentas Kučma pasirinko politiškai korektišką šio klausimo sprendimo būdą. Bendras Lenkijos ir Ukrainos parlamentų kreipimasis praėjo Aukščiausiosios Rados filtrą tik prezidentui spaudžiant, ir tik vieno balso persvara.

Palaikydamas šio kreipimosi priėmimą, inicijuodamas „teisingas“ artimiausių bendradarbių publikacijas (t.y. palaikydamas veiksmus, kuriuos būtų galima pristatyti lenkams kaip siekį užmegzti dialogą ir pasiekti sutarimą) tuo pat metu Kučma nesiėmė jokių priemonių, kurios būtų galėjusios šią problemą ryškiau nušviesti Ukrainos visuomenei.

Vergagenheitsbewältigung imitavimo rezultatai, ypač atsižvelgiant į sovietinę amnezijos politiką, kuomet netgi dauguma profesionalių istorikų nieko nežinojo apie Volynės įvykius, buvo nuspėjami. Sociologinių apklausų duomenimis, 2003 m. 48,9 proc. ukrainiečių išvis nieko nežinojo apie 1943 m. Voluinės įvykius, informacijos apie juos vadovėliuose nebuvo. Lengvumas, su kuriuo valdžia kalbėjo apie „atleidimą“, atspindėjo bent minimalios istorinės užuojautos trūkumą ir, tuo pat metu, pasirengimą panaudoti ją politikos tikslams.

Apskritai, mokslinės diskusijos dar kartą pademonstravo nepaprastą gebėjimą nepasiekti masinio viešojo diskurso. Emocinė įtampa, kalbant apie lenkų-ukrainiečių istoriją, buvo nulemta ir ne mažiau svarbaus regioninio faktoriaus.

Didžiausia ji buvo Galicijoje ir Volynėje. Dar gyvą vietos atmintį papildė ir skausminga reakcija, kilusi dėl nepriklausomoje Ukrainoje nepripažinto oficialaus UPA statuso ir priešiškumas Kučmos režimui. 2003 m. Kučma nesugebėjo įtikinti Lvovo miesto tarybos įtikinti pritarti kapinių Lvovo ereliukams – 1918 m. kovojant dėl Lvovo prieš Ukrainos Galicijos armiją (UGA) žuvusiems lenkų kareiviams – atidengimui. Po ilgų derybų, dalyvaujant Ukrainos Graikų Apeigų Katalikų ir Lenkijos Romos Katalikų bažnyčioms, lenkų karių kapinės oficialiai buvo atidarytos tik 2005 m. birželio 25 d., o atidarymo ceremonijoje dalyvavo Ukrainos ir Lenkijos prezidentai.

Norint geriau nušviesti ir suprasti diskusiją dėl Volynės, svarbu pabrėžti tai, jog ji tapo pirmuoju viešu kalbėjimo apie istoriją bandymu, apie istoriją, kurioje ukrainiečiai nebuvo aukomis, arba bent jau ne tik aukomis. Gi pilnavertė diskusija apie žydų Holokaustą neužsimezgė net elitų lygyje. Prezidentas Kučma oficialiose kalbose vengė vartoti „Holokausto“ sąvoką, netgi savo kalboje Babij Jaro įvykių (masinių žudynių Kijeve vietoje) 60 – mečio minėjime. Nenoras minėti šią temą atspindėjo rimtą problemą – tai, jog Ukrainos viešojoje erdvėje nėra rašymo ar kalbėjimo tokia tema patirties.

Sovietiniame karo vaizdinyje žydų naikinimo nacių rankomis faktas neneigtas, tačiau žydai nebuvo išskiriami į ypatingą kategoriją bendrame nacizmo aukų kontekste. Atitinkamai, masinių žydų žudynių vietose iškilusiuose atminimo ženkluose aukos buvo įvardijamos kaip „sovietiniai piliečiai“, „taikūs gyventojai“.

Nuo 1990 m. pradžios „taikius piliečius – fašizmo aukas“ galima buvo apibrėžti atsižvelgiant į jų nacionalinę priklausomybę. Valstybė nekliudė atminties apie žydų genocidą atgimimui, tačiau pati šiame procese nedalyvavo. Dėl to iškart pasireiškė regioninis netolygumas: Galicijoje, kur faktiškai nėra žydų bendruomenių, senos sinagogos apleistos, apverktinos būklės, o Dnepropetrovske, mieste, kuriame yra stipri žydų bendruomenė, sinagoga buvo prabangiai restauruota, o šalia jos pastatytas grandiozinis žydų bendruomenės centras su Ukrainos žydų muziejumi. Svarbu pabrėžti, kad paminklų atstatymas, kaip ir tam skirtų publikacijų pasirodymas, vasaros mokyklos ir seminarai mokytojams žydų genocido tematika – visa tai buvo ne valstybinių, o visuomeninių iniciatyvų (dažnai palaikomų Vakarų fondų ir ambasadų) išdava.

Artėjant prezidento rinkimams 2004 m. ir baigiantis antrajai prezidento Kučmos kadencijai, jo politikoje sustiprėjo autoritarinės tendencijos. Rinkimų išvakarėse simbolinėje politikoje įvyko reikšmingas posūkis į Rusijos pusę.

Šio pokyčio pavyzdžiu tapo 2004 m. spalio 28 d. brežneviniu stiliumi surengtas paradas, skirtas paminėti 60–osioms Ukrainos išvadavimo metinėms, kuriame dalyvavo ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

Šio pokyčio pavyzdžiu tapo 2004 m. spalio 28 d. brežneviniu stiliumi surengtas paradas, skirtas paminėti 60–osioms Ukrainos išvadavimo metinėms, kuriame dalyvavo ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

Šis sumanymas nepadėjo. O situaciškumas ir tvirtų simbolinės politikos principų nebuvimas iškrėtė Kučmai piktą pokštą – jo įdomios ir vietomis išties nebanalios knygos „Ukraina – ne Rusija“ niekas rimtai taip ir nepriėmė.

Tarp „dviejų Ukrainų“

2004 m. „Oranžinės revoliucijos“ įvykiai tapo didžiuliu netikėtumu intelektualams, o visuomenei turėjo įvairialypių pasekmių. Vienu iš jos rezultatų tapo masinėje sąmonėje (beje, ne tik Ukrainoje, bet ir užsienyje) plėtojamas gilaus šalies regioninio susiskaldymo vaizdinys, įkūnytas „dviejų Ukrainų“ formule. Ši formulė, kurios istorines konotacijas aptarsime žemiau, buvo panaudota kaip universalus aiškinamasis mechanizmas, įgavęs praktiškai absoliučią diskursyvinę galią.

Politiškai paranki tezė apie „dvi Ukrainas“ (t.y. tautiškai sąmoningą Ukrainą ir „kreoliškąją“ Ukrainą, pirmoji kurių būtų pageidautina norma) politinio pasirinkimo ir identifikavimosi motyvacijų repertuarą suvesdavo į supaprastintą schemą, kuriančią ekskliuzyvistinius normos ir neatitikimo jai vaizdinius. Tuo pačiu jis apėmė ir diskriminacinį potencialą santykyje su šalies gyventojų dalimi, paklotą dešimtojo dešimtmečio vidurio intelektualinėse publikacijose ir tapusį reakcija į Ukrainos „ukrainizacijos“ projekto nesėkmę bei troškimu už tai visą atsakomybę perkelti ant valdžios pečių arba nurašyti rusiškos-sovietinės tradicijos gajumui.

„Giliai susiskaldžiusios šalies“ vaizdinys buvo pateikiamas ne tik remiantis politinės priešpriešos, bet ir „geopolitinio karo“, „proeuropietiškos“ Vakarų Ukrainos kovos su „zombifikuotais“ ir dėl to „prorusiškai“ ir „prieš rinką“ nusistačiusiais Ukrainos Rytais, kategorijomis.

Suskaldytos šalies vaizdinys tapo didžiausiu iššūkiu Juščenkos simbolinei politikai. Jis buvo aktyviai naudojamas prezidento politinių oponentų.

Pavyzdžiui, praėjus kuriam laikui po „Oranžinės revoliucijos“ Donecko, Zaporožės, Charkovo, Nikolajevo, Lugansko sričių bei Charkovo, Sevastopolio, Dnepropetrovsko, Donecko ir Lugansko miestų vietinės valdžios organai priėmė sprendimą jų kontroliuojamose teritorijose rusų kalbai suteikti „regioninį“ statusą. Ir nors visi šie sprendimai buvo priimti grynai propagandiniais tikslais (pagal tarptautinę bei Ukrainos teisę tokio lygio klausimas – išskirtinė centrinės valdžios organų prerogatyva), tokiu būdu jie pabrėžė šalies „susiskaldymą“.

Atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, Juščenkos pasisakymų istorinėmis temomis retorinę strategiją apibrėžė nacijos susitaikymo ir vienybės dominantė, ypač siejama su Antruoju pasauliniu karu. Nacijos vienybę karo metu prezidentas postulavo jei ne kaip kovos priemonę, tai bent jau kaip tikslą: esą, milijonai ukrainiečių (nors ir skirtingose fronto pusėse) „...mylėjo savo valstybę, savo Ukrainą... Visa ukrainiečių nacija vieningai kovojo už savo valstybingumą“.

Kreipdamasis į UPA karius jis pavartojo sovietinį ideologinį konstruktą „Didysis Tėvynės karas“, o tezėje apie ukrainiečių tautos vienybę kare prezidentas į vieną gretą pastatė UPA partizanų nužudytą generolą Nikolajų Vatutiną ir UPA vyriausiąjį vadą Romaną Šuchevičių.

Atrodytų, antagonistinių simbolių suderinimo ir integravimo praktika tipiška Juščenkos kalboms. Kreipdamasis į UPA karius jis pavartojo sovietinį ideologinį konstruktą „Didysis Tėvynės karas“, o tezėje apie ukrainiečių tautos vienybę kare prezidentas į vieną gretą pastatė UPA partizanų nužudytą generolą Nikolajų Vatutiną ir UPA vyriausiąjį vadą Romaną Šuchevičių.

Tema, Juščenkai turinti principinę simbolinę reikšmę – 1932-1933 m. dirbtinai sukelto bado, kurio metu mirė milijonai valstiečių, oficialus pripažinimas „ukrainiečių tautos genocidu“ tarptautiniu mastu.

Šis simbolinis aktas buvo priimtas daugiau kaip dešimties šalių parlamentų, kai tuo tarpu Ukrainos Aukščiausioji Rada tai padarė tik po savo kolegų iš Estijos, Kanados, Argentinos, Vengrijos, Italijos ir Lietuvos.

Aukščiausioji Rada pripažino holodomorą genocidu 2006 m. lapkričio 28 d. Tuo pačiu, deputatai, rekomendavus Aukščiausiosios Rados vadovui socialistui Aleksandrui Morozui, prezidentinio įstatymo projekto tekste pakeitė žodžius „ukrainiečių tautos genocidas“ į „Ukrainos liaudies genocidas“, matyt, palaikę pirmąjį išsireiškimą veikiau etniniu, o antrąjį – politiniu. Pagal priimtąjį įstatymą: „1932-1933 m. holodomoras“ buvo „nežmoniškas milijonų ukrainiečių sunaikinimo būdas, tapęs tuometinės valdžios nusikaltėliškos prigimties įrodymu“, o jo viešą neigimą reikėtų kvalifikuoti kaip „pasityčiojimą iš milijonų aukų atminties ir ukrainiečių tautos orumo pažeminimą“.

2008 m. minėtas Holodomoro 75-metis tapo svarbiausiu prezidento Juščenkos simbolinės politikos įvykiu. Šiai datai buvo atidaryti memorialai Kijeve ir prie Charkovo; UST organizavimo seriją archyvinių dokumentų parodų; buvo publikuotos sričių „Atminties knygos“ su nuo bado mirusiųjų sąrašais; daugumoje mokyklų pravestos Holodomorui skirtos pamokos. Oficialiųjų asmenų viešuose pasisakymuose tapo įprastas išsireiškimas „Holodomoras-genocidas“.

Stebėtojai atkreipė dėmesį į 1932-1933 m. masinio bado temos aktyvaus naudojimo politinę prasmę kaip į simbolinio atsiribojimo nuo sovietinės praeities priemonę, tragedijos atminties „atgaivinimo“ projektą, pasireiškusį būtent Ukrainos pietų ir rytų regionuose. Tačiau nevalia atmesti ir to, kad prezidentui Juščenkai Holodomoro tema buvo ne tiek politinis apskaičiavimas, kiek šio siužeto asmeniškas ir gilus išgyvenimas ir, apskritai, atspindėjo jo interesą Ukrainos istorija.

Prezidentas netgi pasirodė dokumentiniame filme apie badą „Gyvieji“, režisuotame Sergejaus Bukovskio, kur papasakojo apie savo gimtojo kaimo Sumų srityje išmirimą. Būtent giliai asmeniškas, o ne grynai instrumentinis santykis su istorija skyrė Juščenką nuo kitų Ukrainos prezidentų.

Bandymas institucionalizuoti sovietinių represijų ir bado atmintį pasireiškė Nacionalinės atminties instituto įsteigimo aktu. Nors panašių institucijų idėjos buvo keliamos ir anksčiau, 2006 m. Ministrų kabineto nutarimu įkurtas Nacionalinės atminties institutas nebuvo plačios visuomeninės diskusijos objektu.

Jo uždaviniu tapo „vykdyti valstybinę politiką ukrainiečių tautos nacionalinės atminties gaivinimo ir išsaugojimo srityje“, „pagalba visapusiškai tiriant ukrainiečių tautos istoriją, įskaitant totalitarinių režimų prieš ją vykdytas represijas“ ir „objektyvios informacijos apie Ukrainos istoriją sklaida pasaulyje“.

Iš pat pradžių Instituto (kuris per savo egzistavimo laikotarpį taip ir nepasižymėjo ryškesnėmis programomis bei idėjomis) koncepcijoje buvo įtvirtinti atminties etnizacijos ir Ukrainos istorijos viktimizacijos principai. Nei nutarime, nei viešuose pasisakymuose, kalbant apie Institutą, nebuvo minimos nei represijų prieš kitas nacionalines grupes, gyvenusias šiuolaikinės Ukrainos teritorijoje, nei liustracijos, ar KGB archyvų perdavimo jo žinion problemos (nors verta pabrėžti, kad Juščenkos prezidentavimo metu UST archyvas kaip niekad anksčiau tapo atviras tyrinėtojams).

Tokiu būdu, vietoj įsisąmonintos valstybinės atminties politikos instrumento, Institutas pavirto dekoratyvia struktūra, savo veikloje apsiribojusia moksliniais seminarais ir negausiais leidybiniais projektais.

Pradedant nuo 2006 m. Ukrainą apėmė paminklų karas, kurio priešingose pusėse atsidūrė abi svarbiausios politinės jėgos: „oranžiniai“ prezidento šalininkai ir „baltai-žydra“ Regionų partija.

Analogišką, iš esmės dekoratyvų charakterį, įgavo ir kitos garsios Juščenkos simbolinės iniciatyvos: raginimai sukurti Vieningą Jungtinę Ukrainos Stačiatikių Bažnyčią; nacionalinio muziejaus – „ukrainietiškojo Luvro“ – idėja „Muziejinio arsenalo“ pavadinimu; visos eilės Tripolio kultūrai – eneolitinei žemdirbių civilizacijai, mokslo populiarinimo leidiniuose ir vadovėliuose aprašomai kaip tiesioginiai ukrainiečių protėviai – skirtų muziejų steigimas.

Pradedant nuo 2006 m. Ukrainą apėmė paminklų karas, kurio priešingose pusėse atsidūrė abi svarbiausios politinės jėgos: „oranžiniai“ prezidento šalininkai ir „baltai-žydra“ Regionų partija. Pirmoji palaikė istorines iniciatyvas, siejamas su nacionaliniu judėjimu, veikėjais, dažnai nutylėtais sovietinėje praeities versijoje; antroji gi rėmė sovietinius, kartais su Rusijos imperija siejamus simbolius. Priešingos simbolinės iniciatyvos tuo pačiu buvo monologiškos ir visiškai kurčios kitos pusės pozicijos supratimui.

Būtent paminklų pagalba Ukrainos komunistų partija nusprendė reaguoti į Juščenkos kvietimą „veteranams susitaikyti“. 2007 m. rugsėjo 14 d. Simferopolio centrinėje aikštėje komunistai (Krymo valdžiai remiant) atidengė paminklą „sovietinės liaudies aukoms, žuvusioms nuo fašistų bendrininkų rankų“, turėdami omenyje OUN-UPA.

Paminklas sovietiniams piliečiams – UPA aukoms 2010 m. gegužę pasirodė Luganske. Dar 2007 m. liepą Charkovo srities taryba paragino „liautis herojizuoti UPA karius“, o dalis jos deputatų Charkovo Pergalės skvere pasodino dešimt sidabrinės eglės sodinukų, tokiu būdu įkūrę „ukrainiečių tautos aukų, žuvusių nuo OUN, UPA ir kitų hitlerinio fašizmo bendrininkų rankų atminimo alėją“.

Tipiška, kad visais minėtais atvejais paminklų autorius domino tik sovietinės pogrindžio aukos, o ne žydai ar lenkai.

Savo ruožtu proprezidentinė „Mūsų Ukraina“ Ukrainos pietuose tapo regionalų iniciatyvų oponente. 2007 m. birželio 2 d., miesto dienos proga Simferopolyje buvo atidengtas paminklinis ženklas vietoje, kur turėjo iškilti būsimas paminklas Jekaterinai II.

Analogiško paminklo „atkūrimo“ iniciatyvą Odesoje, „išimtinai“ dėl istorinio Odesos pavidalo atkūrimo, parodė jau minėtas meras Eduardas Gurvicas. Kaip ir Simferopolyje, „Mūsų Ukraina“ kartu su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis pasmerkė paminklo Jekaterinai idėją kaip įžeidžiančią ukrainiečių ir Krymo totorių jausmus. Tačiau paminklas buvo atidengtas.

Odesos pavyzdžiu pasekė ir kiti Ukrainos pietų miestai. Sevastopolio miesto valdžia paminklo Jekaterinai pastatymą 225-osiomis miesto įkūrimo metinėms Lenino gatvėje grindė jos vaidmeniu krašto kolonizacijoje ir urbanizacijoje. Tą patį argumentą pakartojo Lugansko valdžios atstovai, pranešę apie „miesto įkūrėjai“ skirto paminklo statybos numatomą baigtį iki 2009 m. rudens.

Sevastopolio miesto valdžia paminklo Jekaterinai pastatymą 225-osiomis miesto įkūrimo metinėms Lenino gatvėje grindė jos vaidmeniu krašto kolonizacijoje ir urbanizacijoje. Tą patį argumentą pakartojo Lugansko valdžios atstovai,

Daugumos komentatorių akimis vietos atminties argumentai atrodo kaip mažai įtikinanti politinių motyvų priedanga. Neneigdamas jų dominavimo visuose išvardintuose sprendimuose, visgi pažymėsiu, kad tokie vertinimai atspindi aukščiau jau minėtą nepasirengimą neutraliai priimti imperinę praeitį ir inerciją santykiuose su Rusija bei rusiškos istorijos simboliais kaip nešančiais grėsmę.

Savo ruožtu, austriškojo paveldo iškėlimas tokios reakcijos neiššaukia ir vertinamas „europinių siekių“ kontekste. Pavyzdžiui, 2008 m. spalio 4 d. Ukrainos Aukščiausiosios Rados pirmininkas Arsenijus Jaceniukas Černovcų centre padėjo akmenį vietoje, kur turės būti atidengtas paminklas imperatoriui Francui Josifui. Anksčiau parlamento spikeris pareiškė, kad šį paminklą – dovaną gimtajam miestui jo 600 – ųjų metinių jubiliejaus proga – jis pastatys nuosavomis lėšomis.

Dėl vieno ar kito Ukrainos istorijos veikėjo nuosaikaus vertinimo visoje dabartinės Ukrainos teritorijoje tebeveikia sovietinė simbolinė sankcija. Jos dėka nei Donecke, nei Odesoje nekyla prieštaravimų dėl paminklų Tarasui Ševčenkai, Bogdanui Chmelnickiui ar Ivanui Franko, kurie buvo integruoti į Ukrainos istorijos sovietinį nacionalinį kanoną. Šie asmenys neiššaukia regionaliai nuspalvinto atmetimo.

Tuo tarpu nė vienam veikėjui iš „antisovietinio“ kanono per dvidešimt nepriklausomybės metų faktiškai nepavyko įveikti stereotipų, stipriai tiražuotų pokarinėje SSRS. Ypatingą emocinį priešiškumo užtaisą tebeneša trys vardai – trys ukrainietiškojo separatizmo, nacionalizmo ir nacionalinio judėjimo simboliai. Beje, šios figūros buvo lyg ir viena kitos reinkarnacijomis ir kiekviena jų yra tapusi bendriniu ukrainietiškojo judėjimo vardu.

Pirmasis asmuo – etmonas Ivanas Mazepa, Šiaurės karo metu 1708 m. perėjęs į švedų pusę ir greitai miręs tremtyje. Antrasis – atamanas Simonas Petliūra, vienas iš 1917–1921 m. ukrainiečių revoliucijos lyderių, 1926 m. sovietinio agento nužudytas Paryžiuje. Trečias – OUN radikaliojo sparno lyderis Stepanas Bandera, KGB agento nužudytas Miunchene 1959 m. Kiekvienam iš šių veikėjų, masinėje sąmonėje virtusių veikiau simboliais, nei realiais istoriniais asmenimis, prezidentas Juščenka savo atminties politikoje yra skyręs dėmesio.

Pirmasis asmuo – etmonas Ivanas Mazepa, Šiaurės karo metu 1708 m. perėjęs į švedų pusę ir greitai miręs tremtyje. Antrasis – atamanas Simonas Petliūra, vienas iš 1917–1921 m. ukrainiečių revoliucijos lyderių, 1926 m. sovietinio agento nužudytas Paryžiuje. Trečias – OUN radikaliojo sparno lyderis Stepanas Bandera

Vienu iš šios politikos prioritetų tapo Ivano Mazepos vaizdinio rekontekstualizavimas, pradėtas dar Juščenkos pirmtakų (pavyzdžiui, valdant Kučmai, Mazepos portretas pasirodė ant 10 grivinų banknoto).

2006 m. gruodį Ukraina atsisakė Rusijos prezidento Putino pasiūlytos idėjos „kartu švęsti 300-ąsias Poltavos mūšio metines“ (kurio išvakarėse Mazepa ir perėjo į švedų pusę, tokiu būdų Rusijos istorinėje tradicijoje užsitraukdamas „išdaviko“ vardą).

2007 m. spalio 9 d. Ukrainos prezidentas pasirašė įsaką „Dėl įvykių, susijusių su kariniu-politiniu Ukrainos etmono Ivano Mazepos žygiu ir ukrainiečių-švedų sąjungos pasirašymu, 300-ųjų metinių šventimo“. Siūloma terminologinė švenčiamų įvykių prasmės klasifikacija išvis neminėjo Poltavos mūšio.

Vienu iš svarbiausių šio minėjimo elementų tapo Baturino – Petro I karių 1708 m. sudegintos Mazepos rezidencijos – atkūrimas.

Simono Petliūros įamžinimui turėjo pasitarnauti paminklo atidengimas jo gimtojoje Poltavoje. Tačiau 2007 m. liepos 2 d. Poltavos srities ūkinis teismas Poltavos srities valstybinės administracijos (vadovaujamos prezidento paskirto gubernatoriaus Valerijaus Asadčevo) veiksmus, siekiant pastatyti atminimo ženklą Simonui Petliūrai vietoje, kur ateityje turės iškilti paminklas Ukrainos Direktorijos vadui, pripažino neteisėtais.

Savo sprendimą teismas argumentavo tuo, kad administracija ženklo vietos nesuderino su miesto taryba, kurios kompetencijoje yra panašūs klausimai, o jos daugumą sudaro Regionų partijos deputatai. 2007 m. rugsėjo 19 d. tas pats teismas įpareigojo srities administraciją pašalinti memorialinį ženklą iš žemės sklypo.

Šioje situacijoje prezidentas pasirodė besąs bejėgis prieš vietos valdžios sprendimą ir paminklas Petliūrai taip ir nebuvo pastatytas.

Didžiausią atgarsį iki šiol kelia Stepano Banderos asmuo, kurio regioninė kanonizacija, kaip minėta aukščiau, aktyviai reiškėsi tiek valdant Kravčiukui, tiek ir prezidentaujant Kučmai.

Juščenka tapo pirmuoju prezidentu, surizikavusiu perkelti šią kanonizaciją į nacionalinį lygmenį. Tačiau padarė tai pačioje savo prezidentavimo pabaigoje, po pirmojo 2010 m. rinkimų turo, kuriame jis gavo tik 5,45 proc. balsų.

Viktoro Juščenkos įsakas suteikti Stepanui Banderai Ukrainos didvyrio vardą sudavė labai rimtą smūgį prezidento reputacijai, visų pirma, Lenkijoje, ir anaiptol neišsprendė Ukrainos nacionalistinio pogrindžio atminties problemų.

Autoritarizmas be ideologijos?

Sąlyginai „prorusiškas“ kandidatas nugalėjo Ukrainos prezidento rinkimuose jau ne pirmą kartą. Janukovyčiui daugelis prognozavo grįžimą prie Kučmos vykdytos „duagiavektorinės“ politikos ir pačių ryškiausių prezidento Juščenkos „perlenkimų“ ištaisymą.

Pergalės dienos šventimo išvakarėse 2010 m. balandį Donecko srities administracinis teismas pripažino neteisėtais Juščenkos įsakus dėl didvyrių vardo suteikimo Banderai ir UPA vadui Romanui Šuchevičiui. Savo sprendimą teismas argumentavo tuo, kad abu po mirties apdovanotieji veikėjai nebuvo nei Ukrainos, nei jos teisinės pirmtakės USSR piliečiais.

Tačiau šių įsakų atšaukimas buvo tik pirmas žingsnis. Gegužės 9-osios išvakarėse Luganske buvo iškabinti Ukrainos Komunistų partijos (UKP) parengti plakatai su Stalino portretais (viename iš jų cituojama Charles‘io de Gaulle‘io padėka „tautų tėvui“). O Zaporožėje šalia UKP srities komiteto pastato buvo atidengtas Stalino biustas.

Kuomet vyko aprašomi įvykiai, Ukrainos kompartija buvo valdančiosios koalicijos ir naujosios vyriausybės, sudarytų po Janukovyčiaus pergalės rinkimuose, nare. Prokurorų atliktas patikrinimas dėl biusto pastatymo fakto parodė, kad jis buvo atidengtas be tokiais atvejais privalomo vietos valdžios leidimo.

Tačiau Zaporožės komunistai teisinosi, kad tai ne paminklas, o tik „architektūrinis srities komiteto pastato papuošimas“. 2011 m. naujametę naktį Stalino biustą susprogdino. Sprogdintojus iš nacionalistinės organizacijos „Trišakis“ teisė pagal baudžiamosios teisės nuostatas pagal „terorizmo“ straipsnį, o biustą po kurio laiko atstatė.

2010 m. gegužės 9-osios paradas pasižymėjo stilistika, vietomis itin primenančia brežnevinius laikus. Apie „veteranų susitaikymą“, kaip ir apie tokias istorijos puses kaip Holokaustas, Krymo totorių deportacijos, sovietinių karo belaisvių likimas, represijos nuo nacių išlaisvintose teritorijose oficialiu lygiu nebuvo prisimenama. O sekančių 2010 m. gegužės 9-oji pademonstravo prievartos eskalavimo potencialą.

Provokacijos, kuriose iš vienos pusės dalyvavo atvirai antiukrainietiškos „Tėvynės“ ir „Rusų vienybės“ organizacijos, o iš kitos – radikaliai nacionalistinė „Laisvė“, Lvove išsiliejo šūviais, susistumdymais prie memorialo sovietų kariams, vainiko išplėšimu iš Rusijos federacijos konsulo rankų, raudonų vėliavų deginimu prie Lvovo rotušės. Lvovo įvykiams žibalo į ugnį įliejo išvakarėse Aukščiausiosios Rados priimtas įstatymas apie raudonosios „Pergalės vėliavos“ pakabinimą greta valstybinių vėliavų.

Prezidentas Janukovyčius neskubėjo naujojo įstatymo pasirašyti, tuo pačiu vėliavos iškabinimo klausimą palikdamas vietos valdžios pasirinkimui. Ir nors Lvovo srities taryba paskubėjo priimti nutarimą dėl draudimo naudoti komunistinę simboliką srities teritorijoje, gegužės 9-ąją prie Šlovės memorialo jo nebuvo paisoma.

Iš birželio 22-antrosios – vokiečių-sovietų karo pradžios dienos – daugelis tikėjosi Lvovo įvykių tęsinio. Tačiau priešpriešos trokštančiųjų įkarštį atvėsino pats prezidentas, nedviprasmiškai pareikšdamas, kad tokią dieną susidūrimų būti neturėtų. Ir jų nebuvo.

Tokiu būdu valdžia parodė du pakankamai akivaizdžius dalykus. Pirma: gegužės 9-oji Lvove buvo iš anksto suplanuota provokacija. Antra: oficialusis Kijevas suvokė, kad reikėtų būti atsargesniems su „fašistinio Lvovo“ vaizdinio eskalavimu. Toje pat dvasioje galime perskaityti Konstitucinio tesimo 2011 m. birželio 17 d. sprendimą, kad anksčiau Janukovyčiaus pasirašytas įstatymas dėl „Raudonosios Pergalės vėliavos“ kabinimo ant vyriausybinių pastatų prieštarauja Konstitucijai.

Pirma: gegužės 9-oji Lvove buvo iš anksto suplanuota provokacija. Antra: oficialusis Kijevas suvokė, kad reikėtų būti atsargesniems su „fašistinio Lvovo“ vaizdinio eskalavimu.

Ankstesnio prezidento simbolinės politikos centriniu klausimu – siekiu, kad tarptautiniu mastu 1932-1933 m. Holodomoras būtų pripažintas „ukrainiečių tautos genocidu“, Janukovyius irgi aiškiai pademonstravo vektoriaus pokytį.

Veikiai po savo išrinkimo skaitydamas pranešimą Europos Parlamente jis pareiškė, kad nelaiko Holodomoro ukrainiečių tautos genocidu. Nors jo vizito į JAV išvakarėse oficialiame prezidento tinklapyje ir buvo sugrąžinta iškart po valdžios kaitos pašalinta rubrika apie Holodomorą, tai nepakeitė naujojo oficialaus šio įvykio kaip bendros baisios SSRS tautų tragedijos vertinimo.

Dar vieno prezidento Juščenkos palikimo – Ukrainos nacionalinės atminties instituto – likimą turėjo nuspręsti administracinė reforma. Tačiau nepaisant dalies nacionalistinių jėgų nuogąstavimų, Institutas, nors ir pakitęs, buvo išsaugotas. Galima daryti prielaidą, kad, nepaisant administracinių pertvarkymų, išlikti jam padėjo aukščiau minėtas dekoratyvumas ir tai, kad jis neturėjo jokios realios įtakos politikai. Ukrainos prezidento 2010 m. gruodžio 9 d. įsaku „Dėl vykdomosios valdžios centrinių organų sistemos optimizavimo“ UNAI buvo likviduotas kaip „vykdomosios valdžios centrinis organas“.

Remiantis kitu tą pačią dieną pasirašytu įsaku, Institutas buvo sukurtas iš naujo, jau kaip „mokslo-tiriamoji biudžetinė įstaiga prie Ukrainos ministrų Kabineto“. Tai reiškė, kad UNAI darbuotojai prarado „valstybės tarnautojų“ statusą, o jų buvęs skaičius sumažėjo nuo 105 iki 70 (čia verta pridurti, kad valdant Juščenkai iš 105 etatų Institute buvo užimti tik 45!).

Naujuoju Instituto direktoriumi tapo 1917–1921 m. ukrainiečių revoliucijos istorikas ir Ukrainos Komunistų partijos CK narys Valerijus Soldatenko. Pirmajame Instituto išleistame kuklaus rinkinio „Nacionalinė ir istorinė atmintis“ numeryje jis taip apibrėžė Ukrainos nacionalinės atminties politikos turinį: „Tikslingos, pagal konstitucinės teisės dvasią normuotos, moksliškai pagrįstos valstybės pastangos išaiškinti, saugoti, įtvirtinti visuomenės sąmonėje atmintį apie politinės nacijos atkūrimui ir gyvybingumui reikšmingiausius praeities įvykius ir procesus, siekiant suverenios valstybės kūrimo ir civilizacinio proceso.

Pateikta daugiažodė ir sunkiai suvokiama formuluotė atspindi akivaizdžius sunkumus apibrėžti nors kiek aiškesnį naujosios valstybinės atminties politikos ideologinį turinį. Iš esmės Ukrainos Nacionalinės atminties institutui tenka veikti palaipsniui vis labiau autoritariniu tampančio valdymo modelio, nepasižyminčio jokiu bent kiek aiškesniu ideologiniu užpildymu, įtvirtinimo situacijoje.

O pagrindinio patriotiškai nusiteikusios inteligentijos erzintojo rolė buvo skirta ne Soldatenkai, o naujajam švietimo ministrui, praeityje užėmusiam Kučmos administracijos vadovo pareigas, pasižymėjusiam savo nekorektiškais pasisakymais apie ukrainiečių kalbą ir galiciečius, o taip pat iki galo neišaiškintu vaidmeniu istorijoje dėl dokumentų grobimo iš Ukrainos archyvų – istorijos mokslų daktarui Dmitrijui Tabačnikui. Savo vaidmenį Tabačnikas atliko puikiai. Jis iš karto pasirašė keletą nurodymų, kuriuos žiniasklaida ir visuomeninė nuomonė priėmė kaip ukrainiečių kalbos puolimą.

Taip pat jis iškėlė iniciatyvą „depolitizuoti“ mokyklinius istorijos vadovėlius ir juos suderinti su leidžiamais Rusijoje. „Depolitizacija“ buvo pradėta nuo Viktoro Misano Ukrainos istorijos vadovėlio 5-ai klasei (dešimties metų mokiniams), iš kurio nuo 2010 m. rugsėjo 1-osios išnyko Oranžinės revoliucijos paminėjimas, „dirbtinai sukelto Holodomoro“ formuluotė ir teiginys, kad 1939-1940 m. sovietų valdžia „susidorojo su Galicijos patriotais“.

Tabačniko ministerija išleido naują Ukrainos XX a. istorijos vadovėlį. Nepaisant lūkesčių, šis vadovėlis nepateikė naujos aiškinimo schemos ir netapo sovietinio naratyvo restauracija, nei juolab „rusiškojo istorijos vaizdinio diegėju“.

Prieš prasidedant 2011 m. mokslo metams Tabačniko ministerija išleido naują Ukrainos XX a. istorijos vadovėlį. Nepaisant lūkesčių, šis vadovėlis nepateikė naujos aiškinimo schemos ir netapo sovietinio naratyvo restauracija, nei juolab „rusiškojo istorijos vaizdinio diegėju“. Jį tiktų pavadinti kompromisine nacionalinio naratyvo versija su keleto pavienių nesovietinių akcentų intarpais.

Pavyzdžiui, aprašant sovietinių partizanų judėjimą Antrojo pasaulinio karo metu pažymėta, kad jis buvo „inicijuotas pačios daugiatautės liaudies“ (p. 48), o pasakojant pokarinio nacionalistinio pogrindžio istoriją, priešingai, akcentuojama, kad jis neturėjo Vakarų Ukrainos gyventojų visiško palaikymo (p. 55). Vadovėlio autoriai manė esant svarbiu pažymėti, kad „dauguma USSR piliečių sutiko sovietų režimą kaip natūralų ir tapatinosi su juo“ (p. 170), o trijų sovietinės valdžios veikėjų (Piotro Šelesto, Leonido Brežnevo ir Vladimiro Ščerbickio) portretai atsidūrė greta trijų disidentų (Levkos Lukjanenko, Vasilio Stuso ir Viačeslavo Čiornovolo) aprašymo. Oranžinė revoliucija tame vadovėlyje minima kaip „opozicijos protesto akcijos“, beveik visiškai „paralyžavusios vykdomosios valdžios centrinių organų veiklą“ (p. 253).

Tų pačių metų žiemą prezidentas Janukovyčius išleido įsaką, atšaukiantį lapkričio 22-osios – Laisvės dienos – šventimą. Ši data susijusi su „Oranžinės revoliucijos“ įvykiais, nors šios šventės savo prezidentavimo pabaigoje jau buvo atsisakęs ir pats Juščenka).

Iš esmės, savo veiksmais (ir dar labiau savo retorika) ministras Tabačnikas, kaip ir apskirtai naujoji valdžia, didžiajai visuomenės daliai sukėlė grėsmės ukrainiečių kultūriniam ir nacionaliniam tapatumui jausmą (panašius jausmus, tiesą sakant, sukeldavo ir dauguma Juščenkos iniciatyvų).

Tuo pačiu, naujosios valdžios iniciatyvos skatina intelektualiai neįdomią ir visiškai neproduktyvią „nacionalinės istorijos versus denacionalinės istorijos“ priešpriešą, kuriai dominuojant viešojoje erdvėje lieka vis mažiau erdvės kritinei istoriografijai. Viešoji erdvė lieka padalinta tarp nacionalistinio ir sovietinio (abu pavadinimai sąlyginiai) naratyvų šalininkų, su abiejose pusėse vis labiau pastebimomis radikalų figūromis.

Naujosios valdžios veiksmai simbolinės politikos srityje nesiekia Kučmos laikų „daugavektoriškumo“ ir nėra tiesiog paieška sprendimų, priešingų labiausiai erzinusioms Juščenkos simbolinėms priemonėms. Jos unifikacinės ambicijos stokoja tikėtino ideologinio pagrindimo ir remiasi vien verslo interesais. O periodiški bandymai vėl sužaisti regioninių skirtumų korta atminties ir ideologijos klausimais atspindi strateginio mąstymo stoką.

***

Posovietinėje Ukrainoje per dvidešimt metų taip ir nesusiklostė vieningas nacionalinis istorinis naratyvas. Jo trūkumas veda prie bandymų, ypač valstybiniu lygmeniu, suderinti nesuderinama (pavyzdžiui, sovietinio ir nacionalistinio pogrindžio istoriją pateikti „tautinės vienybės karo metu“ kontekste).

Skirtingi praeities vaizdiniai koegzistuoja, konkuruoja ir vienas kitam daro įtaką. Tuo pačiu, esmines pozicijas išlaiko lengvai modifikuota sovietinė schema ir nacionalistinis naratyvas (daugiausia, nors ir nebūtinai, besiremiantis Rytų Galicijos ir Volynės ukrainiečių istorine atmintimi).

Skirtingi praeities vaizdiniai koegzistuoja, konkuruoja ir vienas kitam daro įtaką. Tuo pačiu, esmines pozicijas išlaiko lengvai modifikuota sovietinė schema ir nacionalistinis naratyvas

Šalyje susiklostęs išganingasis atminties pliuralizmas funkcionuoja ne tiek kaip dialogo erdvė, kiek kaip savyje užsisklendę ir gana agresyvūs naratyvai, kurie koegzistuoja tik dėl to, kad negali tiesiog sunaikinti savo konkurento. Be to, kiekvienas iš jų (tiek sovietinis, tiek ir nacionalistinis) vengia klausimų apie savo pačių atsakomybę: už pogromus, represijas ar baudžiamąsias operacijas.

Istoriniai siužetai Ukrainoje tampa veikiau skaldymo, nei konsensuso instrumentu. Atsakomybė už visus siaubus ir nusikaltimus perkeliama išorės jėgoms: Kremliui, NKVD, lenkų pogrindžiui, naciams.

Dar daugiau, kiekvienas iš abiejų pagrindinių praeities vaizdinių vaizduojasi esąs vieninteliu stokojančiu būtinos valstybės globos ir paramos, tuo tarpu kai priešininkų grupė esą gauna pernelyg daug dėmesio iš valdžios pusės.

Istoriniai siužetai Ukrainoje tampa veikiau skaldymo, nei konsensuso instrumentu. Susiklosčius padėčiai, kai pagrindinių politinių jėgų socialinės-ekonominės programos praktiškai identiškos, visuomenės lengvai atpažįstamos istorinės ir kalbos temos atlieka idealaus politinių skirtumų žymeklio vaidmenį. Todėl paminklų ar veteranų problematika metai iš metų aktualizuojama artėjant rinkiminėms kampanijoms ir nuslopsta joms pasibaigus. Šios problemos atrodo amžinos, nes oficialusis Kijevas neturi jokio kito pasirinkimo, kaip tik leisti veikti ir plėtotis vis atsinaujinantiems lokaliems praeities vaizdiniams.

Daugiau ar mažiau valdžios įsisąmoninta linija saugoti tokį neapibrėžtumą kaip būdą vengti visuomeninių konfliktų lėmė valstybinių atminties politikų nenuoseklumą ir atsargumą. „Oranžinės revoliucijos“ įvykiai, viena vertus, parodė mobilizacinį nacionalizmo ir demokratinių lozungų potencialą, bet, kita vertus, maksimaliai užaštrino regionų įvairovės problemą, kurios negalima suvesti į tokias absoliučias formules kaip vienybė („susitelkimas“) ar antagonistinis „dviejų Ukrainų“ vaizdinys.

Visuomenės sutarimo praktiškai visais istorinės politikos klausimais trūkumas, viena vertus, neleidžia suformuoti visiems ukrainiečiams tinkančio praeities vaizdinio, bet, kita vertus, tampa kliūtimi ir jos vienareikšmiam instrumentalizavimui. Klausimas: ar iš viso verta siekti sukurti vieningą naratyvą, o gal prasmingiau būtų nuosekliai plėsti pliuralizmo erdvę? Ukrainoje lieka retoriniu.

Tai lemia tiek valstybės silpnumas, tiek jos elitams būdinga strateginio mąstymo stoka, tiek ir lokalinių tradicijų jėga.

Šis Ukrainos istoriko tekstas publikuotas knygoje „Atminties daugiasluoksniškumas. Miestas, valstybė, regionas“, Vilnius 2013, P.489-516 (sudarytojas. Alvydas Nikžentaitis).

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min