Laura Francatelli aprašė, kaip skęstant laivui girdėjo „baisų dundėjimą“, o paskui – šimtų skęstančių keleivių „klyksmus ir riksmus“.
Ji 1912-aisiais „Titaniku“ keliavo su škotų žemvaldžiu seru Cosmo Duffu-Gordonu, savo darbdaviu, ir jo žmona ponia Lucy Christiana.
C.Duffas-Gordonas ir jo palyda sulipo į vieną paskutinių gelbėjimosi valčių, kurioje buvo vietos 40-iai žmonių, bet kuri išplaukė vos su penkiais keleiviais ir septyniais įgulos nariais.
Vėliau seras tiems įgulos nariams sumokėjo po maždaug penkis svarus – tai prilygsta maždaug 300 dabartinių svarų – ir turėjo teisintis dėl kaltinimų, kad papirko juos siekdamas užsitikrinti saugumą.
Viename emocingiausių savo pasakojimo – rašytinių parodymų katastrofą tyrusiems britų pareigūnams – fragmentų L.Francatelli detaliai aprašė, kas nutiko, kai jų gelbėjimo valtis buvo nuleista į vandenį.
„Mes vis yrėmės, sustodavome ir vėl irdavomės, girdėjau vykstant kažkokias kalbas apie visą tą įtraukimą, jei laivas nuskęstų, – rašė ji. – Buvome jau toli, kai pamatėme „Titaniką“, pakylantį ir nuskęstantį.“
1912 metų balandį „Titanikas“ per pirmą savo kelionę, kurią pradėjo Pietų Anglijoje, Sautamptone, ir turėjo baigti Niujorke, Atlanto vandenyne susidūrė su ledkalniu ir nuskendo. Per šią katastrofą žuvo apie 1,5 tūkst. žmonių.
L.Francatelli pasakojimas šeštadienį buvo parduotas kolekcininkui iš Rytų Europos, kurio pavardė neskelbiama. „Titaniką“ menančių daiktų aukcioną surengė Divaizise, Pietvakarių Anglijoje, įsikūrusi kompanija „Henry Aldridge and Son“.
