Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Būti žydu“ Lietuvoje: Šoa atminimo stiprinimas, pilietinio sąmoningumo ugdymas, o gal... naudingų idiotų šou?

„Gyvųjų maršas“ Panerių miške
„Gyvųjų maršas“ Panerių miške
Šaltinis: www.nzidinys.lt
1
Skaitysiu vėliau
A A

Parašius antraštę – visai nepalengvėjo: paprastai taip suręsti klausimai keliami retoriškai, aiškiai akcentuojant paskutinę alternatyvą1. Tokią kalbėseną skatina poreikis nuplėšti kaukę aiškiems apsimetėliams, o turinio požiūriu „naudingų idiotų“ idioma tetaikoma prokremliniams Vakarų demokratams. Tačiau man rūpimu atveju – niekas nėra aišku.

Nesuprasi, ar idėja gera, ar ją įgyvendinant pasiekiamas norimas poveikis, o ir patys norai, tikslai ir užmačios – miglotos. Net neaišku, ar tai atvejis, ar jau reiškinys, ar tik paskiras įvykis.

Kalbu apie 80 250 eurų Europos Komisijos paramos2 sulaukusį projektą „Būti žydu“, kurio baigiamieji renginiai vyko balandžio 16–17 d. Vilniuje. Projekto vykdytoja – VšĮ „Vilko valia“, šalia kelių memorialinių tarptautinių partnerių į kompaniją paėmusi ir Vilniaus miesto savivaldybės administraciją bei jos kišeninį Savanorių centrą.

„Vilko valiai“, kad neliktų klaustukų, vadovauja teatrologė Rūta Vanagaitė, legendinių renginių profesionali organizatorė, Vilniaus savivaldybės Tarybos (2011–2015) narė. Projektą vainikavusi „konferencija Holokausto edukacijos tema“ kaip tik ir vyko posėdžių salėje, kurioje prieš porą dienų buvo surengtas paskutinis ankstesnės kadencijos Tarybos posėdis.

Lentyna. Apie tą konferenciją ir rašysiu, bet prieš tai būtina tarti keletą pastabų apie idėją ir jos realizavimo būdą. Pats „buvimo žydu“ užmojis nėra itin originalus3, o ir „Vilko valios“ projektas – tęstinis.

Prasidėjo viskas nuo „Panerių lopšinės“ (2012–2013), kur „būti žydu“ buvo prirašyta skliaustuose, su analogiška EK parama ir panašia misija – supažindinti (per pusdienio ekskursijas ir pamokėles) ne žydų jaunimą (ne vien vietinį, per keturis mėnesius – 400) su žydų gyvenimu, tradicija, papročiais, maistu ir... Katastrofa.

Šokiai – šokiais, košerinės vaišės – vaišėmis, bet dalyvių judėjimas nuo Sinagogos link Panerių akcentus turėjo sudėlioti rimtus.

Šokiai – šokiais, košerinės vaišės – vaišėmis, bet dalyvių judėjimas nuo Sinagogos link Panerių akcentus turėjo sudėlioti rimtus.

Kaip, beje, ir pats projekto pavadinimas, pagal jaudinančią Vilniaus geto vienuolikmečio Aleksanderio Volkovisky‘o (vėliau Tamiro, tebegyvenančio Jeruzalėje) ir rašytojo Shmerkes Kaczerginskio (irgi išgyveno, pabėgdamas iš geto) lopšinę Panerių aukoms atminti „Shtiller Shtiller“ (1942).

Prie projekto ir prieš trejetą metų, ir dabar prisidėjo Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB), kas turėjo sumanymui suteikti autentiškumą ir patikimumą. Vis dėlto – būti žydu galima... tik būnant žydu, kaip ir būnant, pavyzdžiui, krikščionimi, tėvu, trumparegiu. Kaip ir krikščionimi, tėvu, trumparegiu, taip ir žydu galima tapti, – priimant judaizmą, nors tai nėra trumpas ir lengvas kelias.

„Gyvųjų maršas“ Panerių miške
„Gyvųjų maršas“ Panerių miške

Užtat kvietimas pabūti žydu pusdienį, kai viskas apsiriboja kipos dėvėjimu ir dalyvavimu išmoningoje ekskursijoje, neskamba rimtai. Juoba kai visas projektas (labai jau netikęs žodis) baigiasi sulig Yom HaShoah4, – rimtumas kaip ir būtinas. Čia jums ne je suis Charlie, – kuris, beje, pagal pirminį sumanymą buvo visai rimtas ir nekomercinis.

Pati Vanagaitė savo PR tekstuose ne kartą pažymėjo, kad iš LŽB yra sulaukusi skepsio dėl kai kurių idėjų, kad ir dėl pasitelkimo edukacijai aktorių – baltaraiščių lietuvių. Tačiau su pasididžiavimu teigė drįsusi naujame projekte iškelti „būti žydu“ iš skliaustų ir įgyvendinti kitą sumanymą, kurį net perpasakoti sunku, geriau pacituoti iš skelbimo:

„Unikalus „Gyvųjų maršo“ startas – akcija „Atminimo žvaigždė“ balandžio 16 d. 11 val. Vilniaus Rotušės aikštėje, kur 600 jaunuolių dėvėdami kipas keliolikai minučių sustos į gyvą Dovydo žvaigždę, kurią filmuos ir fotografuos virš aikštės skriejanti kamera. Kiekvienas jaunuolis bus pasirinkęs vieną žydišką vardą iš 1942 metais sudaryto Vilniaus gyventojų – žydų sąrašo ir renginio metu ant krūtinės bus prisisegęs Dovydo žvaigždę su šiuo vardu. Akcijos dalyviai – Saulėtekio mokyklos vaikų choras – sugiedos žydišką psalmę „Kaip prie Siono kalno“. Pasibaigus „Atminimo žvaigždės“ akcijai jaunuoliai žygiuos į geležinkelio stotį, iš kur pajudės specialūs „Gyvųjų maršo“ traukinių vagonai.“

Verta priminti: a) Panerių aukos „Gyvųjų maršu“ likusių gyvų litvakų ir jų artimųjų (daugiausia iš Izraelio) minimos jau bene septintus metus; maršas visada pabrėžtinai santūrus, vienokie ar kitokie pagarbos gestai kasmet parodomi ir iš Lietuvos valdžios pusės; b) žodis akcija, minint Holokaustą ir jo aukas, yra skausmo žodis, nes taip naciai vadino getų valymus, dalį (antai vaikų) brutaliai atrenkant ir išsivežant žūčiai, – o čia štai prašom, akcija „Atminimo žvaigždė“; c) skraidančios kameros ir sušokimas į žvaigždę gerai, jei darai šou, bet ar reikia šou Katastrofą pergyvenusiems devyniasdešimtmečiams litvakams?

Viršeliai. Iš anksto platinta (techniškai netvarkinga, atmestinai surašyta) konferencijos programa paliko gana gilų įspūdį, pirmiausia dėl turinio kontrastų ir disharmonijos.

Įsiklausykime: „10.00. „Šalom“. Saulėtekio mokyklos mokinių pasveikinimas – žydiškų dainų popuri. 10.10. 6 Holokaustą išgyvenusiųjų sveikinimo žodis, pagerbiant 6 milijonų aukų“. Kas ką su kuo sveikina ir ko linki?..

Sveikintojų buvę numatyta daug: ir Izraelio ambasadorius, ir Vilniaus meras, ir išrinktasis meras, ir LŽB pirmininkė (apie visus taip ir parašyta, be pavardžių, pilnų pavadinimų ir kitų formalumų). Nemažai numatyta pranešimų, ir gana rimtų. Pradedant EK pareigūnu ir trimis lietuvių profesoriais (irgi titulus praleidžiant: Šarūnas Liekis, Tomas Venclova, Simas Sužiedėlis), ir baigiant dviem ne mažiau žinomais specialistais: Dovidu Katzu ir Efraimu Zuroffu (beje, pastarajam vieninteliam patikslintoje programos versijoje pridėtas titulas Dr.).

Idant nebūtų nuobodu, šiems į kompaniją popietinėje konferencijos dalyje buvo pritraukti muziejininkas iš Lenkijos žydas Piotras Kowalikas ir bene žinomiausia Lietuvoje Holokausto švietimo specialistė Ingrida Vilkienė iš Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti (toliau TK).

Bet atėję ir atnaujintas programas išsipakavę konferencijos dalyviai netruko patirti, kad išrinktojo mero nebus, kaip ir žadėto konferencijos apibendrinimo su košeriniu vynu ir namie keptais žydiškais saldumynais.

Nėra ko stebėtis: nepasirodė ir jokio sveikinimo neatsiuntė tik pora mėnesių tedirbantis pirmasis LR Izraelio valstybės ambasadorius JE Amiras Maimonas, gal supratęs, kad jo dalyvavimas tokioje margoje draugėje tikrai nepagausintų ir taip deficitinių Izraelio draugų skaičiaus. O kontroversiškiausias svečias dr. Zuroffas į konferenciją turėjo įsijungti jau nebe gyvai, o paslaptingu „video pasisakymu“.

Organizatorių nuotr./Rūta Vanagaitė
Organizatorių nuotr./Rūta Vanagaitė

Renginio pradžia atitiko nuogąstavimus. Vanagaitė įžanginėje kalboje n-tąjį kartą įvardijo asmeninio susidomėjimo žydų istorija motyvus: kaip ji, KGB dokumentuose ieškodama giminių tarp tremtinių ir politkalinių, aptiko kaltinimus dėl dalyvavimo žydų žudynėse. Ji sakėsi nežinanti, kaip buvo iš tikrųjų, bet mums visiems reikią prisiminti Holokaustą, kuris, giliau pakapsčius, gal yra ir visų mūsų... nesupratau, kas: darbas, atsakomybė, kaltė, gėda? Berašant nejučiom kilo atvirkščia mintis: o gal, giliau pakapsčius, paaiškėtų, kad visi mes esame žydai?

Kur jau ten juokai: renginio sveikinti pastebimai be ypatingo noro išstojusiai Fainai Kukliansky pasirodė tinkama paatvirauti, kad „projektas būti žydu“ tikrai rėžia ausį5.

Ir ne viena prasme. Pirmiausia – tai ne projektas, o gyvenimas. Kaip ji sakė: „Aš žydė, aš gyvenu“. Vis dėlto Kukliansky pabrėžė svarbą to, kas įvyko išvakarėse Rotušės aikštėje ir Paneriuose, kai vaikai, nematę gyvo žydo, taip viską gražiai atliko. Pratęsdama temą dar pabėdavojo, kad susipažinimas su žydais Nepriklausomos Lietuvos mokyklose prasideda nuo Holokausto, bet tai vis geriau, nei iškraipyta tyla sovietmečiu, ir dar paniurnėjo apie minėjimą vadovėliuose (?) žydus dalyvavus 1941 m. trėmimuose.

Aurimo Šrubėno nuotr./Faina Kukliansky, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė
Aurimo Šrubėno nuotr./Faina Kukliansky, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė

Sunku net svarstyti, kas LŽB pirmininkei galėjo kelti didesnį nejaukumą: prezidiume sėdinčio (ne be jos pastangų) buvusio LŽB vykdomojo direktoriaus Simono Gurevičiaus džiaugsmingai entuziastingas linkčiojimas į kiekvieną jos frazę ar suvokimas, kad beveik nesant LŽB atstovų salėje, reikia kalbėti jų vardu ir sveikinti (nežinia kokią) auditoriją, kuriai po kelių valandų iš ekrano kažin ką pranašingai bylos Zuroffas.

Tas pats mielas Holokausto atminties rūpintojėlis, kuris dar prieš porą mėnesių (viešame?) laiške apkaltino, kad jos vadovaujama LŽB, pasikvietusi į Pasaulinės Holokausto aukų dienos minėjimą dr. Arūną Bubnį, neva aiškų Holokausto falsifikatorių (iš tiesų – vieną profesionaliausių pasaulyje žydų žudynių Lietuvoje faktografinių tyrėjų), taip prarandanti teisę ir garbę būti Katastrofos atminties sergėtoja6. Tada žiniasklaidai Kukliansky sakėsi galvojanti apie bylinėjimąsi su Zuroffu, bet šiame renginyje pastarasis turėjo išstoti su titulu ir vardu kaip specialistas, ne šiaip koks sveikintojas...

Turinys: nuskaidrinimai. Tolesnė renginio eiga įtampos neprarado. Liekis gavo nominalias 20 minučių edukaciniam (?) pranešimui „Žydų kultūra ir istorija Lietuvoje – 700 metų“. Jis pakalbėjo profesionaliai ir taktiškai, visai nepaisydamas priešais pirmoje eilėje sėdinčio Katzo iš po surauktų antakių svaidomų ironiškų žaibų. Ne tuščiai: prieš keletą savaičių savo „istorijos gynimo“ portale Katzas užsipuolė ir Liekį7 – tiesiog kaip tokį.

Po nuobodžios ir politkorektiškos EK pareigūno Pavelo Tychtlio kalbos („Susitaikyti su praeitimi – Holokaustas Europoje“) eilė priėjo Venclovai, prieš 40 metų žydiškoje savilaidoje SSRS (vėliau ir Izraelyje, ir lietuviškai išeivijoje) paskelbusiam programinį rašinį „Žydai ir lietuviai“.

Мūsų polinkį neprisiminti blaiviai diagnozavęs Venc­lova nuo pranešimo vidurio be jokių išlygų užsipuolė dominuojančią lietuviškąją ideologiją – etninį nacionalizmą.

Jis, neprikiši, gana elegantiškai išvyniojo tuometinio rašinio ir vėliau sukauptų minčių linijas, ypač meistriškai žongliruodamas „mes“ ir „jie“ kategorijomis. Pradinė kalbos dalis nuskambėjo itin įtikinamai: visišką sovietmečio (mūsiškąjį žydų) nepažinimą, pasak kalbėtojo, pakeitė dalinis pažinimas: „Lietuviai ir žydai nebėra nesusikertantys pasauliai“. Žydų istorija, litvakai kūrėjai, memorialinės lentos, Vilniaus geto atkūrinėjimo žingsniai – visa tai gerai, bet, sako Venc­lova, „visa tai daugiau elito reikalas, šiaip jau viešpatauja amnezija, liečianti, beje, ne tik žydų, bet ir lietuvių praeitį“.

Мūsų polinkį neprisiminti blaiviai diagnozavęs Venc­lova nuo pranešimo vidurio be jokių išlygų užsipuolė dominuojančią lietuviškąją ideologiją – etninį nacionalizmą. Čia jau kliuvo daug kam, neišskiriant nė Šapokos ar Sąjūdžio.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Tomas Venclova
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Tomas Venclova

Atskaitos taškas nuo asmeninės patirties ar stebėtojo iš šalies žvilgsnio keistai persikėlė į holokaustocentrizmą, kai visi buvę, esami ar net būsimi įvykiai, reiškiniai traktuojami pagal tai, kaip jie galėjo įgalinti Holokaustą ar išlaikyti/nustelbti jo atminimą.

Venclovos kalba kulminaciją pasiekė su valstybinės ir nacionalinės šizofrenijos diagnoze: „Taigi oficialiai sutinkama, kad Holokaustas yra didžiulis blogis, jam paminėti skirta speciali diena, bet drauge oficialiai siekiama pateisinti ir net kanonizuoti asmenis, prie Holokausto vienaip ar kitaip prisidėjusius“ (čia vis apie Juozą Brazaitį-Ambrazevičių, kuris visoje konferencijoje buvo skalbiamas griežčiausiai). Ir kai tokius faktus, sakė Venclova, pastebi Katzas ir Zuroffas, tuoj kyla pasipiktinimo banga. O juk šie asmenys (ir tai paliko giliausią įspūdį renginio klausytojams) tegina „normalius, demokratiniame pasaulyje priimtus kriterijus“.

Idant nebūtų per maža, pabaigoje Venclova pasiūlė katoniškai sugriauti iškart dvi kartaginas. Pirma, Birželio sukilimo ir Laikinosios vyriausybės kultą8. Esą mūsų (vėlgi, kurių? Juk ne tų, kurie yra „mes“ Venclovai?..) santykis su tuo panašus į dabartinių rusų (vėliau publikuotame kalbos tekste – „oficialų Rusijos“) santykį su Stalinu.

Antra, „dvigubo genocido teoriją“, kurios atspindžių esą pas mus netrūksta. Vienas jų – sovietinio genocido sąvoka, kurią Venclova neigia, jei prireiks, ir iki teismo (už jo menkinimą, jei būtų tuo apkaltintas). Aišku, dalis auditorijos čia pratrūko plojimais, bet visa antroji kalbos dalis paliko įspūdį kažkokio tiesmukoko pataikavimo konkrečiai pozicijai, kurią sunku pavadinti išmintinga.

Negi Venclova nemato skirtumo tarp (antai nacių ir komunistų) nusikaltimų palyginimo (panašu, nepanašu, skiriasi...) ir sulyginimo (vienas ir tas pats); tarp tyčios ir atsitiktinumo; tarp atsidūrimo susiklosčiusiose aplinkybėse ir sąmoningo tokių aplinkybių kūrimo; tarp istorinės sekos (sovietų, nacių, sovietų okupacijos) ir skirtingų grupių veiksmų toje sekoje priežastinio siejimo (kas iš rimtų žmonių yra teigęs, kad konkrečių lietuvių kolaboravimas su naciais žudant žydus buvęs tiesioginė konkrečių žydų bendradarbiavimo su sovietais tremiant lietuvius pasekmė?).

Tokio keisto šališkumo ir blaškymosi išvengė neabejotinai solidžiausias kalbėtojas Sužiedėlis, užėmęs atsargaus ir politiškai korektiško istoriko profesionalo poziciją. Švelniai atsisakęs būtinybės kaciškai „ginti istoriją“, kurios niekas nepuola, rūpestingai atskyręs istorijos ir pasakojimo tiesas, visoms atmintims pripažindamas selektyvumą ir pragmatizmą, galiausiai – apibrėžęs istorinę ir moralinę atsakomybes, jis rado laiko ir rekonstruoti pagrindinius Holokausto etapus pagal Raulį Hilbergą, ir pakomentuoti istoriografinius konfliktus Vakaruose, ir atkreipti dėmesį į sunkiai tarpusavyje derančius aukų (pavyzdžiui, Annos Frank dienoraščio ir Varšuvos geto žydų vaiko) pasakojimus.

Entuziazmas organizuojant žydų izoliaciją ir transportavimą, taip pat ir į šaudymo vietas, skaitant dokumentus tikrai sukrečia labiau nei eilinių šaudytojų kasdienybė.

Apskritai Sužiedėlis siūlė nesistengti įsivaizduojamos aukų patirties paversti kalbėjimo apie Holokaustą atskaitos tašku; ne tragedija, o nusikaltimas turi išlikti mūsų, kaip istorikų, taikinyje. Šia proga jis pasiūlė į didžiausio lietuvių karo nusikaltėlio (taigi žydšaudžio) kandidatūrą lietuvių viešosios policijos vadą karo metais Vytautą Reivytį, tokį mūsų mažąjį eichmaną (čia jau klausytojo asociacija). Tai perspektyvus siūlymas, nes entuziazmas organizuojant žydų izoliaciją ir transportavimą, taip pat ir į šaudymo vietas, skaitant dokumentus tikrai sukrečia labiau nei eilinių šaudytojų kasdienybė.

Galima pasidžiaugti, kad Sužiedėlis nepasidavė pagundai supaprastinti Holokausto Lietuvoje iki lietuviškojo Holokausto (ar lietuviškosios jo pradžios), kurio simboliu laikant atitinkamai įpakuotą „Garažą“9, naciai ir lietuvių nacionalistai tampa sukeičiamais dydžiais. Žydų žudynės buvo visuotinis reiškinys, tad masiniai šaudymai, dusinimai dujomis ir marinimai badu, o ne Jedvabnė ar Garažas sudarė jo esmę10.

Turinys: užtamsinimai. Po konferencijos pertraukos prieš publiką išstojo Zuroffas ir Katzas: vienas iš ekrano, kitas – tiesiogiai. Iš karto galima pasakyti, kad tai tikrai nebuvo istoriškai žiauriausi jų pasisakymai.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Efraimas Zuroffas
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Efraimas Zuroffas

Turint galvoje, kiek ir kokių nesąmonių bei baisybių jie yra prikalbėję ir prirašę, tądien jų būta netgi gana nuosaikių. Antai Zuroffas, kas jam retai nutinka, pastebėjo, kad po karo Rytų Europoje valdė komunistai, todėl prisiminimas, kad būtent žydai buvo pagrindinis Trečiojo Reicho priešas, buvo apsunkintas.

O šiaip viskas aišku: Lietuva kalta, kad prastai vykdė šešių žingsnių zurofiškąją Holokausto atminimo programą. Nenuteisė žudikų (galėjo bent 20), pagrindinis jų (Lileikis) mirė laisvėje, prastai su vadovėliais, o švietime – ne tie akcentai.

Pag­rindinis turėtų būti, žinoma, kolaboravimas: kai žudyti žydus laikoma patriotišku dalyku. Kaip neva buvę Garažo žudynių metu, kai tautiškai nusiteikusi Lietūkio garažo kiemą apstojusi lietuvių minia, trykštant nekaltų aukų kraujui, plojusi ir buvęs atliekamas Lietuvos himnas.

Šią nacių ir komunistų (jei jau taip norime, ir lietuvių bei žydų pastangomis) kurtą klastotę11 kadaise tam tikros jėgos paskleidė pasaulyje taip plačiai, kad dabar jau racionaliomis priemonėmis šio vaizdinio nebeįveiksime. Bet Zuroffas ir taip puikiai žino, kad tai melas. Bet, kaip ir kiekvienam idėjiniam darbininkui, jam visai nesvarbu, melas tai ar tiesa. Sunervino visus, ir tiek. Darbas padarytas, video galima išjungti.

Tribūnon stojęs Katzas buvo kur kas subtilesnis. Esą pagal seną litvakų tradiciją prabylant reikia atidengti kortas, taigi: jis pasirinko gyventi Lietuvoje, čia demokratija, žmonės su humoru, o vadinamųjų „lietuvių ir žydų santykių“ srityje viskas geriau, nei kada anksčiau: „Lithuanians and Jews are making new businesses and projects. They are making love and making children“.

Priešingai nei Venclova, problemas Katzas mato ne visuomenės lygmenyje, o valstybės pastangose įtvirtinti... ne ką kita, o Holokausto reviziją.

Priešingai nei Venclova, problemas Katzas mato ne visuomenės lygmenyje, o valstybės pastangose įtvirtinti... ne ką kita, o Holokausto reviziją.

Pagrindinis blogis, žinoma, yra jau minėta „dviejų genocidų teorija“, kuri europiniu mastu įgavusi grėsmę dėl Prahos deklaracijos „Dėl Europos sąžinės ir komunizmo“12 (2008), o nacionaliniu mastu esanti įkūnyta TK, kuri dėl paprastumo Katzo aplinkoje vadinama „raudonai-ruda komisija“. Revizionizmo šaknys – ultranacionalizmas, antirusiškumas ir senas geras antisemitizmas, o baisiausia, kad į šį juodą reikalą įsipynę daug istorikų ir edukatorių.

Taigi skiriamoji linija eina ne tarp (gerų) žydų ir (blogų) lietuvių, o tarp tų, kurie nacių nusikaltimus supina su komunistų, ir tų, kurie išlaiko unikalų Holokausto atminimą, susitelkdami į kovą su (neo)nacizmu (Prahos deklaracijai Katzas priešpriešina savąją Holokausto 70 metų deklaraciją)13.

Revizionizmo apraiškų dabartinėje Lietuvoje (ir visame regione) Katzas mato gausiai: „neonacių eitynės“ ir Brazaitis, atitinkami gatvių pavadinimai ir įpaminklinimai, mosavimas Spielbergo pavarde, o už visko stovinti pamatinė nuostata: „Anything that’s somehow against the Russians of any period must be good for everybody“.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Dovidas Katzas
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Dovidas Katzas

Geriečius Katzas vardijo paraidžiui, ir neapsiribodamas vien buvusiais komunistais, o štai raudonai-rudų blogiečių tapatybės buvo vyniojamos į vatą, paliekant jas norintiems susirasti „istorijos gynimo“ puslapiuose. Vis dėlto kelissyk Katzas nesusilaikė ir žvilgterėjo į kairę, kur sėdėjo paskutinė pranešėja Vilkienė (nepainioti su organizatoriais), atstovaujanti TK, Katzo neseniai gana brutaliai apkaltinta žydų gelbėtojų išsigalvojimu ir Holokaustą išgyvenusiųjų juodinimu.

Pati Vilkienė neliko pėsčia ir pasisakymą pradėjo pritarimu, kad esą demokratiška Katzui manyti, jog TK skatina dvigubo genocido teoriją. Nors iš tiesų tai ne, nes tiria dvi okupacijas ir jų metu padarytus nusikaltimus. Istorikų darbas sau, o pranešėja užsiimanti tik edukacija, pirmiausia per 103 mokyklose veikiančius Tolerancijos centrus (realių, galiu paliudyti), mokymų (taip pat ir vežant edukatorius į Yad Vashemą) organizavimu, žudynių vietų lankymu ir kapų tvarkymu, memorializacija etc. Kaip ramiai pakomentavo pranešėja, „Kadangi Holokaustas kelia daugiausia skausmo ir noro užsimerkti, tai jam ir skiriamas pagrindinis dėmesys“.

Besiklausantys jos kalbėjimo galėjo nesunkiai susidaryti įspūdį, kad Holokausto švietimas ir žinių apie gyvenusius ir nužudytus mūsų žydus sklaida gali būti ir be popsinių šou ar vaišių, be skraidančių kamerų ir akcijinių vagonų. Ir būti iš tiesų.

Į renginio pabaigą netgi pasirašė tokia pastaba, kad viena Vilkienė verta dešimties vilko valių, bet sugrįžusi į tribūną Vanagaitė, antrinama Gurevičiaus, viską sustatė į kitokias vietas.

Būtent šis projektas esąs Holokausto edukacijos kvintesencija, Vanagaitė – jos kūnas, o matydama, kaip 700 mokinių stovi Paneriuose prie duobės ir Simonas pasakoja, kaip šaukštais buvę kasami tuneliai, ji supratusi, kad jis esąs Holokausto edukacijos siela. Ir tai dar ne viskas.

Dar tiesmukiau už Venclovą pačiais demokratijos šaukliais apskelbusi Katzą ir Zuroffą, ji pasvarstė, kas bus, kai jų nebebus, – tada mes turėsime patys visa tai daryti. Demagogijos viršūnė. Gėda (Vanagaitei, Zuokui, „Vilko valiai“). Bet pamėginkime apibendrinti ramiai.

Tikrovė ir kontekstai. Komentarų šiam renginiui reikia bent trejopų. Pirma, apie praeitį: kaip tuomet viskas buvę, turint galvoje, kas buvo pasakyta. O prikalbėta tiek daug, kad pati praeitis labai sunkiai bepasiekiama: vien šio teksto rašymo metu renginyje dalyvavę žmonės į viešumą paleido bent pustuzinį tekstų14. Antra, apie atminimo strategijas: kas ką kaip kam? Trečia, apie konkrečius šio projekto žaidėjus ir jų tikslus.

Apie istoriją pasistengsiu kalbėti punktais. Pirma, nacionalsocializmo (N) ir komunizmo (K) sukergimai ir supynimai nėra dabartinių rytų europiečių manipuliacijų rezultatas, o atvirkščiai ir netgi priešingai: tada, 1939-aisiais, N ir K taip stipriai (ir laisvanoriškai, niekieno neverčiami) tarp savęs taip stipriai susipynė, kad ir kilo pasaulinis karas, ir neliko Rytų Europos su jos politine įvairove bei nacionaliniais pasauliais – vien raudonai rudos „kruvinos žemės“, anot Timothy Snyderio.

Iš N ir K bendrystės ir draugystės neliko Lenkijos, iš interesų derinimo ir tarpusavio varžymosi – Baltijos valstybių, o štai Holokaustas prasidėjo nuo jų žutbūtinio tarpusavio susirėmimo. Trečiasis Reichas pradėjo visuotinį žydų naikinimą tik užpuolęs Sovietų Sąjungą, ir be šios aplinkybės Holokausto nei istoriškai, nei memoriališkai nesuvoksime.

Kolaboravimas su N arba K „kruvinose žemėse“ retai būdavo laisvo ir sąmoningo apsisprendimo rezultatas; kaip yra vaizdžiai parodęs Yehuda Baueris15, būta ir bendrų (pereinamųjų, taigi profesionalių) talkininkų, o kai (dažniausiai) vienų (potencialios) aukos tapdavo kitų (kad ir entuziastingais) talkininkais, tai vis tiek būdavo pirmiausia ne lietuvių, lenkų, žydų, vokiečių ar rusų, o arba N, arba K, arba jų tarpusavio santykių poveikio reikalas.

Galima pritarti Sužiedėliui, kad 1941 m. liepa–rugsėjis buvo kruviniausias ir juodžiausias Lietuvos istorijos puslapis, bet šis puslapis – ne iš tautų (lietuvių ir žydų), o iš ideologinių režimų (N ir K) tarpusavio santykių (apėmusių ir mus) knygos.

Bet kai prabylama apie žudynes, – dabartines ar buvusias, vienkartines ar serijines, juoba masines, – man visuomet neaišku, kodėl ir kas gali tapatintis su žudikais, sakyti, kad čia mūsų?

Apie tuos (į skliaustus) paimtus mus – antras komentaras. Bepigu varyti ant lietuviškojo nacionalizmo, kai su juo vidujai nesitapatini, – tada ir nuskamba viskas taip demonstratyviai nuoširdžiai: mes, lietuviai, kalti, kad neišmanome žydų istorijos, nepasmerkiame savųjų žudikų, neatmename aukų.

Bet kai prabylama apie žudynes, – dabartines ar buvusias, vienkartines ar serijines, juoba masines, – man visuomet neaišku, kodėl ir kas gali tapatintis su žudikais, sakyti, kad čia mūsų? Kaip kadaise yra suformulavęs šveicarų filosofas Hermannas Lübbe, kolektyvai gali būti tik aukos, o nusikaltėliai – visada individualūs.

Prieš 13 metų Lietūkio garažo žudynių aukoms atminti pastatytas paminklas
Prieš 13 metų Lietūkio garažo žudynių aukoms atminti pastatytas paminklas

Su žudikais tapatintis niekas (veikiau instinktyviai, nei racionaliai) paprastai nenori, todėl ir prasideda įvairios gynybinės reakcijos: tai čia tik padugnės, tik saujelė, gal čia daugiau kiti, gal mažiau čia tų žydų buvo. Rafinuočiausia gynyba: jei jau žudė, tai nebe lietuvis... (Žinia, pasakojimai apie „pačių žydų“ kaltę – jau nebe gynyba, o nužmogėjusi demagogija.)

Bet už viso to galima įžvelgti racionalią moralinę nuostatą: mes nežudėme. Žudikai – ne mūsiškiai. Žydų žudynėse, – ar į jas buvo įjungta savanoriškai, ar įklimpta per kvailumą, ar nepasitraukta iš bailumo, – vykdytojo tautybė niekaip nebuvo pagrindinis (ar antrinis) motyvas, tad rūšiuoti žudikus pagal nacijas – kaip ir rasizmas. Kaip ir rasizmas būtų dėl Breiviko žudynių (ar Gabrieliaus paėmimo globon) kaltinti norvegų tautą, jos tradicijas, įstatymus... Tulpiniai žudė daug ir metodiškai, bet veikiausiai ne dėl to, kad buvo panevėžiečiai. Panevėžietiškumas labiau jungia jų aukas.

Man išžudyti Lietuvos žydai, kaip ir kitos N bei K aukos mūsų kraštuose (kur buvo buvusi, kur yra Lietuva) – irgi mūsiškiai. O nusikaltimų sumanytojai, vykdytojai ir talkininkai – ne mūsiškiai.

Tautybė (kilmė, taigi ir gimimo vieta, socialinė aplinka) tokiais atvejais visada minėtina (lietuvis, kybartiškis, žydas, gruzinas, gudlenkis), jei buvo pačiam žmogui svarbi (užtat gana kvaila pabrėžti Stalino gruziniškumą, Hitlerio austriškumą, Zinovjevo žydiškumą ar Dzeržinskio lenkiškumą), bet niekada neverta į ją susifokusuoti.

Tie, kas dalyvavo Lietuvoje išžudant mūsų žydus, – daugiausia lietuviai. Ir ką? Darykime jų sąrašus, dar geriau – rašykime jų biografijas, palengva atskleisdami (jei pavyks) tipinius bruožus, bet tiesiog neatiduokime mūsų žydų tiems, kurie pagal tapatybę yra nacių medžiotojai (kaip Zuroffas) ar istorijos gynėjai (kaip Katzas).

Nes jiems mūsų gyvenę ir išžudyti žydai – tik instrumentas. Kai medžioji nacius, jų talkininkus, šių teisintojus, anų gynėjus (nacių draugystės su komunistais pabrėžėjus, lietuvių žudikiško antisemitizmo kvestionuotojus etc.), tampi panašesnis į žydų medžiotoją pulkininką Landą iš Quentino Tarantino „Inglourious Basterds“: mąstai pusiau kaip biurokratas, pusiau kaip rasistas.

Yra formalių požymių sąrašas, yra veikimo teritorija... O kai toks medžiotojas pradeda imti atlygį iš kitų medžioklių organizatorių? Kai Zuroffas su Katzu elementariai pradeda dirbti putinistams, kaip tai nutiko jiems pradėjus bendradarbiauti su „World without Nazism“? Kas tada? Nieko. Jie tiesiog įsijungia į kovos su fašizmu stovyklą.

Kai toks medžiotojas pradeda imti atlygį iš kitų medžioklių organizatorių? Kai Zuroffas su Katzu elementariai pradeda dirbti putinistams, kaip tai nutiko jiems pradėjus bendradarbiauti su „World without Nazism“? Kas tada? Nieko.

Tada jau svarbiausia, kad kokie nors nacių talkininkai lietuviai būtų nuteisti. Kad niekas nekalbėtų apie jokius K nusikaltimus. Kad niekas nedrįstų nieko, kas susiję su K, gretinti, lyginti ar statyti netoliese N nusikaltimų.

Kad niekas neliestų ir nekritikuotų Rusijos, kai jos pašonėje tiek nacionalistų, banderovcų. Žydobanderovcų, – kaip mėgsta sakyti radikaliausi melagiai putinistai.

Pasakykime aiškiai: būti žydu (JAV piliečiu, litvakų palikuonimi, iš duginų ir djukovų užsakymų pragyvenančiu etc.) šiandien anaiptol ne tas pats, kas žūti žydu karo metais Lietuvoje ar kitur. Katzas ir Zuroffas neturi nei politinės, nei moralinės teisės mums aiškinti, kaip mes turime atsiminti mūsų praeitį, kaip turime tirti ir vertinti nusikaltimus ir atminti aukas. O apie tautines (žydų ar lietuvių) teises ar netiesas tekalba naciai ir jų pakalikai.

Raimundo Celencevičiaus nuotr./Yad Vashem – Holokausto aukų ir didvyrių atminties muziejus
Raimundo Celencevičiaus nuotr./Yad Vashem – Holokausto aukų ir didvyrių atminties muziejus

Belieka paklausti, o kaip tada kalbamas projektas? Katzas stipriai pasismagino, skelbdamas ir skleisdamas žinią, kad Lietuvoje jau pavyksta perimti Holokausto švietimą iš raudonai rudųjų į geriečių rankas.

Ar tai reiškia, kad antraštėje suformuluotas klausimas vis dėlto skaitytinas retoriškai? Kad laimėjo prorusiškos jėgos ir Lietuvos priešai? Gal ir ne. Konferencijoje buvo padaryta viskas, kad būtų kuo labiau tarpusavyje sukiršinti visi, kas tik įmanoma.

Sumušti geriečiais apskelbtus Katzą ir Zuroffą kaktomis su tais, kuriuos jie visaip kaltina ir šmeižia, reiškia skatinti antisemitizmą, tautinę nesantaiką, praeities tiesos nemeilę ir norą piktintis, keršyti, drožti ir rėžti dalines tiesas. Bet skatinti nereiškia pasiekti.

Taip, Zuroffas su savo nesantaikos kurstymu glaudžiasi prie rimtos Holokausto atminimo institucijos „Yad Vashem“. Taip, Katzas su savo melagystėmis ir šmeižtais randa prieglobstį mažoje Lietuvos žydų bendruomenėje. Taip, abu jie iškeliami į demokratijos Lietuvoje šulus Vilniaus savivaldybę valdžiusios Artūro Zuoko grupuotės pastangomis. Bet lietuvių ir žydų santykiuose dėl to realių konfliktų nepadaugėjo, nepagilėjo, neišsiplėtė. Dėl projekto „Būti žydu“ antisemitizmo Lietuvoje netapo daugiau, ir tuo pasidžiaukime.

Aš ilgai svarsčiau, ar „Vilko valios“ veikla yra tik naivi (taigi ir nuoširdi), ar ir sąmoningai kenkėjiška? Ar būti žydu jai svarbiau, ar kad Zuoko partija (ne be tautinės nesantaikos kurstytojų paramos) patektų į Seimą?

Iš paskutinės Vanagaitės viešos išpažinties galėjo susidaryti įspūdis, kad žydų Tragedijos atmintis jai iš tiesų rūpi. Tačiau būdas, kaip ji įvardija buvusių, esamų ir būsimų dalykų padėtį, rodo, kad ideologinis pasaulio matymas jai priimtinesnis už faktinį.

Gražus ir lengvai nufilmuojamas melas geriau už sudėtingą ir miglose paskendusią tiesą. Kaip sakytų žinomas Lietuvos politologas: Nežinau, nežinau... Arba kaip sakytų dar žinomesnis žydas, išmintingojo mokytojo Gamalielio mokinys fariziejus Saulius, tapęs suvis žinomu krikščionių „tautų apaštalu“:

Koks tada pranašumas būti žydu arba kokia nauda iš apipjaustymo?! Visokeriopas! Pirmiausia tas, kad jiems buvo patikėti Dievo žodžiai. O jei kai kurie tapo neištikimi? Ar jų neištikimybė panaikins Dievo ištikimybę? Nieku būdu! Dievas išlieka tiesakalbis, o kiekvienas žmogus – melagis, kaip parašyta:

Kad tavo žodžiai būtų pripažinti teisūs,

Ir laimėtum, kai esi teisiamas. (Rom 3, 1–4)

1 Plg. klasikinį atvejį: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/rusija-steigia-naujus-forumus-v-putino-irankis-ar-dirbtinai-sukurta-gresme.d?id=67759818.

2 Programa „Europa piliečiams“, kryptis „Europos atminimas“, paramą gavo 33 projektai iš 472 pateiktų: http://pilieciams.eu/naujienos/2014-m-europos-atminimo-projektu-atrankos-rezultatai.

3 Čia minėtina 2013 m. pavasarį Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre veikusi Peterio Rigaud fotografijų paroda „Būti žydu. Žydiškojo identiteto projektas Vilniuje“.

4 Kiek suprantu, Izraelyje nacionalinės, kitur pasirinktinai žydų bend­ruomenių nisano 17-ąją minimos Šoa aukų atminimo ir žydų pasipriešinimo bei pogrindžio kovotojų atminimo dienos žydai ortodoksai, veikiausiai dėl Halachos draudimo nisano metu gedėti, nepripažįsta. Lietuvoje oficialiai mūsų žydų genocidą minime rugsėjo 23 d., esama ir daugelyje šalių minimos sausio 27 d. Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos.

5 Būdinga sarkastiška reakcija – Arkadijaus Vinokuro: „Teisingumas ne prie ko. Pakanka, remiantis ES lėšomis, organizuoti viešą virtualią autodafę, tipo „Būti papuasu“, „Būti indėnu“, „Būti žydu“, įlendant, įšliaužiant, įšvirkščiant save po sudegintos odos likučiais“ (http://www.lrytas.lt/komentarai/dalijimasis-holokausto-kancia-neiskreips-stuburo.htm).

6 Žr. Zuroffo poziciją reprezentuojančią The Jerusalem Post (2015-01-30) žinutę: http://www.jpost.com/Diaspora/Lithuanian-Jews-Zuroff-spar-over-Holocaust-research-center-389484.

7 Žr. http://defendinghistory.com/member-of-red-brown-commission-and-trasher-of-yiddish-dissidents-is-appointed-to-council-of-europes-commission-against-racism-and-intolerance-ecri/72826.

8 Šiuo klausimu plačiau žr. vis dar nepasenusią šio teksto autoriaus poziciją in: NŽ-A, 2001, Nr. 5.

9 Apie tai (įskaitant ir šio teksto autoriaus įžvalgas) žr. Arvydas Anušauskas, Gražina Sviderskytė, XX amžiaus slaptieji archyvai: Dvylika istorijos detektyvų, Vilnius: Alma littera, 2008, p. 58–101.

10 Apie Holokausto istoriografijos tendencijas, kryptis ir lietuviškąsias problemas žr. Nerijus Šepetys, „Lietuvių santykiai su žydais? Holokausto istoriografijos analitika“, in: NŽ-A, 2005, Nr. 6, p. 246–254. Naujesnes pasaulines tendencijas puikiai apžvelgia: Timothy Snyder, „Ką reikia žinoti apie Holokaustą“, in: Knygų aidai, 2010, Nr. 2, p. 23–31.

11 Įdomu, kad dalis Garažo žudikų, prieš tapdami nacių budeliais, buvo stoję tarnauti komunistams, nors iki 1940 m. jau buvo užverbuoti Abvero. Profesionalių raudonai rudų kolaborantų darbą esant lietuviškai žydišku reikalu apmelavo nacių ir komunistų propagandistai.

12 Geresnio pristatymo už vikipedinį rasti nepavyko: http://en.wiki­pedia.org/wiki/Prague_Declaration_on_European_Conscience_and_Communism.

13 http://www.seventyyearsdeclaration.org; tekstą pasirašė ir aštuoni žymūs Lietuvos socialdemokratai.

14 Paskutinis, ryškiausias ir labiausiai gluminantis dėl demonstratyviai asmeniško angažavimosi – pačios Vanagaitės: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/r-vanagaite-lietuvoje-apie-tai-nekalbejome-nekalbame-ir-nekalbesime.d?id=67812572.

15 Yehuda Bauer, The Death of the Shtetl, Yale: Yale University Press, 2010.

Šis tekstas publikuotas „Naujojo Židinio-Aidų“ nr. 3.

Komentarai: 1
Šioje istorijoje Tomas Venclova, Izraelis, Holokaustas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min