-35% metinei prenumeratai. Maža kaina - didelė vertė.
Išbandyti
Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Buvusio tremtinio Juozo Šakinio gyvenimo kelionė: nuo Sibiro taigos iki Lentvario kilimų fabriko

„Kai geležinkelio stotyje mus perkėlė į vagoną, aš verkiau, labai verkiau ir šaukiau, kad noriu namo“, – sakė Juozas Šakinis. Jis prisiminė, kad tai buvo 1949 metai: „Man buvo ketveri, o mano broliui – vos keturi mėnesiai.“
Sibire 9 metus praleidęs Juozas Šakinis
Sibire 9 metus praleidęs Juozas Šakinis / Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos II C klasės nuotr.

„Žmonės prisigalvodavo įvairių dalykų tam, kad juos paleistų namo. Pavyzdžiui, viena moteris įšoko į lauko tualeto duobę, ją ir pasiuntė namo“, – apie kelionę į Sibirą pasakojo J.Šakinis, tremtyje su broliu praleidęs 9 metus – iki 1958-ųjų. Juozą Šakinį kalbino Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos dešimtokai, dalyvaujantys „Kūrybinių partnerysčių“ projekte.

– Kur gyvenote iki tremties? Kodėl jus ištrėmė?

– Mes gyvenome Plungės rajone, Kulių valsčioje, Šiemulių kaime. Mano tėtis turėjo 50 hektarų žemės, buvo ūkininkas. Tais laikais, po karo, ūkininkavimas buvo labai sunkus. Na, bet nežiūrint į tai, kad šeima gyveno labai skurdžiai, vis tiek buvome įtraukti į tuos sąrašus.

– Kokie jausmai apėmė, kai jūsų atėjo išsivesti?

– Kadangi buvau dar vaikas, nepamenu, kokios emocijos mane užklupo, kai mūsų atėjo pasiimti. Tik tiek prisimenu, kad mama mane pasiuntė kiaušinių surinkti, kad galėtume kelionei pasiimti. O kai geležinkelio stotyje mus iš automobilio perkėlė į vagoną, aš verkiau, labai verkiau ir šaukiau, kad noriu namo.

Buvo daug žmonių susirinkę išlydėti, vietiniai žmonės dar sakė, kad paliktų mane Lietuvoje, bet mama norėjo, kad geriau jie pasiliktų brolį, tačiau nelabai kas norėjo pasilikti keturių mėnesių vaikutį.

Stotyse būdavo kranai, iš kurių bėgdavo labai smirdantis, chloruotas, karštas vanduo ir kiekviena šeima turėdavo jo prisisemti, nes nežinia kada ir kur traukinys dar sustos, ar ten bus vandens, ar ne. 

– Ką prisimenate iš kelionės į Sibirą? Kokia tada tvyrojo nuotaika?

– Yra keletas įstrigusių prisiminimų, bet, aišku, jie nelabai malonūs. Pamenu, kad vagone buvo keli, gal trys panašaus amžiaus kaip aš, tad mes užsilipdavome ant vadinamųjų narų ir žiūrėdavome pro mažus langelius, kur mus veža. Dar prisimenu – traukinys sustodavo stoty, atsidarydavo geležinės durys ir mūsų klausdavo, ar yra mirusių.

Mūsų vagone to nebuvo, bet, kiek teko girdėt, tokių atvejų buvo.

Stotyse būdavo čiaupai, iš kurių bėgdavo labai smirdantis, chloruotas, karštas vanduo ir kiekviena šeima turėdavo jo prisisemti, nes nežinia kada ir kur traukinys dar sustos, ar ten bus vandens, ar ne. Tad mes, vaikai, ir bėgdavome su kibirais vandens prisisemti.

Ką pasiėmėme iš namų, tą ir valgėme.  Turėjome du maišus miltų, medaus. Mama mirkydavo čiulptuką į medų ir duodavo broliui, darydavo iš miltų košytes. 

Po ilgos kelionės, trukusios apie pusantro mėnesio, atvykome iki Lenos upės ir ten mus persodino į laivą. Laive buvo įvairių žmonių, netgi išprotėjusių. Žmonės prisigalvodavo įvairių dalykų tam, kad juos paleistų namo. Pavyzdžiui, viena moteris įšoko į lauko tualeto duobę, ją ir pasiuntė namo. 

Prisimenu ir tai, kad turėjome be galo daug utėlių.

Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos II C klasės nuotr./Sibire 9 metus praleidęs Juozas Šakinis
Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos II C klasės nuotr./Sibire 9 metus praleidęs Juozas Šakinis su mokiniais

– Koks buvo pirmas įspūdis, atvykus į Sibiro gyvenvietę?

– Kadangi aš buvau dar vaikas, tai jokio įspūdžio neprisimenu. Buvo labai daug vaikų ir mes labai smagiai leisdavome laiką. Ten aplinkui daug erdvės, krūmai, taiga, tad lakstydavome, žaisdavome. Mes kaip vaikai prisigalvodavom įvairių žaidimų.

– Kaip atrodė gyvenimas Sibire?

– Rusija po karo, ypač Sibiras, Tolimieji Rytai, buvo labai nualinti, kaimuose buvo belikę kokios penkios moterys ir sunaikintas ūkis, nes visi vyrai buvo surinkti į kariuomenę, kare žuvo. Tad gyvenvietes, ūkį reikėjo atkurti, todėl ir buvo Stalino sugalvotas planas mus ištremti ten, atkurti ekonomiką tuose kraštuose, o į Lietuvą sukelti rusus.

Antrąją žiemą mes jau turėjome atskirą kambarėlį, tad kambario vidury tėtis iškasė duobę ir toje duobėje auginome paršiuką. Pavasarį aplinkui rovėme krūmus ir darėmės daržus. Bet bulvės užaugdavo nedidelės, vargu, ar bent jau kiaušinio dydžio, nes ta žemė – amžinas įšalas.

Mus apgyvendino mažame kambariuke, kur gyveno penkios ar šešios šeimos. Ten likę sibiriečiai buvo tikrai malonūs, geraširdžiai, dosnūs – jie irgi buvo rusų tremtinių palikuonys, jie taip pat žinojo tą dalią.

Jokių pykčių tarp tremtinių nebūdavo. Kiekvienas žiūrėjo savo šeimos, rūpinosi savo šeimos maistu.

Baisiausiai buvo pirmąją žiemą, net valgydavome lupenas. Toje gyvenvietėje nebuvo vandentieko, todėl mama iš šaltinio vietiniams gyventojams prinešdavo vandens – taip uždarbiaudavo.

Už tai gaudavo ir bulvių, ir pieno stiklinę. O antrąją žiemą mes jau turėjome atskirą kambarėlį, tad kambario vidury tėtis iškasė duobę ir toje duobėje auginome paršiuką. Pavasarį aplinkui rovėme krūmus ir darėmės daržus. Bet bulvės užaugdavo nedidelės, vargu, ar bent jau kiaušinio dydžio, nes ta žemė – amžinas įšalas.

Į kitą kaimą be valdžios leidimo nebuvo galima vykti. O pačiame miestelyje, man atrodo, buvo tik seniūnas, prižiūrėtojų ar kareivių tikrai nebuvo.

Pamenu, kai mano mažąjį broliuką pamatęs vietinis sakė „Боже, какой ребенок“! (Dieve, koks vaikas!). Įsivaizduokite, keturių mėnesių kūdikį pusantro mėnesio vežti gyvuliniame vagone. Koks tai yra skausmas.

– Ką jūs, vaikas, veikėtė Sibire? Ką dirbo jūsų tėvai?

– Mes, vaikai, ten jokių darbų nedirbome. Ten buvo suvežta labai daug lietuvių tuose vadinamuose barakuose. Tėvai buvo įdarbinti atstatinėti  likusius barakus. Ne tik atstatė, bet, kiek pamenu, dar du ir naujus pastatė.

Lenos upės intakuose visur buvo aukso, ten iki karo buvo gyvenvietės, kuriose žmonės gyveno, plaudavo iš smėlio auksą, priduodavo jį valdžiai ir iš to pragyvendavo.

– Ar jūs lankėtė Sibire mokyklą? Kaip atrodė klasė?

– Taip, lankiau. Vietinių rusų vaikų buvo gal tik du ar trys. Klasėje buvo gal 15 ar 20 vaikų ir jie beveik visi buvo lietuviai. Kadangi mes nemokėjome rusų kalbos, tai vienoje klasėje mokėsi ir maži, ir dideli.

– Kaip grįžote į Lietuvą?

– Mes grįžome į Lietuvą 1958 metais. Tuomet jau masiškai paleido lietuvius. Mūsų sodyba buvo sugriauta, nieko nebuvo likę – nei  tvartų, nei pastatų. Mes galėjome važiuoti į Karaliaučiaus sritį, ten galėjome apsigyventi. Tačiau apsigyvenome pas mano senelius, kadangi kitur gyventi negalėjome, nes negalėjome prisiregistruoti. Neprisiregistruoji – negauni darbo.

Kaime buvo kolchozai, o ten jokių dokumentų nereikėjo, tad dirbome kolchoze. Rudenį, kai nuimdavo derlių, gaudavome pusę maišo grūdų – toks buvo atlyginimas. Tik tiek, kad duodavo žemės – galėdavome viską auginti, karvę leisdavo laikyti. O tėtis, kadangi ieškojo, kur įsidarbinti, už kyšį surado galimybę gauti pasą ir įsidarbino kitur.

– Kaip iš Plungės atsiradote čia, Lentvaryje? 

– Kadangi gyvenimas pas senelius buvo laikinas, mama ieškojo nuolatinės vietos. Nusipirko mažą trobelę šalia Kretingos, statytą karo metu, kur buvo tik virtuvė ir kambarys.

Kretingoje sunkiai baigiau vidurinę mokyklą, nes penkias klases buvau baigęs Rusijoje ir, pradėjęs Lietuvoje eiti į šeštą klasę, nosines ant raidžių kabindavau visur (juokiasi). Na, ir vis dėlto pavyko įstoti į institutą, jį baigiau ir gavau paskyrimą dirbti Lentvario kilimų fabrike. Taip ir atsiradau čia.

„Kūrybinių partnerysčių“ projektas yra skirtas suaktualinti ir pagyvinti mokymosi procesą. Parengti interviu su J.Šakiniu Lentvario mokiniams padėjo jų istorijos mokytoja Vaiva Urbelionienė. 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius