Dujokaukės – tik juodojoje zonoje
Šiandien I.Naujokui – 69-eri. Paklaustas, kokie jausmai užplūsta, prisiminimus žinią, jog teks vykti tikriausiai į pavojingiausią sveikatai pasaulio kraštą, vyriškis atsakė kariškai: „Jausmų nebuvo. Apie atsisakymą net nepagalvojau. Tai buvo pareiga, kurią privalėjau vykdyti“.
Suprasti akimirksniu
- Majoras Ignas Naujokas į Černobylį pasiųstas praėjus 5 dienoms po avarijos.
- Labiausiai kentėjo virš elektrinės stogo dirbę lakūnai, kurių negelbėjo net ir švinu dengti lėktuvai.
- Labiau už radiaciją kankino karštis. Per 3 mėnesius numetė 16 kg.
- Išsivystė aukščio bei uždarų patalpų baimė, atsivėrė žaizdos skrandyje, ant kojų, iškrito visi dantys, sustreikavo širdis.
Pašnekovas prisipažino visad svajojęs būti fizinio lavinimo mokytoju arba karininku. Todėl, kai būdamas 21 metų buvo pašauktas į kariuomenę, nesijautė joje balta varna. Įgijo tankisto profesiją. 1981 m. buvo pasiųstas į Estijos dalinį. Ruošė ten inžinerinės technikos vairuotojus. Būtent jų ir prireikė, likviduojant baisios nelaimės padarinius.
„Japonų siųsti radijo bangomis valdomi traktoriai negelbėjo: dėl aukštos radiacijos susidarė magnetinės bangos, slopinusios jų veikimą. Tad prireikė mūsų tankų-robotų IMRR. Šie turėjo 15 metrų ilgio „ranką“, kuria galėdavo kilnoti luitus. Dalis mūsų dalinio vyrų buvo apmokyti valdyti kranus. 1000 km įveikėme per parą“, – patikino I.Naujokas.
Pasiteiravus, koks buvo pirmasis įspūdis, atvykus į vietą, vyras patikino, jog matė paprasčiausius griuvėsius. Tikrasis pavojus buvo nematomas. Visiems buvo išdalinta apsaugos ekipuotė: guminiai batai, apsiaustas, respiratorius, pirštinės, dujokaukė, kuri buvo naudojama tik pavojingiausioje, juodojoje, zonoje. Joje dirbusiems apranga buvo skiriama kiek lengvesnė ir patogesnė. Vėliau buvo duodamos jodo tabletės, skirtos sumažinti radiacijos poveikį.
„Prie diržų tvirtinosi aparatas, kuris matuodavo, kokią radiacijos dozę jau sugėrei. Karininkai galėjo gauti maksimalią 50 rentgenų dozę, kareiviai – 25. Normos, supratus, kokia pavojinga iš tikro radiacija, buvo sumažintos tik rugsėjį. Atsidūręs netinkamoje vietoje, ją galėjai „susirinkti“ ir per 5 min. Pvz., ant elektrinės stogo padirbi 10 min. ir važiuoji namo“, – teigė jis.
Labiausiai kentėjo lakūnai
Sudėtingiausia, pasak I.Naujoko, buvo lakūnams. Jie skraidindavo tinkluose statybinį laužą ir versdavo jį į elektrinės kaminą. Taip buvo bandoma tarsi „užbetonuoti“ radiacijos židinį, neleisti toliau sklisti pavojingiems garams. Negelbėjo net ir švinu dengti lėktuvų dugnai. Vienas lakūnas galėdavo atlikti tik du reisus ir jo matuoklis parodydavo rentgenų maksimumą.
„Vėliau paaiškėjo, kad toks radioaktyvių medžiagų „laidojimas“ buvo klaida. Joms nėjo prasiskverbti laisvai, tad sulaukdavome sprogimų. Mes juos girdėdavome“, – patikino pašnekovas.
Pavojinga teritorija buvo padalinta į tris zonas: juodąją (10 km spinduliu aplink elektrinę), raudonąją (20 km), mėlynąją (30 km). Į juodąją galima buvo patekti tik su specialiais leidimais.
„Juodoji zona buvo aptverta tvora. Buvo aišku, kad joje niekas nebegyvens. O štai iš mėlynosios net ne visi gyventojai buvo evakuoti – toliau gyveno pakraščiuose. Kai kurie grįžo po ilgėlesnio laiko. Visoje teritorijoje buvo išdėstyti žvalgybos taškai. Turėdavome juos kasdien apvažiuoti. Radiacijos lygis juose keitėsi kaip orų prognozės“, – prisiminė vyriškis.
Pirmąją savaitę jis buvo apgyvendintas bunkeryje po administraciniais elektrinės pastatais (juodoje zonoje). Kai į jį prisinešė per daug radioaktyvių elementų, buvo perkeltas į palapinių miestelį už 30-ties km.
Be karininkų bei kariškių zonoje, anot pašnekovo, darbavosi ir mokslininkai. Tarp jų buvo ir moterų. Darbininkai į teritoriją buvo atvežami švinu dengtais belangiais autobusais.
Sveikata sustreikavo žaidžiant krepšinį
Radiacijos pasekmes I.Naujokas pradėjo justi ne iš karto: buvo sportiškas, tvirtas vyras.
„Pamenu, užėjome kartą į mokyklą. Ant grindų mėtėsi daugybė krepšinio kamuolių. Kadangi mėgau sportuoti, nutarėme su kolega sužaisti „minusą“. Buvome tik su respiratoriais. Viskas baigėsi 47 rentgenais ir ligonine“, – skaudų nutikimą papasakojo pašnekovas.
Pasak jo, dažniausiai visiems pasireikšdavo galvos svaigimas bei bendras organizmo nusilpimas. Galima buvo užmigti tiesiog sėdint prie mašinos vairo. Trijų mėnesių, praleistų pavojingoje zonoje, pasekmes vyras pajuto tik po kurio laiko. Staiga atsirado aukščio bei uždarų patalpų baimė, kai net įlipus į liftą imdavo baladotis širdis. Atsivėrė žaizdos skrandyje, ant kojų.
„Praėjus metams nuo grįžimo iš Černobylio, nebeturėjau nė vieno danties. Po šešerių metų jau darė širdies operaciją. Sutriko ritmas. Pulsas siekdavo 200 dūžių per minutę. Tačiau po operacijos sveikata stabilizavosi ir jau 20 metų kaip esu sveikas. Suprantama, kūne dar tūno nemažai pavojingų dalelių. Palaidotą mane su specialia įranga, manau, pagal jas atrastų“, – pašmaikštavo I.Naujokas.
Praėjus metams nuo grįžimo iš Černobylio, nebeturėjau nė vieno danties. Po šešerių metų jau darė širdies operaciją, – teigė I.Naujokas.
Ir kitiems, kartu dirbusiems, pasekmės pasireiškė ne iš karto. Vienas mirė praėjus trims mėnesiams – nustatė skrandžio vėžį, kitas – po dvejų metų. Šiam diagnozuotas kraujo vėžys.
„Žinojome, kad vėliau, jau išvežti iš teritorijos, mirė du leitenantai. Dirbdami aptikome vieno jų uniformą. Pasidarė nejauku. Palaidojome ją „kapinyne““, – nemaloniausią incidentą įvardijo vyras.
„Konservavo“ žemę ir pastatus
„Kapinynais“ jis vadina netoli elektrinės iškastus griovius, į kuriuos atguldavo viskas, kas buvo pasidengę radioaktyviomis medžiagomis. Net ir technika, su kuria dirbo I.Naujokas bei jo kariškiai.
„Nelietėme tik pušyno, augusio už 300 metrų nuo elektrinės. Dalis pavojingų medžiagų buvo sunkesnės už orą. Jos nusėsdavo ant medžių, o pajudintos imdavo sklisti“, – paaiškino I.Naujokas.
Jam ir jo kariškiams buvo pavesta blokais iškloti teritoriją aplink elektrinę. Šalia veikė įkurtas betono fabrikėlis. Taip buvo bandoma palaidoti žemę, į kurią įsigėrė pavojingos medžiagos.
„Teko šaudyti gyvulius, kad šie netaptų nešiotojais. Vykdėme ir dezaktyvaciją. Kiekvieną pastatą reikėdavo apipurkšti specialiu skysčiu, kuris virsdavo tarsi plėvele. Aplink namus iškasdavome 5-8 cm žemės sluoksnį ir veždavome jį į „kapinyną“. Beje, pastebėjau, kad mažai ukrainiečių dirbo kartu. Gal dėl to, jog juos laikė ir taip jau daugiausiai nukentėjusiais“, – patikino pašnekovas.
Iš pradžių jis vadovavo kariškiams. Daugumai jų tebuvo 18-21 metų Vėliau į Černobylį pradėti siųsti nepasiruošę šauktiniai.
Dirbome savo darbą ir tiek. Kažkas juk turėjo gelbėti pasaulį. Todėl man šlykštu klausytis tų, kurie pasakoja, kaip išsisuko nuo Černobylio, – teigė I.Naujokas.
„Vienam jų buvo 33 metų, tačiau 12 iš jų jis praleido kalėjime. Jį reikėdavo prižiūrėti, kad nekeltų panikos. Murmėdavo ir vyresni, nes jų sveikata labiau kentėjo. Tačiau daugelis buvo „dresuoti“ žmonės. Dirbome savo darbą ir tiek. Kažkas juk turėjo gelbėti pasaulį. Todėl man šlykštu klausytis tų, kurie pasakoja, kaip išsisuko nuo Černobylio. Taip, galėjau išsisukti ir aš. Bet kaip draugams būčiau pasiaiškinęs?“, – teigė jis.
Paklaustas, o kaip į tai, jog jis išvyksta į „mirties zoną“, reagavo žmona ir vaikai, palikti Estijoje, I.Naujokas nedaugžodžiavo: „Jie nieko nežinojo. Neaiškinau, kur vykstu“.
Baisiau už radiaciją – karštis
Černobylyje pašnekovui buvo ir baisesnių dalykų už radiaciją. Tai – karštis.
„1986-jų metų vasara buvo itin graži. Braškės augo kone kumščio dydžio. Saugodavau kariškius, kad jų neprisivalgytų. Tačiau tas 30-35 laipsnių karštis alino. Nuolat jautėsi tvankuma tarsi prieš lietų. O jo nebuvo... Įvedus karo stovį, lėktuvais buvo vaikomi lietaus debesys. Nelijo du mėnesius. Buvo bijoma, kad lietaus vanduo suneš pasklidusias pavojingas medžiagas į Pripetės upę. O ši įteka į Dnieprą. Norint apsisaugoti nuo to, dar pirmąją savaitę paupyje buvo išpilti pylimai“, – teigė I.Naujokas.
Pasak jo, dirbti vilkint odiniais rūbais karštyje, ir dar tanke, buvo itin sunku. Po darbų visų laukdavo specialus dušas. Nusiavus batus, juose iki pusės teliuškuodavo prakaitas.
Įvedus karo stovį, lėktuvais buvo vaikomi lietaus debesys. Buvo bijoma, kad lietaus vanduo suneš pasklidusias pavojingas medžiagas į Pripetės upę.
„Per tris mėnesius numečiau 16 kg. Tačiau grįžęs priaugau kokius 30 kg”, – patikino vyras.
Toliau dirbti skatino ne tik pareigos jausmas, bet ir geras atlygis. Pirmąsias 10 dienų jis gavo 10 kartų didesnį nei įprasta atlyginimą. Likusį tarnystės laiką – 3 kartus didesnį. Paklaustas, ką įsigijo už sutaupytus pinigus, I.Naujokas tik šyptelėjo: „Atvažiuodavo iš Kijevo toks prekybinis autobusiukas su deficitinėmis prekėmis. Nusipirkau maudymosi kelnaites, kurias, prabėgus 20 metų, palikau pirtyje Kaune“.
Pirkdavo, pasak jo, kariškiai ir odekoloną „Troinoj“, kurį parduodavo vietiniams ukrainiečiams. Šie mėgdavo juo ne kvėpintis, o svaigintis. Tad mėlynojoje zonoje dažnai galėdavai sutikti smėlyje besivartančius įkaušusius vyrus.
Iškeldinamiems vietos gyventojams buvo pasakyta, jog jie į namus grįš po trijų dienų. Tad daugelis paliko automobilius, pinigines, visus daiktus. Ar nekilo kam noras plėšikauti?
„Du tvoros aplink juodąją zoną statytojai buvo įsilaužę į vieną butą. Karinis tribunolas juos labai griežtai nubaudė“, – prasitarė I.Naujokas, nutylėdamas bausmės rūšį.
Svajoja sugrįžti
Praėjus 30 metų, I.Naujokas piktinasi tik dėl vieno, kaip vieną siaubingiausių avarijų žmonijos istorijoje besiryžę likviduoti žmonės, dabar yra pamiršti.
„Lietuvos valdžiai atrodo, kad į Černobylį vyko tik savanoriai. Bet mes vykdėme įsakymus. Tik Rusija pasiūlė lengvatų. 15 metų suteikdavo kelialapį į kokią sanatoriją. Kasmet rinkdavausi vietoj to piniginę išmoką. Iš pradžių ji siekė 1500 Lt, vėliau liko vos 70 Lt priedas prie pensijos. Žinote, žadu ten grįžti. Senatvėje suvaikėji. Nostalgija suima. Su šiuo mane į juodąją zoną praleis“, – demonstruodamas seną asmeninį leidimą, šyptelėjo I.Naujokas.
Paklaustas, kas gi vis dėlto nutiko tą naktį prieš 30 metų, jis patikino, jog tai tebuvo žmogiška klaida.
„Nereikėjo dirbtinai stabdyti reaktoriaus. Gerai, kad nesuveikė automatiniai nugramzdinimo aparatai. Buvo paruoštos šachtos, į kurias, nelaimės metu, turėjo sutekėti visa radioaktyvi medžiaga. Tačiau po avarijos tie tuneliai buvo atkasti ir paaiškėjo, jog jie buvo pilni vandens. Įsivaizduojate, jei viskas jame būtų atsidūrę?“, – stebėjosi I.Naujokas.
Šiandien vyras tesvajoja sujungti visus savo likimo bendrus, kuriems linki sveikatos ir ištvermės.
„1986 m. vasarą dalyvavusiems avarijos pasekmių likvidavime siūlau susiburti į klubą, apsvarstyti galimybę padėti tiems, kuriems pagalba reikalinga. Manau, visi suprantame, kad iš kitur jos vargiai ar sulauksime. Atsiliepkite, kam rūpi: 861454686”, – pokalbį užbaigė I.Naujokas.
