Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ką žinote apie fejerverkus?

Fejerverkai
Photos.com / Fejerverkai
Šaltinis: „Savaitė“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Nuo senų laikų žmonės bandė priešintis pirmykštei ugnies baimei. Ugnis žmogų šildė, ant jos gamino valgį, ja apšviesdavo patalpas, bet drauge bijojo jos ir laikė savo prieše. Sakoma, kad lengviausia įveikti savo baimes viską paverčiant juokais, švente ar žaidimu. Ir tuomet žmogus sugalvojo fejerverkus.

Kaip ir daugelis puikių dalykų, kuriuos naudojame šiuolaikiniame gyvenime, fejerverkai atsirado Kinijoje. Pačiu seniausiu iš jų, tolimu šiuolaikinės pirotechnikos pramogų giminaičiu, laikomas bambukas. Senovės kinai mesdavo jaunus šio augalo ūglius į laužą. Įkaitęs stiebas lūždavo su kurtinančiu trenksmu. Kinai tikėdavo taip nubaidantys piktąsias dvasias. Tokiomis „bambukų kanonadomis“ buvo pažymimos visos šventės iki pat to meto, kai buvo išrastas parakas.

Parakas vietoj maisto?

Labiausiai paplitusi šio išradimo versija priskiriama virėjui, kuris gamindamas maistą kažkodėl sumaišė sierą, kalio salietrą ir akmens anglį. Supratęs, kad šis mišinys labai gerai dega, virėjas pribėrė parako — o tai buvo būtent jis — į bambukinį vamzdelį, taip sukonstruodamas pirmąjį fejerverką.

Kita legenda byloja, kad paraką išrado vienuoliai, bandydami sukurti nemirtingumo eliksyrą. Tai liudija žymaus kinų mokslininko Ge Chuno (IV a.) kūrinys, kuriame milteliai iš sieros, kalio salietros ir akmens anglies vadinami pagrindu „purpurinio eliksyro“ — medžiagos, paverčiančios šviną auksu ir dovanojančios savininkui amžinąją jaunystę. Europoje ši medžiaga žinoma kaip „filosofijos akmuo“. Kad ir kaip būtų, jau X amžiuje kinai plačiai naudojo paraką fejerverkams gaminti. Parako užtaisą dėdavo į bambukinį vamzdelį ir padegdavo aliejuje primirkusia virve, tuomet jis išlėkdavo į didelį aukštį ir ten subyrėdavo žiežirbomis. Žiežirbos atsirasdavo dėl į paraką pridėtų smulkių metalo drožlių, degančių ryškiau ir ilgiau.

Kiekvienas save gerbiantis valdovas savo dvare turėjo fejerverkų meistrą. Pavyzdžiui, Milano hercogo Galeako Sfrorco fejerverkų meistras buvo žymusis Leonardas da Vinčis.XII amžiaus pradžioje kinų fejerverkų menas pasiekė apogėjų. Buvo parinktos cheminės medžiagos, suteikiančios žiežirboms įvairių spalvų: bario druskos nuspalvindavo žaliai, stroncio — raudonai, o natrio — geltonai. Negana to, buvo sukurti ugninių spalvų simboliai. Žydra reiškė Dao — gyvenimo kelią, raudona buvo Kinų imperijos tvirtumą simbolizuojanti spalva, geltona — tai aukso vidurys, o žalia — žemės stichija. Nagingieji meistrai išmoko daryti „drakonus“, tai yra, ugnines juostas, besiraitančias danguje, taip pat „vandens“ ir „žemės žiurkes“ — ugnies kamuolius, kurie riedėjo per dangų arba vandens paviršiumi.

Kelias į Europą

Su kiekvienu dešimtmečiu fejerverkų gamyba vis tobulėjo. XIII a. pabaigoje į kinų imperatoriaus, Čingischano anūko Chubilajaus dvarą buvo atvykęs įžymusis Markas Polas. Jam pirmajam iš europiečių nusišypsojo laimė stebėti šventinius imperatoriškuosius fejerverkus, kurie paliko keliautojui didžiulį įspūdį. Markas Polas atvežė į Europą parako receptą ir pasakojimus apie kiniškas „dangaus gėles“. Iki to meto europiečiai galėjo grožėtis tik inkvizicijos laužais, bet po Marko Polo kelionės kiekvieną šventę lydėdavo pirotechnikos fantazijos, kasmet vis įdomesnės ir išradingesnės.

XVI amžiuje Europoje konkuravo dvi pirotechnikų mokyklos: italų ir vokiečių. Italai dirbo su fejerverkų formomis, o vokiečiai tobulino jų turinį, tai yra, cheminę sudėtį. Kiekvienas save gerbiantis valdovas savo dvare turėjo fejerverkų meistrą. Pavyzdžiui, Milano hercogo Galeako Sfrorco fejerverkų meistras buvo žymusis Leonardas da Vinčis. Specialieji efektai kainavo nepigiai, juo labiau, kad jiems buvo naudojamas parakas, būtinas gynybai. Hercogas turėjo šešiolika patrankų, bet kai prie Milano priartėjo prancūzų kariuomenė, šaudyti į juos nebuvo kuo — visas parakas buvo išnaudotas pramogoms.

Patį didžiausią fejerverką pasaulyje 1988-aisiais metais išvydo japonai: danguje sprogusi 700 kg sverianti raketa suformavo daugiau negu vieno kilometro skersmens ugninį kamuolį.Didelė žaidimų su ugnimi mėgėja buvo karalienė Elžbieta I — 1572 metais fejerverkams Vorviko pilyje ji išleido milžinišką tiems laikams sumą — 200 svarų. Nenusileisdavo jai ir įpėdiniai — 1749 metais karalius Georgas II skyrė 14 500 svarų fejerverkams Londono Gryn parke, kur buvo pagamintos didžiulės dekoracijos ir skambėjo specialiai tai progai parašyta didžiojo Hendelio muzika. Deja, atsitiktinė žiežirba sudegino dekoracijas, panikos metu žuvo 14 žmonių, ir didieji fejerverkai Britanijoje baigėsi daugeliui metų.

Vietoj muzikos – ugnis

XIX a. mokslas praturtino pirotechniką svarbiais išradimais. Prie raketų pradėjo tvirtinti parašiutus, dėl to jos galėjo ilgiau išbūti ore. Prancūzų chemikas Klodas Bertolė atrado kalio chloratą (bertoleto druską). Pridėjus jo į paraką šviesos pliūpsnis būdavo ryškiai mėlynos spalvos, ko anksčiau niekaip nepavykdavo padaryti. Naudojantis chemijos mokslo išradimais liepsnų ryškumą ir spalvingumą mokslininkams pavyko sustiprinti daug kartų. Todėl palaipsniui buvo nustota naudoti dekoracijas, per pasirodymus nebeskambėjo muzika, nebebuvo skaitomos eilės — viešpatavo ugnies kalba.

Chemijos mokslo plėtra ir išaugusi ugnies pramogų paklausa pastūmėjo organizuoti masinę fejerverkų gamybą. Jie tapo prieinami bene kiekvienam norinčiajam. Atsirado ir pirmieji įrenginiai fejerverkams paleisti; vieno iš jų autorius Pavelas Cytovičius, XIX amžiaus pabaigoje rašė: „Fejerverkai reikalingi pagyvinti šventes. Fejerverko laukimas sužadina smalsumą; menama lekiančių raketų, bombų, šnypštimų ir sproginėjimų grėsmė jaudina žiūrovą ir suteikia reginiui žavesio“.

Žaidimai su ugnimi

Kiekvienas norintysis šiandien gali įsigyti ir paleisti į orą „romėnišką žvakę“, uždegti „fontaną“ ar „malūno ratą“. Deja, tokie sudėtingi fejerverkai kainuoja gana brangiai, kur kas pigesnės ir todėl populiaresnės yra vadinamosios petardos.

Didelė žaidimų su ugnimi mėgėja buvo karalienė Elžbieta I — 1572 metais fejerverkams Vorviko pilyje ji išleido milžinišką tiems laikams sumą — 200 svarų Pietų prancūzų dialektu šis žodis reiškia „gadinti orą“, ir reikia pasakyti, kad gaminiai visiškai pateisina savo vardą. Dega petardos neilgai, užtat kurtinamai pokši, per šventes paversdamos mūsų gatves stichinės nelaimės zona. Didžiuosiuose miestuose tai jau tapo rimta problema, tad kai kuriuose šalyse fejerverkų mėgėjams numatyti rimti suvaržymai.

Be abejo, šiuolaikiniai kokybiški fejerverkai, ypač tie, kurie organizuojami tarptautinių švenčių proga ar įeina į pirotechnikos festivalių programą — itin gražus ir įspūdingas reginys. Vienas iš pačių žinomiausių – surengtas 1986-aisiais Laisvės statulos šimtmečiui pažymėti. Virš Amerikos simbolio į dangų pakilo 22 tūkstančiai užtaisų. Juos papildė 18 tūkstančių ugnies fontanų, uždegtų pačioje statulos papėdėje. Šis ugnies šou iki šiol laikomas pačiu įspūdingiausiu per visą JAV istoriją.

O patį didžiausią fejerverką pasaulyje 1988-aisiais metais išvydo japonai: danguje sprogusi 700 kg sverianti raketa suformavo daugiau negu vieno kilometro skersmens ugninį kamuolį. 2008-ųjų vasarą Olimpinių žaidynių Pekine atidarymo metu surengtas ugnies spektaklis sužavėjo net pačius reikliausius žiūrovus.

O gal uždrausti?

Įdomu tai, kad Olimpiados metu Pekino valdžia uždraudė leisti fejerverkus privatiems asmenims, kartu pripažindama, kad ši pramoga anaiptol nėra saugi. Fejerverkų gamyklos Kinijoje dažnai sprogsta, nusinešdamos šimtų žmonių gyvybes. Europoje saugos reikalavimų laikomasi kur kas atsakingiau, bet kartais taip nutinka ir čia — antai 2000-aisiais metais sprogo fejerverkų sandėlis Olandijos mieste Enshede.

Pavojai tyko ne tik ugninės produkcijos gamintojų, bet ir naudotojų — kad tuo įsitikintum, pakanka pasidomėti liūdna pošventine statistika. Deja, gausios traumos ir nudegimai — ne tiek gamyklinio broko, kiek elementarių saugos reikalavimų nepaisymo rezultatas.

Taigi Naujųjų metų naktį, prieš imdami į rankas įsigytą pirotechnikos gaminį, atidžiai perskaitykite naudojimo instrukciją — tik tada galite tikėtis, kad žaidimas su ugnimi nesibaigs liūdnai.

„Savaitė“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min