Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kiek žydiška yra žydų istorija (žydų metaistorijos ir jų istorinė patirtis)?

Davidas Robertsas. Romėnai sugriauna Jeruzalę
Davidas Robertsas. Romėnai sugriauna Jeruzalę
Šaltinis: Šis tekstas publikuotas žurnalo Naujasis Židinys-Aidai Nr. 4
0
Skaitysiu vėliau
A A

Metaistorija – tai istorikų pasakojamas didysis pasakojimas. Tai pamatinis naratyvas, paaiškinantis mums, „apie ką“ yra mūsų studijuojama istorija. Kova už laisvę, pasaulietinės žydų kultūros formavimas, religinio išganymo paieška, žydų nacionalinės tėvynės kūrimas, triumfas prieš persekiojimą – štai didieji pasakojimai, kuriuos sudaro istorikų kruopščiai tyrinėjami ir skelbiami mažieji pasakojimai (apie atskirus epizodus, svarbius judėjimus, reikšmingus žmones).

Metaistorija įrašyta visuomenėje ir kultūroje. Ją įrašo istoriografija, atvaizduojanti pasakojamą istoriją. Didžiuoju pasakojimu žmonės grindžia savo gyvenimus – tai reikšminga dalis egzistencinio pamato, kodėl jie gyvena taip, kaip gyvena.

Daug žydų pasirenka gyventi žydiškai kaip tik todėl, kad žydų istoriją jie skaito kaip pasakojimą apie kilnų siekį įgyvendinti teisę ir teisingumą, arba apie Dievo didžiojo plano sklaidą, arba apie įkvepiančią engiamųjų kovą už savo orumą bei teises, arba apie nedidelės grupės ryžtą sukurti geresnį pasaulį pasirėmus savo nenykstančiomis vertybėmis.

Rembranto Mozė
Rembranto Mozė

O tai reiškia, kad istoriko darbas gali turėti rimtų pasekmių kultūrai. Istorikams įprasta pasiūlyti medžiagos, padedančios idealus lengviau paversti tikrove. Jų tekstai tampa svarbiu žmonių gyvenimo elementu.

Tradiciškai žydų metaistorijos buvo grindžiamos prielaida, kad žydų civilizacija yra originali, įdomi, vertinga, iš esmės nešanti teigiamų rezultatų ir netgi įkvepianti.

Nuo pat Wissenschaft des Judentums (Mokslas apie žydus) pradžios žydų studijos bent iš dalies buvo grindžiamos požiūriu, kad žydų kultūra bei civilizacija esanti pasaulinio lygio ir prilygsta krikščioniškajai, islamiškajai, kiniškajai ar bet kuriai kitai4. Kadangi universitetuose reikia mokyti visų žmonijos žinijos sričių, tai visiškai teisinga, kad žydiškosios žinijos sritis gautų pelnytą vietą tarp kitų. Be to, dažnai buvo sakoma, kad Vakarų civilizacija remiasi judėjiškais ir krikščioniškais pamatais, tad buvo logiška tirti ir analizuoti taip pat ir „judėjų“ dalį.

Be to, judaizmas, kaip viena didžiųjų monoteistinių religijų, esąs savaime svarbus, tad nusipelno būti tiriami ir jo kultūriniai monumentai – Biblija, Talmudas, rabiniškoji literatūra.

Galiausiai žydų patirtis (bent jau diasporoje) – tai patirtis mažumos, kuri tik pusiau išlaisvinta ir yra subordinuota, kurios gyvenimo ašis dažniausiai yra tekstas ir jo interpretacija, ir kurios politinis gyvenimas netipiškas, dažniausiai užgožiamas intelektinės, visuomeninės ir kultūrinės raidos. Tad, būdama moraliai pranašesnė, ji kaip tik tiko tapti nauju žiūros tašku, iš kurio galima matyti bei interpretuoti svarbius, tegul ir kiek nekonvencinius istorijos klausimus bei kritiškai tirti hegemonines civilizacijas.

Naujausi moksliniai visuomenės, kultūros bei jų istorijos tyrimai, ypač žydų visuomenės, kultūros ir istorijos tyrimai, sukėlė abejonių visais šiais teiginiais. Po truputį kristalizuojasi tai, ką galėtume pavadinti „multikultūrine“ metaistorija. Jos šalininkai lemiamais veiksniais laiko įvairius istorinius kontekstus, kuriuose skleidžiasi žydų patirtis.

Tariama, kad žydų visuomenė ir kultūra visuose istoriniuose kontekstuose yra ne kokios nors pasaulinės žydų bendruomenės ląstelė, „dialogiškai“ koegzistuojanti su „aplinkinėmis“ arba „šeimininkų“ visuomenėmis ir kultūromis, o „hegemoniškos“ visuomenės ir kultūros „hibridinis“ elementas, ir žydų tapatybė, kultūra bei visuomenė yra visada ir visur vis kitaip „konstruojamos“ pagal tos „hegemoniškos“ visuomenės sistemų teikiamas gaires bei nustatomus matmenis.

Nors skirtingais laikotarpiais skirtingose vietose gyvenę žydai ir galėjo turėti tam tikrų bendrų religinių ar etninių žymių, tačiau judaizmas bei žydiškumas visuomet ir visur visų pirma yra vietinis konstruktas.

Nors skirtingais laikotarpiais skirtingose vietose gyvenę žydai ir galėjo turėti tam tikrų bendrų religinių ar etninių žymių, tačiau judaizmas bei žydiškumas visuomet ir visur visų pirma yra vietinis konstruktas. Bendrą žydų tapatybę, jų kultūrinį kūrybingumą bei socialines institucijas pirmiausia dera suprasti būtent iš vietinės perspektyvos.

Žydai buvo hibridinė tos kultūros, kurios supama gyveno, versija.

Žydai Irake ar kituose arabų kraštuose buvo „arabų žydai“, o terminas „vokiečių žydai“ iš tikro reiškia „suvokietinti žydai“ – ne tik po emancipacijos, bet ir anksčiau.

Todėl labai sunku kalbėti apie „pačius“ žydus, „pačią“ žydų tradiciją ar nuoseklią žydų istoriją. Nuo pat seniausių laikų žydų egzistencijos esmė yra įvairovė.

Saliamono šventyklos sugriovimas ir ištrėmimas į Babiloną
Saliamono šventyklos sugriovimas ir ištrėmimas į Babiloną

Tačiau visa ši įvairovė yra tirpiklis, grasantis ištirpdyti mūsų objektą. Jei žydiška patirtis, kultūrinis kūrybingumas bei visuomeninis gyvenimas visuomet tėra ko nors kito poaibiai, tai tuomet pagrindinis objektas yra tas „kas nors kitas“, o „žydiškumo“ kategorija tampa tik artefaktu ar epifenomenu. Žydams virstant savo gyvenamųjų šalių istoriografijos dalimi, išnyksta žydų istorija. Kai kurie istorikai drąsiai teigia, kad taip ir turi būti.

Tie multikultūrininkai, kurie vis dar yra pasiryžę išsaugoti žydų istorijos objektą, turi iš esmės pakeisti tradicines metaistorijas.

Tiesą sakant, jie mieliausiai iš viso atsikratytų metaistorijos. Jie norėtų rašyti siauras, tiksliai fokusuotas monografijas, ir istoriją skaidyti į individualius gabalėlius, taip tikėdamiesi „istoriją“ mažosiomis raidėmis atskirti nuo „METAISTORIJOS“ didžiosiomis. Tačiau paaiškėjo, kad tai neįmanoma.

Kaip parodė tokie istorikai, kaip Carlo Ginzburgas, Anthony Graftonas ir Ivanas G. Marcusas, nedidelės dalies aprašyme visuomet išlieka ir visumos aprašymo branduolys. Bet kokį istorijos dėstymą, kad ir koks siauras bebūtų, galima susieti su metaistorija. Tad nepaisant pastangų išvengti metaistorijos, susiformavo naujas pagrindinis multikultūrinis žydų istorijos pasakojimas, po savęs palikęs daugybės anksčiau brangintų istorinių postulatų šukes.

Žydų ir jų aplinkos santykiui nusakyti naudotą dia­logo metaforą pakeitė multikultūrinė įliejimo (embedded) į visuomenes, kultūras ir civilizacijas, kuriose žydai gyveno ir dėl to joms buvo kultūriškai skolingi, samp­rata.

Žydų idėjos, institucijos, ritua­lai ir t. t. tiesiog kilo kaip reakcija į tautas, su kuriomis žydai artimai bend­ravo, arba yra iš tų tautų išvedami.

Tai dažniausiai atveda prie to, ką aš vadinu meta atsakymu į visus istorinius klausimus – prie įtakos. Tai reiškia, kad žydų idėjos, institucijos, ritua­lai ir t. t. tiesiog kilo kaip reakcija į tautas, su kuriomis žydai artimai bend­ravo, arba yra iš tų tautų išvedami.

Veikiami galingos hegemonų įtakos, žydai dažniausiai perimdavo įvairius dalykus iš aplinkos – dažniausiai pavėluotai ir nevykusiai: Pesach seder (hebr. Pesacho vakarienė) yra ankstyvos žydų ir krikščionių polemikos dalis, „didieji“ Viduramžių žydų filosofai imitavo neoplatonizmą ir aristotelizmą, piyyut yra krikščioniškos liturginės poezijos perdaras, Biblijos komentarai modeliuoti pagal musulmonų arabų šablonus, aškenazių žydų gimdyvės šabo (hebr. Shabbat Yetziat Hayoledet) paprotys yra krikščioniškos gimdyvių laiminimo praktikos (churching) adaptacija, žydų autonomijos institucijos yra standartinės Viduramžių Europos vietos valdžios sąrangos kopija, o chasidų rabiai puoselėjo ambicijas tapti lenkų didikais.

Sąrašą būtų galima tęsti.

O kaip gi su tais didžiaisiais žydų civilizacijos pa­minklais?

Seniai seniai žydai tikėjo (kai kas tiki ir iki šiol), kad Bib­lija – tai danguje atšviestas Dievo žodis. Vėliau žydų mokslininkų dauguma nusileido, kad Dievas Biblijos iš tikrųjų nerašė, o ją įkvėpė. Kai aš mokiausi, teksto dieviškumo klausimas atrodė abejotinas.

Seniai seniai žydai tikėjo (kai kas tiki ir iki šiol), kad Bib­lija – tai danguje atšviestas Dievo žodis. Vėliau žydų mokslininkų dauguma nusileido, kad Dievas Biblijos iš tikrųjų nerašė, o ją įkvėpė. Kai aš mokiausi, teksto dieviškumo klausimas atrodė abejotinas (moot) – ir buvo nutylimas (mute).

Ephraimas A. Speiseris, Williamas Albrightas ir jų mokiniai aptarė, kaip Biblijoje paimami įprasti Artimųjų Rytų įsitikinimai ir motyvai, ir tuomet apverčiami aukštyn kojomis.

Kai Dievas – vienas, nedalomas, visažinis, visur esantis, visagalis Dievas – ėmėsi kurti, jis sukūrė dangų ir žemę, nuo A iki Z, viską – žvaigždynai nėra vieno kokio dievo, vardu Tiamat, kurį įveikė toks kitas dievas, vardu Mardukas, kūnas – ne, tai to vieno Dievo sąmoningas kūrinys, o taninim (jūrų pabaisos), kuriomis tikite – na, jas taip pat sukūrė tas vienas Dievas.

Antrosios Jeruzalės šventyklos modelis
Antrosios Jeruzalės šventyklos modelis

Biblija yra skirta mums paaiškinti ne kaip, o kodėl sukurtas pasaulis, ir paaiškinti ne kaip veikia fizinis pasaulis, o kaip veikia moralinis. Šiame didžiame plane Biblija izraelitų, vėliau žydų, tautai numato svarbią misiją, paremtą revoliuciniu monoteistiniu tikėjimu bei kilniais moralės principais. Biblijos žinia siekiama pristatyti etikos modelius bei moralės mokymus, kurie pertvarkytų pasaulį bei žmonių gyvenimo būdą – visai amžinybei.

Būtent Biblijos dvasia įkvėpė visą žydų istoriją. Ir nacionalistiniame, ir akultūraciniame pasakojime buvo bent implikuojama, kad žydų istorija yra nuolatinis šių idealų kartojimas.

Tačiau tuomet multikultūralizmas pirmiausiai sugadino monoteizmo įvaizdį pavadindamas jį ekskliuzyviniu ir netolerantišku.

Po to į sceną įžengė Jamesas Kugelis, ir, pateikęs Biblijos kritikos trijų amžių kroniką, paaiškino mums, kaip skaityti Bibliją – jis parodė, kad tie, kurie Biblijoje mato amžinų moralės ir religijos mokymų knygą, ją skaito per vėlesnių klaidingų interpretacijų (ar, mandagiau tariant, reinterpretacijų) filtrą.

Tikrojoje Biblijoje pasakojama apie bent du Dievo tipus. Vienas jų yra kūniškas Dievas, kuris ne tik nėra visur esantis, jis nė negali būti dviejose vietose tuo pat metu. Jis taip pat nėra visažinis, o žino tik tai, ką Pats fiziškai pamato ir išgirsta.

Tikrojoje Biblijoje pasakojama apie bent du Dievo tipus. Vienas jų yra kūniškas Dievas, kuris ne tik nėra visur esantis, jis nė negali būti dviejose vietose tuo pat metu. Jis taip pat nėra visažinis, o žino tik tai, ką Pats fiziškai pamato ir išgirsta. Veikiamas emocijų, Jis tik šioks toks supermenas, ką ir kalbėti apie dieviškumą.

Tikroji Biblija didele dalimi yra rinkinys folklorinių, etiologinių pasakojimų, skirtų paaiškinti įvairius dalykus tai kartai, kurioje atsirado: kodėl kainitai tokie aršūs, tačiau garbina izraelitų Dievą, kodėl semitų kalbos panašios, tačiau skirtingos, kodėl Sodoma yra vaiduoklių miestas, kodėl leistina egzogaminė santuoka. Daugelyje vietų Biblija reikšmingu mastu yra politinis dokumentas, skirtas legitimuoti kunigų ar kurios kitos grupės valdžią.

Amžini principai? Moralės revoliucija? Etikos modeliai? Gal, jei skaitysite Raši, klasikinį Biblijos komentarų distiliatą. Pasak Kugelio, pati Biblija yra tikrai gerokai menkesnė knyga, nei iš jos išspaudė žydai.

O kurie gi žydai taip klaidingai interpretavo (ar perinterpretavo) Bibliją? Daugiausiai – rabinai.

Vėlgi, seniai seniai žydai tikėjo (ir kai kurie tiki iki šiol), kad rabinai perduoda vieną teisingą Toros interpretaciją, kuri nuo Mozės laikų teikia žydams kryptį. Vėliau tyrinėtojai manė, kad rabinai kilę iš Ezros, pirmtako raštininkų ir Didžiojo susirinkimo, įtvirtinusio judaizmą ir vėliau virtusio Sanhedrinu, kurio daugumą sudarė fariziejai. Dar vėliau buvo nutarta, kad tie fariziejai, tariami rabinų dvasiniai protėviai, buvo tik viena iš kelių grupuočių, kurių sąveika brėžė žydų tikėjimo ir praktikos kontūrus.

Galiausiai mokslininkai suprato, kad iš tikrųjų šventyklos laikais dauguma žydų praktikavo vienokį ar kitokį nerabiniškąjį judaizmą. Tik sunaikinus Antrąją Jeruzalės šventyklą (70 m. po Kr.), susiklosčiusios aplinkybės padėjo rabiniškajam judaizmui iškilti ir tapti vyraujančiu ir lemiančiu to, kas sudaro „judaizmą“, stiliumi.

Galiausiai mokslininkai suprato, kad iš tikrųjų šventyklos laikais dauguma žydų praktikavo vienokį ar kitokį nerabiniškąjį judaizmą. Tik sunaikinus Antrąją Jeruzalės šventyklą (70 m. po Kr.), susiklosčiusios aplinkybės padėjo rabiniškajam judaizmui iškilti ir tapti vyraujančiu.

Ir tada, keliais metais anksčiau nei Kugelis su Biblija, čia reikalus visai sugadino Sethas Schwartzas.

Nors ir tvirtindamas, kad Šventyklos laikais būta tik vieno judaizmo (tiesa, kiek „patrupėjusiais pakraščiais“), jis teigė, kad po Antrosios šventyklos sugriovimo žydų visuomenė ir judaizmas iš esmės žlugo. O būdvardis, kurį jis dažniausiai vartojo su žodžiu „rabinas“, yra „marginalus“. Štai kaip jis apibend­rina situaciją VI a. pradžioje: „Nors vėlyvojoje Antikoje rabinai ir toliau egzistavo bei turėjo mokinių, [...] jie žydų pasaulyje liko marginalais. [...] rabiniškasis judaizmas vėlyvojoje Antikoje nebuvo labiau atskira esybė, nei buvo antrame ir trečiame amžiuose“.

Tad tas klasikinis, tyras rabiniškasis judaizmas, tapęs atskaitos tašku didelei daliai žydų istoriografijos, buvo nelabai klasikinis ir tikrai visai ne tyras. „Judaizmu“ jis tapo ne anksčiau VII amžiaus, kaip tvirtino Schwartzas (Aryeh Endrei ir Doronas Mendelsas reikšmingame straipsnyje apie nerabinišką Vakarų diasporos prigimtį iš tikrųjų šią datą pastūmėjo iki IX a.). Tad, „naujausių tyrinėjimų“ duomenimis, judaizmas yra Viduramžių, o ne antikinė tradicija.

Esama dar vienos dviejų tradicinių metaistorijų prielaidos – jog judaizmas buvęs moraliai pranašesnis bei iš esmės turėjęs teigiamų rezultatų. Ryškus to motyvas yra truizmas, kad (bent jau iki pasirodant piktiems sionistams) žydai buvo neagresyvi tauta. Ir išties, juk smurtas žydams buvo toks atgrasus (netgi antisemitai žydus vaizduodavo kaip sumoteriškėjusius, 50 kilogramų sveriančius nupiepėlius), o žydų istorija galėtų tapti alternatyvaus (nesmurtinio) konfliktų sprendimo kurso pagrindu.

Elliotto Horowitzo knygoje Beatodairiški ritualai: Purim ir žydų smurto tradicija  suabejota ir šia konvencija. Atrodo, kad Horowitzas, ar bent dauguma jo interpretatorių, nori pasakyti, kad žydų smurtas yra ne modernus išradimas, o tradicijos dalis – kuri užspaudžiama tik dėl silpnumo. Kunkuliuojantis žydų pyktis ir neapykanta gojams (visiems nežydams) prasiveržia kai tik jie mano, jog galės išsisukti.

Išvestinė, prasčiokiška, marginali, politizuota, iš prigimties agresyvi ir nauja... Ar tokia kultūra gali pateisinti didžiules išteklių, žmonių bei kruopštaus darbo investicijas, kokias gauna žydų istoriografija? Ar galės gauti ir toliau, jei ilgiau taip pristatinės savo studijų objektą?

Multikultūrinė metaistorija siūlo metaistorijos krizės sprendimą atsisakydama teiginių apie „judaizmą“ arba ŽYDŲ ISTORIJĄ didžiosiomis raidėmis. Tačiau jei nieko negalima pasakyti apie šias didžiąsias temas, tai ar mokslininkai ir studentai benorės tyrinėti su jomis susijusias mažąsias?

Šią problemą iliustruoja žydų istorijos studijų, bei visų kitų žydų studijų, likimas Izraelyje. Nuo seno Izraelio elitas tikėjo Ahad Ha‘amu: kad iš žydų tradicijos žaliavos, ją apjungiant su moderniu požiūriu ir žiniomis, įmanoma ir netgi gyvybiškai būtina sukurti pasaulietinę žydų kultūrą. Ši kultūra didžiąja dalimi turėjo remtis žydų istorijos kultivavimu.

Judaizmas ir žydiškumas buvo laikomi provincialiais, jie sieti su reakcinga politika ir politiniu bei lytiniu šovinizmu. Tai galima pavadinti provincialumu – multikultūrinės metaistorijos išvirkščiąja puse.

Šį tikslą Izraelio elitas apleido kažkada po Šešerių dienų karo. Tuo metu sukurtas Didysis Izraelis išsiplėtė ne tik geografiškai, jis taip pat išsiplėtė ir ekonomiškai bei kultūriškai. Izraelio elitas, savaime suprantama, atskaitos grupe pasirinko Vakarų pasaulį, jo dabartį ir praeitį, o ne žydų istoriją. Judaizmas ir žydiškumas buvo laikomi provincialiais, jie sieti su reakcinga politika ir politiniu bei lytiniu šovinizmu. Tai galima pavadinti provincialumu – multikultūrinės metaistorijos išvirkščiąja puse.

Tad aštuntojo dešimtmečio pradžioje bent keletą žydų studijų kursų mokėsi apie 30 proc. Izraelio studentų, šiandien jų – mažiau nei 3 proc.. Be to, dominuojantis žydų studijų fakultetų demografinis profilis yra dati (religingi) arba datlash (buvę religingi), o aukščiausiose pareigybėse rasime nemažai imigrantų iš Vakarų. Teigčiau, kad taip nutiko todėl, kad vietinis Izraelio elitas šią sritį apleido, kai tradicinės metaistorijos prarado pat­rauklumą.

Izraelyje stipriai susitraukus judaikos programų skaičiui (pvz., 2006 m. Tel Avivo universitetas penkis žydų studijų fakultetus sujungė vieną hebrajų kultūros fakultetą), žydų studijų centras keliasi į Ameriką. Bent jau kol kas būtent ten netrūksta susidomėjimo ir pinigų. Tačiau su šiuo geografiniu pokyčiu kinta ir požiūris bei formuojama nauja metaistorija.

Kai neabejotina žydų studijų sostinė buvo Izraelis, „Jeruzalės mokykla“ buvo aršiai kritikuojama už bandymus pagrįsti romantinę sionistinę nacionalistinę metaistoriją, – kad žydų praeityje išskaito ten nesančių dalykų apie šiuolaikiniam Izraeliui kelią parengusią nacionalinę savimonę bei nacionalinių institucijų sąrangą.

Manau, kad amerikietiškoji žydų studijų mokykla sukūrė savo, multikultūrinį apimantį ir peržengiantį, didįjį pasakojimą.

Amerikiečiai garsėja tikėjimu „Amerikos išskirtinumo“ idėja: Jungtinės Amerikos Valstijos esančios unikali valstybė, o unikalumas dažniausiai implikuoja pranašumą. Man susidaro įspūdis, kad daug, jei ne dauguma Amerikos žydų šią idėją palaiko. Iš dalies dėl tokio įsitikinimo jie labai stengiasi suderinti savo žydiškumą ir amerikietiškumą.

Kai buvau mažas, vienas mėgiamiausių skaitinių Morisso Silvermano „Šabo ir švenčių maldaknygėje“ buvo „Amerika – sukurta pagal Biblijos priesakus“. Šiame tekste pagrečiui sudėtos citatos iš Biblijos bei iš šventųjų Amerikos demokratijos dokumentų, parodant, kaip pastarieji rėmėsi pirmąja.

Šiandien dedama daug pastangų įrodyti, kad Amerikos politinio korektiškumo įkvėpta religija, kuri turi tris mitzvot lo ta’aseh (draudimai: rasizmas, mizoginija ir homofobija) bei du mitzvot asei (įsakymai: ekologiškumo bei apsisprendimo teisė) yra kilus iš judaizmo (ar bent jau su juo suderinama). Kitaip tariant, judaizme esą glūdi socialinio teisingumo, tolerancijos, egalitarizmo, pliuralizmo, feminizmo, ekologiškumo ir, žinoma, demokratijos šaknys, o gal net modeliai.

Kaip ironiška, kad Izraelyje būtų bemaž juokinga kurį nors šių žodžių pavartoti greta žodžio „žydiškas“. Tačiau Amerikoje laikoma savaime suprantamu dalyku, kad žydiškoji tradicija ir pažangiosios Amerikos tradicija yra to paties kontinuumo taškai.

Geras to pavyzdys yra Setho Schwartzo pateikiamas žydų Palestinoje pirmaisiais mūsų eros amžiais aprašymas. Taigi dauguma žydų gyvenę iš esmės kaip pagonys ir teisės autoritetų bei kultūros idealo visų pirma ieškoję Romos valstybėje bei miestų savivaldose, tačiau net ir jie galbūt išlaikė tam tikrą jausmą, kad nėra visiški graikai

Tai tampa prielaida naujai metaistorijai, kuri mano, kad žydų istorijos arka savo viršūnę pasiekia ne Izraelio atstovaujamame nacionalizme ir ne Vakarų Europos žydų atstovaujamoje akultūracijoje, o Tikkun Olam – tobulesnės visuomenės (pažodžiui: pasaulio taisymas – tai kabalistinė idėja) siekime bei liberaliosiose vertybėse, kurias atstovauja Amerikos žydų bendruomenės. Amerikos žydų situacija yra išskaitoma praeityje, maždaug taip: žydai praeityje tikriausiai buvę panašūs į mus ne tik savo puikiomis vertybėmis, bet ir savo kultūriniais ir socialiniais santykiais tiek su judaizmu, tiek su kitomis tautomis, tarp kurių gyveno.

Vėlgi esminė metafora čia yra „įlieti ir skolingi“ (embedded and indebted). Šis gana taiklus Amerikos žydų apibūdinimas tapo aksioma naujam pamatiniam pasakojimui apie visą žydų istoriją. Geras to pavyzdys yra Setho Schwartzo pateikiamas žydų Palestinoje pirmaisiais mūsų eros amžiais aprašymas. Taigi dauguma žydų gyvenę iš esmės kaip pagonys ir teisės autoritetų bei kultūros idealo visų pirma ieškoję Romos valstybėje bei miestų savivaldose, tačiau net ir jie galbūt išlaikė tam tikrą jausmą, kad nėra visiški graikai – kitaip nei jų atkaklieji kaimynai Skitopolyje.

Kiti galbūt gyveno eklektiškai: kai kuriais aspektais – kaip pagonys, o kitais – kaip žydai, kartais rėmę rabinų veikėjus bei su jais tam tikrais tikslais konsultavęsi, galbūt apie III a. rėmę sinagogų statybas, tačiau dažniausiai jas ignoruodavę. Arba jų pamatinė tapatybė galėjusi būti žydiška ir, kaip patys rabinai, jie galėję dažnokai su tam tikra įtampa vertinti savo prisitaikymą prie dominuojančios kultūros.

Mano nuomone, pakeitus žodį „pagonis“ žodžiu „pasaulietis“ ir žodžius „Roma“ bei „graikai“ žodžiu „amerikiečiai“, gautumėte ganėtinai tikslų XXI a. Amerikos žydų padėties aprašymą.

Taigi dauguma žydų gyvenantys iš esmės pasaulietiškai ir teisės autoritetų bei kultūros idealo visų pirma ieškantys Amerikos valstijų valdžioje bei miestų savivaldose, tačiau net ir jie galbūt išlaikantys tam tikrą jausmą, kad nėra vien tik amerikiečiai – (kitaip?) kaip jų atkaklieji kaimynai Mineapolyje ar Indianapolyje. Kiti galbūt gyveną eklektiškai: kai kuriais aspektais – pasaulietiškai, o kitais – kaip žydai, kartais remiantys rabinų veikėjus bei su jais tam tikrais tikslais besikonsultuojantys, galbūt apie XX a. pabaigą rėmę sinagogų statybas, tačiau dažniausiai juos ignoruojantys. Arba jų pamatinė tapatybė galinti būti žydiška, ir, kaip patys rabinai, jie galintys dažnokai su tam tikra įtampa vertinti savo prisitaikymą prie dominuojančios kultūros.

Nemažai tokių amerikietiškomis spalvomis piešiamų praeities vaizdų rastumėte Davido Biale‘o knygoje Cultures of the Jews, kurios paskutinis skyrius yra skiriamas ne Izraeliui, o Amerikai, tuo leidžiant suprasti, kad ten esanti istorijos viršūnė.

Šios metaistorijos, kaip žydų istorijos studijų pamato trūkumas, manau, yra implikuojamas atvirkštinis išvedamumas (reverse derivativeness). Jei žydų tradicija ir žydų istorija tėra Amerikos žydų kultūros anticipacija, tai kam mums jų reikia, kai turime patį realų, brandų, tobulą daiktą? Kiek kartų reikės žydų tradiciją pateisinti amerikietiškomis sąlygomis, t. y. dabartinio pasaulio kultūros hegemono, bei, galbūt, galingiausios žydų bendruomenės sąlygomis? Kiek dar kartų reikės įrodyti žydų teisėtumą parodant, kad praeities žydai dažniausiai laikėsi tokių pat visuomeninių ir kultūrinių tendencijų kaip ir Amerikos žydai? Kiek įdomi ar gyvybinga gali likti žydų istoriografija, kuri iš esmės yra ja užsiimančiųjų gyvenimo ir tikėjimo veidrodis?

Vėlgi, dauguma istorikų (ir dauguma žydų istorijos tyrėjų) labiausiai norėtų išsivaduoti iš bet kokios metaistorijos. Vis dėlto, kaip sužinojo netyčiniai multikultūrinės metaistorijos pradininkai, tai kaip ir neįmanoma. Mes nuolat vis išryškiname metaistorijos trūkumus ir ja nusikratome – tik tam, kad į jos vietą sukurtume naują.

Istoriografinė būklė lemia, kad praeities vaizdavimas visuomet yra susietas su kokia nors didžiule, nors ir didžiąja dalimi netvaria jos vizija.

Dailininkas Rene Magritte‘as puikiai mokėjo pavaizduoti žmogaus būklę kaip niekada negebančią pamatyti tikrovės neįsikišant tarpininkaujantiems veiksniams. Taip ir istoriografinė būklė lemia, kad praeities vaizdavimas visuomet yra susietas su kokia nors didžiule, nors ir didžiąja dalimi netvaria jos vizija.

Ironiška, tačiau kaip tik ta vizija labiausiai domisi ženkli auditorijos dalis, istorijoje ieškanti prasmės.

Ar galime likti ištikimi ir savo kaip istorikų užduočiai, ir jiems?

***

Moshe Rosmanas – Bar Ilano universiteto (Izraelis) profesorius. Tarp jo žydų istorijos studijų pirmiausia minėtinos The Lord‘s Jews: Magnate-Jewish Relations in the Polish-Lithuanian Commonwealth During the Eighteenth Century (1990) ir Founders of Hasidism: A Quest for the Historical Ba‘al Shem Tov (1996). 2007 m. išleista Rosmano knyga How Jewish is Jewish History? paskatino perversmą žydų istorijos suvokime. Čia skelbiamą tekstą, autoriaus parengtą pagal jo paskaitą, skaitytą VU Istorijos fakultete 2014 m. vasario 19 d. atidarant viešų paskaitų ciklą Colloquium Vilnense, iš anglų kalbos vertė Andrius Šimašius.

www.nzidinys.lt

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min