1. Ankstyvosios technologijos buvo pernelyg primityvios
Vienas dažniausiai randamų paaiškinimų – anksčiau nuotraukai padaryti reikėjo labai ilgo išlaikymo – t.y. laiko, per kurį kamerai reikia padaryti nuotrauką. Todėl buvo labai svarbu, kad subjektas būtų kiek įmanoma ramesnis. Tik tada nuotrauka išeis ryški ir neatrodys išplaukusi.
Todėl tikriausiai daug žmonių net nemėgindavo šypsotis – ilgai išlaikyti veido išraišką su šypsena žymiai sunkiau nei ramybės būsenos.
Tačiau tai tik dalis istorijos, ir tai buvo svarbu tik pačiais pirmaisiais fotografijos metais. Jau XX a. pradžioje išlaikymo laikas labai sutrumpėjo. Naujosios kameros vis dar buvo lėtos, palyginti su šios dienos standartais, bet ne tokios lėtos, kad negalėtų įamžinti šypsenos.
Visgi net ir tada nuotraukose žmonės dažniausiai neišspausdavo šypsenos. Tai leidžia manyti, kad buvo ir kultūrinių priežasčių.
2. Pirmosioms nuotraukoms daug įtakos darė paveikslai, kuriuose nebuvo šypsomasi
Šiandien fotografija reiškia įamžinimą gyvenimo tokio, kaip jis vyksta. Tačiau ankstyvosiomis šio meno dienomis jam milžinišką įtaką darė portretų tapyba. Nuotrauka buvo sustingusi asmens reprezentacija, o ne akimirkos sustabdymas. Net ir patys modeliai taip manė.
1984 m. „Photographic Journal of America“ paskelbtas interviu su modeliu Elmeru Ellsworthu Mastermanu, kuris kaip Jėzus pozuodavo paveikslams ir nuotraukoms. Jis nematė skirtumo tarp šių dviejų meno formų. „Koks skirtumas tarp pozavimo nuotraukai ir pozavimui paveikslui“, – retoriškai klausė jis.
Net kameroms tobulėjant fotografija dar ilgą laiką nebuvo įsivaizduojama kaip unikali meno forma, turinti savo estetikos taisykles ir normas. Ji vis dar reprezentavo gyvenimo idealą, o ne jo dalį. O tai reiškė – jokių šypsenų.
3. Ankstyvosios nuotraukos buvo laikomos keliu į nemirtingumą
Kai dabar fotografuojamės, dažnai vienas iš tikslų būna atrodyti kietai ar įamžinti prabėgančią akimirką. Tačiau pirmosiomis fotografijos dienomis žmonės negalvojo apie „Facebook“ puslapį. Jiems nuotrauka buvo kelias į nemirtingumą.
Tai ypač akivaizdu pomirtinės fotografijos tradicijoje, kai būdavo fotografuojami neseniai mirę žmonės ar naminiai gyvūnai – taip, tarsi jie dar būtų gyvi. Tokie portretai buvo būdas išlaikyti juos būsimoms kartoms. O tokiame svarbiame dokumente juk negalėjai pasirodyti su kvaila šypsena.
4. Viktorijos ir Edvardo laikais buvo paniekinamai žiūrima į šypsenas
Ketvirtoji teorija, kodėl ankstyvosiose nuotraukose žmonės būdavo niūrūs – bene labiausiai įtikinama, bet ir bene sunkiausiai įrodoma. Tikėtina, kad daug žmonių XX a. pradžioje paprasčiausiai galvojo, kad šypsosi tik idiotai.
Nicholasas Jeevesas, tyrinėjęs šypsojimosi tradiciją portretuose, padarė išvadą, kad ištisais dešimtmečiais į šypsojimąsi buvo žiūrima kaip į kažką, ką daro tik juokdariai.
Kaip ir daugumą teiginių apie kultūrą, šį yra sunku įrodyti. Kita vertus, yra ir nemažai nuotraukų, kuriose visgi galima matyti aristokratų, kurie šypsosi.
Visgi absoliuti dauguma nesišypsančių asmenų nuotraukų rodo, kad į fotografiją buvo žvelgiama be galo rimtai, ir čia nebuvo vietos linksmybėms.
